Tada, kai Silvija pasirinko studijuoti fortepijoną, ją nuo šios idėjos bandė atkalbėti ne vienas. Sakė, kad bus sunku. Visų pirma, mergina negali skaityti natų, o audio formatu jų kol kas išleistų nėra. Nors stiprų balsą turinčiai Silvijai buvo siūloma rinktis vokalo studijas, ji atkakliai laikėsi savo. Šiuo metu ji studijuoja trečiame Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos kurse.
„Vokalo studijas man siūlė rinktis ne todėl, kad aš būčiau blogai grojusi. Anaiptol. Tiesiog sakė, kad bus lengviau, galėsiu dainuoti iš klausos, nes tai yra patikrinta, ne vienas neregys studijavo vokalą“, – sako Silvija.
15min GYVENIMO pokalbis su pianiste Silvija Beatriče Petkevičiūte ne tik apie muziką, bet ir apie visas gyvenimo spalvas. Spalvas, kurių ji nemato, bet girdi.
– Silvija, pasirinkote fortepijoną, o ne vokalą. Nesigailėjote ir ar nebuvo pernelyg sunku?
– Nė vienos dienos, minutės nesigailėjau. Nors sunkumų buvo įvairių, kaip jų būna ir kiekviename darbe, nesigailėjau, kad nestojau į dainavimą, nes yra papildomų studijų dalykų, kurių aš negalėčiau studijuoti vien dėl savo požiūrio į tam tikras gyvenimo vertybes.
Grodama fortepijonu jaučiuosi laiminga, daranti kažką svarbaus, ypatingo, nes neregių pianistų klasikos srityje nėra buvę.
Tarkim, kad ir šokis. Aš nešoku, o jis trečiame kurse yra privalomas. Nemanau, kad man būtų lengviau. Arba operos studija. Scenoje gal aš
ir jaučiuosi laisvai, bet esu labai konservatyvių pažiūrų ir prisileisti aktorių, kitos lyties atstovą taip arti, nesvarbu, kad jis yra kolega – negalėčiau.
Grodama fortepijonu jaučiuosi laiminga, jaučiuosi daranti kažką svarbaus, ypatingo, nes neregių pianistų klasikos srityje nėra buvę. Net mano specialybės dėstytojas, paskambinęs į JAV savo sesei, kuri su vyru dėsto tenykščiam universitete, sužinojo, kad jie negirdėję apie profesionalius neregius pianistus. Žmonės su šia negalia paprasčiausiai neprieina iki universiteto. Geriausiu atveju jie gali baigti 8 arba 12 klasių muzikos mokykloje. Jei nori siekti toliau, turi samdytis privačius mokytojus. Į universitetus jų nepriima, nes jiems reikia diktuoti natas.
– O kaip jūs?
– Mokytojai man diktavo natas, ir diktuoja iki šiol. Iš karto mokausi mintinai. Taip, sutinku, kad iš dalies esu priklausoma, nes jei nepagroju vieno ar kito kūrinio ilgiau, užsimiršta natos. Tada turiu skambinti kažkam, kad primintų.
Dabar Vilniuje pajudėjo projektas, kad man atsirastų įgarsintos natos, išleistos audio formatu, tarsi knyga. Taip, jas taip pat reikės išmokti, tačiau išnyksta priklausomybė: užmiršus kūrinį gali tiesiog pasileisti garso įrašą su natomis.
– Ką jums patinka groti? Skaičiau, kad mėgstate Čiurlionį?
– Mėgstu Čiurlionį, bet ne tik jį, mano repertuaras gana platus. Tačiau yra ir tokios muzikos, prieš kurią esu kategoriškai nusistačiusi. Gal jai dar neatėjo laikas, o gal jis neateis niekada.
Nuo žmogaus būdo daug kas priklauso. Be Čiurlionio dar mėgstu F.Chopino, I.Albenizo, S.Rachmaninovo, A.Skriabino ir net D.Skarlati, kuris yra visiškas barokas, kūrinius. Iš klasikos labiausiai patinka L.van Beethovenas.
– Silvija, esate dar studentė, tačiau apie jus kalba kaip apie talentingą pianistę. Pati esate girdėjusi tokių komplimentų?
– Aš girdėjusi visokių komplimentų: kad esu talentinga pianistė ir kad esu tik vidutinių muzikinių gebėjimų. Bet manau, jog pykčio, konkurencijos užtenka ir matančių žmonių pasaulyje. Manęs nestebina
dvilypiai dalykai.
– Ką jaučiate, kai grojate publikai?
– Adrenaliną. Jaudulį patiria visi, net scenos grandai. Tik žmogui, gimusiam scenai, adrenalinas suteikia sparnus, o kitus jis sukausto. Yra žmonių, kuriuos baimė tarsi paralyžiuoja. Tokie negali eiti į sceną, bet gali realizuoti save kitose muzikos pasaulio sferose.
– Kokią matote savo ateitį, kalbant apie muziką?
– Gal būtų drastiška teigti gyvenant Lietuvoje, bet norėčiau būti koncertuojančia pianiste. Tik tiek, kad čia tokių koncertų nelabai kam nors reikia, negali turėti turų kaip, pavyzdžiui, kitose šalyse žinomi pianistai. Be to, yra žmonių, manančių, kad koncertas menininkui – pramoga, ir, atrodo, nesuvokiančių, jog tai kainuoja sveikatą, emocijas, o po koncerto išeini drebančiomis rankomis ir raumenimis. Yra pamirštančių sumokėti atlyginimą. Iš to pragyventi neįmanoma.
– Jūs nematote nuo vaikystės?
– Taip, nuo gimimo. Su genetika tai nesusiję. Tiesiog pogimdyvinė trauma. Mano regėjimas – trys procentai. Tai tik šviesa, tamsa, šešėliai. Spalvų jau neskiriu, nors kažkada skyriau. Mokykloje buvau labai velnių priėdus ir nukritau iš dviejų metrų aukščio, užsikorusi ant namelio stogo. Po to nustojau skirti spalvas.
Pernai lankiau neuromokslų kursą pas gerai žinomą profesorių Saulių
Šatkauską. Mes įsikalbėjome ir jis papasakojo, kad už spalvų skyrimą atsakingi neuronai niekur nedingo. Kadangi atšoko akies tinklainė, jie, neturėdami kur atlikti savo funkcijos, tarsi perėjo į klausos sritį ir aš gavau garsų sinesteziją.
Mokykloje buvau labai velnių priėdus ir nukritau iš dviejų metrų aukščio.
– Kas tai yra?
– Aš girdžiu muzikos garsus spalvomis. Tokių dalykų yra buvę. Pavyzdžiui, F.Lisztas girdėjo, N.Rimskis-Korsakovas taip pat. Tačiau maža to, aš turiu, kaip sako profesorius, niekur negirdėtą sinestezijos formą – girdžiu spalvomis žmonių balsus. Pernai buvo atlikti tyrimai, jų rezultatų aš kol kas neturiu, tačiau jie bus.
– Silvija, kokios spalvos mano balsas?
– Spalva nėra susijusi su kažkuo konkrečiu. Jei moters vardas, sakykime, Ramunė, tai nereiškia, kad jos balso spalva bus balta. Pavyzdžiui, vienas kompozitorių natą re matė viena spalva, kitas – kita. Tai yra labai individualu.
– Kitaip tariant, girdėdama žmogaus balsą susiejate jį su spalva? Tai yra jutiminiai dalykai?
– Tarsi to žmogaus siluetas nusidažo ta spalva, kai jis prabyla. Jūsų
balsas toks šviesiai žalias.
– O mūsų fotografo Mariaus?
– Gal violetinis, į mėlynumą. Kiek pasaulyje ištirta įvairių sinestezijos formų, tokios nebuvo, kad žmonių balsus būtų galima išskirti spalvomis. Yra pasitaikę, pavyzdžiui, kai skaičius sinestetikai mato kitaip. Jei surašysit ant lapo juoda spalva daug skaičių ir liepsit išrinkti vienetukus, jie išrinks juos trigubai greičiau nei paprastas žmogus. Nors visi skaičiai surašyti ta pačia spalva, bet skaičių sinestetikams tas vienetas atrodys, pavyzdžiui, mėlynas ar geltonas.
– Gyvenate, mokotės Kaune. Jūsų manymu, kaip aplinka pritaikyta žmonėms su negalia?
– Stengiamasi gal labiau. Sudėtinga atsakyti. Man gerai taip, kaip yra. Buvo laikas, kai kovojau dėl nematančiam žmogui reikalingo asmeninio asistento.
Dabar šią paslaugą – asmeninio asistento – finansuoja Samariečių draugija. Bet asistento atlyginimas už du kartus per savaitę (tiek dienų yra finansuojama asistento paslauga) yra be galo mažas. Tad rasti tokį žmogų, kuris apsiimtų, yra sudėtinga. Kitas dalykas, aš pati juk judu, pripažinkime, ne dvi dienas per savaitę. Todėl, kur reikia iš namų, paveža tėvai, o iš pastato į pastatą bandau nuvažiuoti už tuos pinigus, kuriuos gaunu, išsikviesdama taksi. Norėtųsi, kad asistentui būtų finansuojama daugiau, kad jis būtų visas penkias darbo dienas.
– Ne kartą teko matyti žmones, einančius su balta lazdele. Savarankiškai.
– Pas mus tik ir eina: vienas-du tokie drąsuoliai. Antra vertus, gal pas juos likęs didesnis regėjimo likutis, nei, tarkime, pas mane? Arba jie yra, atsiprašant, kvaili. Pažįstami regintieji pasakojo matę, kaip vieno vaikino iš mano buvusios mokyklos vos nepartrenkė autobusas. Sustojo visai greta, neregys į jį ranka atsirėmė. Siaubas. Be to, taip vaikštant gatvėje jam jau tris lazdeles sulaužė.
– Užsiminėte apie mokyklą. Mokėtės bendroje mokykloje?
– Taip, baigiau Kauno Maironio universitetinę gimnaziją. O buvo laikas, kai lankiau žabalyną.
– Ką tokį?
– Žabalyną. Mes taip specializuotą mokyklą vadindavom. Bet iš ten ir atsiminimai baisūs, ir ryšiai beveik visi nutraukti. Išlikę tik keletas tikrai nuostabių mokytojų, su jomis iki šiol pabendraujame.
– Kai atėjote į bendrą mokyklą, tai buvo tėvų ar jūsų pačios sprendimas?
– Mano pačios. Neapsikenčiau. Buvo mokytojų, kurie gąsdino: neva kur aš geriau rasiu ir kad man vaidenasi, jog čia blogai. Tačiau vis tiek norėjau labiau civilizuoto gyvenimo, todėl pasakiau bent jau pabandysianti. Taip išėjau į Kauno Maironio universitetinę gimnaziją. Kaip iš pragaro į dangų. Man tada buvo apie 16 metų.
Ypač paskutiniai metai žabalyne pasitaikė labai sudėtingi. Mokiausi klasėje viena tarp berniukų, kuriems tęsėsi amžina paauglystė. Tai buvo siaubas.
– Silvija, sakėte, kad esate sulaukusi komplimentų, jog esate gera pianistė. O esate sulaukusi komplimentų, kad esate graži mergina?
– Buvo. Kažkas sakė.
– Kaip priimate tokius komplimentus?
– Žiūrint, kas juos sako. Jeigu matau, kad žmogus skiria juos nuoširdžiai, nesiekdamas naudos, tada pasakau „ačiū“. Arba, kad žinau (juokiasi). Priklauso nuo nuotaikos. Bet tai būna labiau juokais nei iš blogos valios.
Deja, būna žmonių, kuriems iš viso neatsakau. Nes jaučiu, kad komplimentai nenuoširdūs. Ypač, kai bendraamžiai vaikinai pradeda
makaronus kabinti, nori pradėti draugystes.
– Bet nejau jums nereikia tokių draugysčių? Apie šeimą negalvojate?
– Galvoti aš galvoju, ir tai yra vienas svarbių man gyvenime dalykų, be karjeros. Nors sakoma, kad abiejų dalykų suderinti neįmanoma, tačiau taip manyti klaidinga. Yra pavyzdžių ir tarp pianistų. Šeima suteikia daugiau vidinės brandos, išgyvenimų įžvalgos, o tai padeda giliau pajusti kūrinius. Bet vėlgi, nežinau, kaip pasakyti. Aš draugystėms neturiu laiko.
– Čia dabar.
– Neturiu laiko. Visas jis sustyguotas: koncertai, paskaitos. Labai mėgstu rašyti, esu išleidusi poezijos knygą, šiuo metu ieškau rėmėjų ruošiamam išleisti detektyviniam romanui, dar kitą rašau. Laiko turėčiau tik rimtoms pažintims, o ne jaunimo draugystėms, kurios tęsiasi po kelis mėnesius.
Kai sutinku žmogų, aš matau, jaučiu intuityviai, rimtas jis ar ne.
– Bet ta rimta pažintis irgi prasideda nuo pirmojo komplimento, pirmosios simpatijos.
– Aš sutinku. Nors nelabai apie tai išmanau, žinau tik iš knygų, nes labai mėgstu skaityti. Nežinau, kaip tai paaiškinti logiškai, nes pati esu gana logiška asmenybė, bet, kai sutinku žmogų, aš matau, jaučiu intuityviai, rimtas jis ar ne. Kol kas šios nuojautos dar niekad neapgavo. Be to, man patinka šiek tiek vyresni žmonės. Ir bendrai apie geriausias drauges kalbant, ir apie draugus. Mano jauniausia draugė yra gimusi 1977 m. Tad aš dairausi į šitą amžiaus kategoriją.
Ne dėl to, kad man ko trūktų šeimoje. Bet, kai augau, dėl negalios negalėjau bėgioti su bendraamžiais kieme. Būdavau arba su seneliais, arba su tėvais, arba prie televizoriaus.
Esu auginta pagal X kartos vertybes, prioritetus, suvokimą. Nors pagal pasą esu Y kartos, bet tik pagal pasą. Iš tiesų pagal pasaulio suvokimą esu savo tėvų kartos.
Daug domiuosi istorija. Tačiau ne karais, o labiau istorinėmis asmenybėmis, jų gyvenamojo laikotarpio aplinkybėmis: kokiomis sąlygomis jos tuo metu gyveno, ką jautė, kaip mąstė?
– Istorine tema rašote ir romaną?
– Taip, tai bus istorinis romanas. Rašau du iš karto, apie skirtingas epochas. Vieną – apie karalienės Viktorijos laikų Angliją, o kitą – apie Viduramžių Lietuvą, kai dar vyravo pagonybė.
– Užsiminėte apie vaikystę ir kad negalėjote žaisti su vaikais kieme.
Tačiau toks noras tada, žinoma, buvo?
– Ne. Man tiko ten, kur buvau. Ir šiandien taip pat tinka ten, kur esu. Nors labiau gal tiktų, jei gyvenčiau XIX amžiuje.
– Kodėl?
– Kelios priežastys. Viena – muzika. Dabar daug muzikos, kurią visi vadina modernia. Labai nemėgstu akademinės moderniosios muzikos, kai kūrinys neturi aiškios melodijos, yra atonalus. Aš jos ir negroju.
Kitas dalykas, XIX a. didelis metų skirtumas tarp poros buvo normalu. O šiais laikais į tave pradeda žiūrėti kreivai. Tais laikais nebuvo tokio požiūrio, kad jei tavo antroji pusė vyresnė, tu ką nors išnaudoji, ieškai pinigų ar dar ko nors. Dabar toks požiūris yra. Apie poros amžiaus skirtumus kalbu ir savo knygose. Mano pagrindinius veikėjus skiria didelis amžiaus skirtumas. Ne dešimt, o apie 30 metų.
– Suprantu, kad jei jus įsimylėtų 21 metų vaikinas...
– Tai jis galėtų eiti namo (juokiasi). O jei 51 metų vaikinas – tada aš pagalvočiau.
– Gal taip yra dėl to, kad jūs jaučiatės savo kartos tik pase, tačiau ne gyvenime?
– Taip, būtent. Net jei aš sulaukčiau 51 metų, ir mane įsimylėtų 51 metų vaikinas, jis taip pat galėtų eiti namo. Todėl, kad atskirtis ne amžiuje, ne išvaizdos dalykuose ar psichologinėse problemose. Atskirtis yra mąstyme, net žodžių, terminų vartojime. Pavyzdžiui, jaunimas dabar nuolat prie kompiuterių sėdi, žaidimus žaidžia, klubuose ošia. O man norėtųsi išvažiuoti atostogauti, intelektualiai apie ką nors pasikalbėti. Galų gale televizorių namuose pažiūrėti.
XIX a. didelis metų skirtumas tarp poros buvo normalu. O šiais laikais į tave pradeda žiūrėti kreivai.
– Kalbate kaip pensininkė.
– O Dio! (Silvija pratrūksta juokais). Tai vat sakau. Ta atskirtis kitoje vietoje, ne amžiuje. Kūnas ir grožis yra labai materialūs dalykai. Viskas priklauso nuo tavo sielos, nuo tavo vidaus.
– Silvija, jums išties paprasčiau vertinti žmogaus vidų. Jūs nematote
jo išorės.
– Man svarbiau vidus. Tarkime, kartą viena mano klasiokė susižavėjo vaikinu. Aš jai sakau: nejau tu negirdi? Paklausyk, kaip jis kalba. Pažiūrėk, kokios jo manieros. O ji man: bet pamatytum, kokie jo raumenys, kokia šukuosena. Na ir kas? Koks man skirtumas tie raumenys, ta šukuosena? Šukuosena po 20 metų gali nuplikti, o jei gers
alų, vietoj raumenų bus pūzas. Ir tada ji sėdės su dideliu storu dėde arba ieškos kito. Vėl su raumenimis ir šukuosena.
– Ir paskutinis klausimas. Jei pasikeistų pasaulis ir pradėtumėte matyti, gyventi būtų lengviau ar kaip tik – sunkiau?
– Manau, kad sunkiau. Tada pačiai tektų pradėti mokytis skaityti natas, niekas su manimi nesicackintų (juokiasi).
Antras dalykas, dabar gaunu kasmėnesinę pensiją iš valstybės. Žinau, kad turiu stabilų pragyvenimo šaltinį įsigyti būtiniausiems produktams. Dėl to galiu leisti sau daryti tai, kas patinka: rašyti knygas, koncertuoti. O jei pradėčiau matyti, gal irgi žmones imčiau vertinti pagal raumenis ir
šukuoseną?
