Nepavykę Maskvos bandymai ištrinti iš atminties: unitų palikimas, kurį iki šiol rasime Lietuvoje ir aplink

Vis tik, nepaisant uolių Maskvos veiksmų, iš žmonių sąmonės ne taip lengva ištrinti tai, kas išties svarbu. Tad apie tai, kokios buvo unitų bažnyčios ir vienuolynai, kaip jie keitėsi bėgant metams, kokios įtakos čia būta daugiau – Rytų ar Vakarų, ir kokio išlikusio unitų paveldo galima rasti Lietuvoje bei aplink, kalbamės su dr. Rūta Janoniene, meno istorike iš Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto.

– Gerb. Rūta, kada atsirado pirmosios unitų cerkvės, bažnyčios ir vienuolynai?

– Tai klausimas, į kurį sudėtinga atsakyti. Įdomu tai, kad pirmosios unitų šventovės Lietuvoje atsirado anksčiau, nei buvo oficialiai sudaryta Brastos (Bresto) bažnytinė unija, t. y. dar prieš 1596-uosius metus. Tam įtakos turėjo ir 1439 m. sudaryta Florencijos unija, kurią rėmė Vytautas ir Jogaila.

Konfesinė viduramžių Lietuvos šventovių priklausomybė kelia tyrinėtojams daug klausimų, tačiau bent jau kai kurių iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) gotikinių cerkvių fundacijos liudija, kad jos neginčijai susijusios su tuo metu jau aktualiomis Rytų ir Vakarų bažnyčių unijos idėjomis. Pavyzdžiui, profesorės Genutės Kirkienės tyrimai atskleidė, kad Aleksandro Chodkevičiaus funduotas Supraslio vienuolynas XVI a. pr. buvo statytas Florencijos unijos šalininko metropolito Juozapo Bulgarinovičiaus iniciatyva ir buvo skirtas unitų reikmėms.

– Kaip unitų šventovės, vienuolynai ir jų architektūra kito bėgant laikui?

– XVI a. pradžioje statytoms unijos šalininkų bažnyčioms ar cerkvėms būdinga gotikinė architektūra ir bizantinių tradicijų sienų tapyba.

XVII a. pradžioje, kai dauguma buvusių stačiatikių cerkvių tapo unitų šventovėmis, jos buvo perimtos tokios, kokios buvo, su visa liturgine įranga. Vis dėlto, ilgainiui unitų šventovėse stiprėjo vakarietiškos tendencijos, vis daugiau jos panašėjo į Romos katalikų bažnyčias.

Šis reiškinys ypač sustiprėjo XVIII a. antroje pusėje, kai vadinamoji Vilniaus baroko mokykla smarkiai paveikė bazilijonų šventovių architektūrą. Tuo laikotarpiu statytos ar rekonstruotos bazilijonų vienuolynų šventovės Vitebske, Polocke, Palenkės Bialoje ar Barūnuose išoriškai beveik niekuo nesiskyrė nuo Romos katalikų bažnyčių. Šventovių viduje išliko savitų bruožų, pavyzdžiui, graikų apeigų katalikų šventovėse ir toliau statyti ikonostasai (medinės cerkvės pertvaros, atskiriančios altorių nuo tikinčiųjų erdvės, aut. past.), tačiau pasitaikė atvejų, kad jie būdavo įrengiami taip, jog būtų įmanoma juos lengvai išardyti ir vėl pastatyti. Toks sulankstomas ikonostasas minimas ir Vilniaus bazilijonų šventovėje.

R.Janonienės nuotr./Šv. Sofijos unitų katedros Polocke vidus

Poreikis laikinai išardyti ikonostasą atsirasdavo, kai unitų šventovėje šv. Mišias aukodavo besisvečiuojantys Romos katalikų dvasininkai, tad pamaldos vykdavo pagal lotynišką liturgiją.

– Kaip plačiai visa tai paplito LDK erdvėje?

– Iš esmės unitai paplito visoje to meto LDK teritorijoje ir netgi už jos ribų. Unitų cerkvių buvo labai daug, plačiai išsiskleidė ir bazilijonų vienuolynų tinklas.

Skaičiuojama, kad 1744–1748 m. Lietuvos provincijoje veikė 66 vienuolynai, o 1773 m. jų skaičius išaugo iki 72. Dauguma jų veikė dabartinės Baltarusijos teritorijoje, bet apskritai Lietuvos bazilijonų provincijos vienuolynų geografinis išsidėstymas nesutapo su LDK valstybės sienomis ir apėmė didelę Abiejų Tautų Respublikos teritoriją: nuo Jakobštato šiaurėje (dabartinė Latvija) iki Bučačo pietuose (dabartinė Ukraina), nuo Palenkės Bialos vakaruose (dabartinė Lenkija) iki Tadulino rytuose (dabartinė Baltarusija). Tad Lietuvos provincijai priklausė ne vienas bazilijonų vienuolynas, dabar esantis Ukrainoje ar Lenkijoje.

Lietuvos provincijai priklausė ne vienas bazilijonų vienuolynas, dabar esantis Ukrainoje ar Lenkijoje.

Įdomu, kad bazilijonų rezidencija Varšuvoje, 1721 m. funduota kaip Supraslio vienuolyno filija, irgi formaliai priklausė Lietuvos provincijai. Galima prisiminti, kad iki dabar išlikusioje Varšuvos bazilijonų Švč. Mergelės Marijos Užmigimo bažnyčioje, pastatytoje XVIII a. antroje pusėje, tris altorius puošia įspūdingi Pranciškaus Smuglevičiaus tapyti paveikslai. Turbūt šių paveikslų sėkmė lėmė, kad bazilijonai užsakė menininką nutapyti net 7 altorinius paveikslus Vilniaus Švč. Trejybės šventovės altoriams. Deja, jų likimas nežinomas.

Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčia

+60

– Koks likimas unitų šventoves ištiko Rusijos Imperijoje, kuri anaiptol nepalaikė šios konfesijos, turėjusios ir Rytų, ir Vakarų bažnyčioms būdingų tradicijų?

– Jau XIX a. pradžioje carinės Rusijos valdžia po truputį ėmė naikinti unitų kultūrą ir vertė atsisakyti kai kurių iš Romos katalikų perimtų architektūros ar šventovių įrangos elementų. Pavyzdžiui, buvo nurodoma būtinai įrengti stacionarius ikonostasus, išardyti pradėjusius plisti vargonus, perdaryti altorius pagal stačiatikių liturgijos reikalavimus ir pan.

Visos šios tendencijos itin sustiprėjo 1839 m., oficialiai panaikinus šią bažnytinę uniją ir visas Graikų apeigų katalikų (unitų) konfesijos cerkves bei bazilijonų vienuolynus perėmus stačiatikiams. Buvusioms unitų šventovėms išoriškai siekta suteikti stačiatikių cerkvės bruožus, tad buvo griaunami barokiniai bokštai ir frontonai fasaduose, žeminami aukšti stogai, įrenginėjami kupolai ar tik jų imitacijos. Viduje ne tik sunaikinti vargonai, altoriai, sakyklos, bet ir dauguma paveikslų, skulptūrų ar liturginių reikmenų. Buvo išleidžiami specialūs nurodymai dvasininkams naikinti viską, kas unitų pavelde nors kiek atspindėjo sąsajas su Romos katalikų tradicija.

Suprantama, kad labiausiai nukentėjo šv. Juozapato Kuncevičiaus atvaizdai, kurie buvo išimami iš altorių ir deginami.

Pauliaus Peleckio / BNS nuotr./Šv. Juozapato atvaizdas

– Ar yra kas nors išskirtinio unitų architektūroje ir šventovėse? Kuo tai skiriasi nuo stačiatikių ir Romos katalikų šventovių? Galiausiai, kokios tradicijos čia daugiau – Rytų ar Vakarų?

– Unitų šventovėse ta jungtis tarp Rytų bei Vakarų ir yra didžiausias išskirtinumas. Kiekvienoje šventovėje, priklausomai nuo laikotarpio, tas santykis gali būti kiek kitoks: vienur rasime daugiau graikų, kitur – lotynų tradicijos. XVII a. pradžioje iškilusiuose ansambliuose rasime daugiau Bizantijos tradicijos, o XVIII a. pabaigoje – daugiau Romos.

Be to, galima pastebėti, kad jei architektūroje unitų „lotynizacijos“ procesai vyko sparčiau, tai ikonų tapyboje ir liturginiuose dirbiniuose ilgiau išliko Rytų bažnyčios tradicijos.

– Kuriuos unitų architektūros paminklus – šventoves ir vienuolynus – išskirtumėte kaip vertingiausius?

– Man atrodo, visi paminklai yra skirtingai vertingi ir kiekvienas žmogus ar kiekviena tauta jų svarbą matuoja skirtingais matais.

Labiausiai nukentėjo šv. Juozapato Kuncevičiaus atvaizdai, kurie buvo išimami iš altorių ir deginami.

Man mieliausia Romoje esanti nedidukė Šv. Sergijaus ir šv. Bako (Santi Sergio e Bacco), kitaip dar vadinama Madonna del Pascolo, unitų bažnyčia. Tai sena šventovė, 1641 m. popiežiaus atiduota bazilijonams, kurie čia veikia iki dabar. Šioje bažnyčioje yra saugoma Žirovičių Dievo Motinos paveikslo kopija, be to, čia palaidotas gabus dailininkas iš Lietuvos, Vilniaus universiteto auklėtinis Julius Miševskis, per nelaimingą atsitikimą žuvęs 1826 m.

Šv. Sergijaus ir Bako ukrainiečių katedra Romoje

Būdama Romoje visuomet stengiuosi aplankyti šią vietą, susijusią su mūsų istorija. Dabar tai nacionalinė ukrainiečių graikų apeigų katalikų katedra.

– Kur pačioje Lietuvoje galėtume rasti unitų paveldo pėdsakų?

– Visų pirma – Vilniaus bazilijonų Švč. Trejybės vienuolyno ansamblyje. Tai ne tik pirmasis bazilijonų vienuolynas, bet ir jų dvasinis centras. Nors didelė dalis jo unitiškojo paveldo yra sunaikinta, bet išliko pastatai, restauruojamoje šventovėje atsiveria nuostabi sienų tapyba. Šis bei tas išliko muziejų rinkiniuose ar bibliotekose.

Dabartinėje Lietuvos teritorijoje, netoli Šiaulių, dar veikė Padubysio bazilijonų Šv. Anupro rezidencija, įkurta 1748 m. Vis tik 1836 m. vienuolyną perėmė stačiatikiai. Dabar šio vienuolyno istoriją primena išlikęs vietovės pavadinimas – Bazilionai. Vienuolynas buvo nedidelis, tačiau veiklus, vienuoliai aptarnavo parapiją (buvo Kurtuvėnų filija) ir išlaikė pavieto mokyklą.

O štai Salako parapijoje, prie Kazitiškių kaimo (dabartinis Ignalinos rajonas) nuo 1751 m. iki 1834 m. veikė Helianovos Šv. Jono Krikštytojo vienuolynas, kurio pastatai iki mūsų dienų, deja, neišliko.

– Ar lietuviai šį paveldą gali vadinti savu?

– Be jokios abejonės! Tarkim, minėti talentingojo Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslai – man asmeniškai jie yra vienodai brangūs ir savi, tiek kabantys Vilniaus katedroje, tiek puošę bazilijonų Švč. Trejybės šventovės altorius. Tai yra mūsų kultūros dalis, kuria turime didžiuotis.

Unitų dvasinė tradicija suteikė visai LDK kultūrai savitumo ir išskirtinumo, praturtino ją savitomis krikščioniškojo meno formomis. Pirmiausia turiu omenyje LDK architektūrą ir dailę, kuri be unitiškojo segmento būtų gerokai skurdesnė. Bet neturėtume pamiršti ir didžiulės Vilniaus bazilijonų spaustuvės reikšmės – juk šioje spaustuvėje buvo leidžiamos knygos ir lietuvių kalba.