Tuomet bene dešimtmečiui sustabdžiusi tarptautinių santykių studijas ji nėrė į fotografijos pasaulį – išvyko į Londoną jos studijuoti ir susidūrė su lyg iš filmo banalia mados industrija, iš kurios išsinešė visgi ne sudužusios svajonės šipulius, o visai naują santykį su vaizdu ir jo galia pasakoti istorijas.
Pokyčiai Neringai – natūrali gyvenimo dalis, kad ir kaip „siaubingai“, anot jos, jų bijanti. Laidoje „Pradėk iš naujo“ su Aurimu Mikalausku moteris papasakojo, kas nulėmė jos demokratišką, humanistišką, net idealistišką požiūrį į žmones, visuomenės procesus ir įvykius, kurių meninė kritika jai atnešė ne tik pripažinimą, bet sukėlė ir daug pasipriešinimo. Kaip skausmingos patirtys gali sustiprinti ir suteikti sąmoningumo; kaip įveikti baimes, nešti savo žinią ir kviesti skirtingus žmones (ne)sutikti vieniems su kitais – kviečiame skaityti pokalbio ištrauką.
Aurimas Mikalauskas: Ar tu atsimeni, kokią matei savo ateitį būdama paauglė? Kaip tu įsivaizdavai, kuo būsi užaugusi?
Neringa Rekašiūtė: Visiškai neseniai turėjau tokią patirtį: mes su mylimuoju Margiriu ėjom Palangoj pro namą, kuriame aš gyvenau, kai mano tėvai išsiskyrė – aš ten labai daug laiko praleidau viena.
Vieną akimirką pajutau, kad susijungė dvi realybės: aš praeityje, tame lange, tame bute, pro kurį dabar einu, guliu lovoj, skaitau, ir staiga aš šiandien, einu pro šalį – ta aš praeityje net negalėjo įsivaizduoti, kuo aš tapsiu. Aš nelabai ir įsivaizdavau, kuo aš noriu būti. 12-oje klasėje aš suvokiau savo situaciją – mano tėvų skyrybos sunkios ir jie man nepadės. Aš turiu pati susiimti.
Susiėmiau ir pradėjau labai daug mokytis, stengtis, vis dėlto aiškios vizijos neturėjau. Net į tarptautinius santykius stojau dėl to, kad žinojau, jog ten mokosi smagūs žmonės – mano rezultatai buvo tikrai geri ir man pavyko įstoti, tačiau po 3 metų aš išėjau, sustabdžiau studijas.
Niekad neturėjau jokio plano, jokios strategijos, jokio vaizdinio, pavyzdžiui, tokio, kad 30-ies metų turėsiu kelis vaikus, namą... Manęs tai niekada nejaudino.
Tėvų skyrybos – išgyventi ir atleisti
A.M.: Paminėjai tėvų skyrybas – kaip tas įvykis tave paveikė? Gal gali jau iš suaugusio žmogaus perspektyvos įvertinti, kaip vyko pats skyrybų procesas. Nes tai, kad tėvai skiriasi, ko gero, nėra pasaulio pabaiga, bet klausimas, kaip jie padeda vaikui tai suvokti?
N.R.: Pakankamai neblogai tėvai tvarkėsi su ta situacija ir manimi. Buvo daug asmeninių iššūkių jiems patiems. Vis dėlto tos skyrybos mane labai paveikė ir nesu iki galo išsigryninusi, kodėl. Jau nebuvau labai mažas vaikas, man buvo 15 m., kai tas procesas prasidėjo. Bet tuo metu pati buvau labai trapioj situacijoj, pažeidžiamoj, keistoj paauglystėj ir dariau daug keistų dalykų: labai sekiau madas, kurios nebuvo labai sveikos – gal tai ir yra atsakymas. Tas mažo miestelio gyvenimas, kai labai norisi pritapti – tai yra išlikimo klausimas.
Be to, tai sutapo ir su mano pačios skyrybomis su pirmąja meile – jis išvažiavo į Vilnių studijuoti. Išgyvenau didžiulį praradimą ir didžiulį skausmą, net nelabai įsivaizdavau, kad toks gali būti. Sugriuvo kažkokia mano identiteto dalis.
A.M.: O ar tu gyvenai su vienu iš tėvų, ar keliaudavai pas abu?
N.R.: Gyvenau su mama, bet puikiai sutariam ir su tėčiu – ir keliaujam, ir keliavom kartu. Mano tėvai padarė nuostabų darbą, kad mūsų santykis išliktų ir kad mes bendrautume visi. Jaučiu jų meilę, su metais vis labiau – ir jie, ir aš keičiamės. Suprantu daug dalykų, kurių tada nesupratau apie gyvenimą: pavyzdžiui, kodėl išsiskiria du žmonės, kurie turi vaikų…
Atsirado daugiau mano viduje nuolankumo. Pasidariau labiau atjaučianti savo tėvus, suprantanti, koks gyvenimas gali būti netikėtas, kaip viskas (ne)susiklosto. O psichoterapija labai padėjo išgyventi tą patirtį – leisti sau prisiliesti prie tos žaizdos ir tada po truputį su ja atsisveikinti – atsisveikinti su savo skausmu, visokiais prisirišimais, traumomis, įsitikinimais, kurie buvo atsiradę: kad aš neverta meilės, kad mane visi palieka. Nes, aišku, kai tėvai skiriasi, atrodo, kad tave palieka. Buvo labai vertinga išsilaisvinti iš skausmų, kuriuos paliko ta patirtis.
O psichoterapija labai padėjo išgyventi tą patirtį – leisti sau prisiliesti prie tos žaizdos ir tada po truputį su ja atsisveikinti.
Meilė sau augina meilę kitiems
A.M.: Man džiugu girdėti iš tavęs tai, kad dabar, praėjus tiek laiko, tu jauti daugiau meilės iš tėvų. Turbūt tai susiję su tuo, kad per terapiją, knygas tu pradėjai pati save priimti ir galbūt nebeturi reikalavimo, kad tave mylėtų?
N.R.: Aš turėjau labai daug puikybės. Bet tai buvo reakcija į viską, kas įvyko. Ji pasireikšdavo tuo, kad aš buvau su šarvu ir galvojau, kad žinau geriau nei mano tėvai. Aš žiūrėdavau į juos iš aukšto, jų nepriimdavau, galvodavau, kad jie nežino pakankamai, kad aš žinau geriau. Gal čia natūralus jauno žmogaus maištas, kad man (jūsų) nereikia – aš pati viena viską susitvarkysiu. Vėliau dirbau su ta puikybe, kuri iš esmės slėpė sužeistą vaiką, norėjusį meilės.
Tada supratau, kad aš myliu savo tėvus ir esu tokia dėkinga, ir kad jie padarė viską, ką galėjo, ir padarė geriausiai. Su šituo pokyčiu mano gyvenimo kokybė labai pasikeitė, nes, man atrodo, labai daug liūdesio ir stabdžių gyvenime kyla iš neišspręstų emocinių vampyrų, t. y. tų dalykų, kurie mus nuolat siurbia – tai kažkokios mintys, įsitikinimai, kad turėjo būti kitaip, kad su manim blogai elgėsi, kad man niekada nepavyks kažko kitaip padaryti… Bet čia yra tik mintys. Tik istorijos, kuriomis mes patikim.
A.M.: Labai dažnai mes prisikuriam istorijų, dažnai net faktai būna visai kitokie – mes tiesiog tas istorijas sukuriame savo galvose.
N.R.: Labai svarbu, kai įvyksta kokybinis sąmoningumo šuolis, kai staiga nukrenta tas šydas, įsitikinimai, kuriais gyvenai, kai supranti, kad tavo fizinėj realybėj lyg ir niekas nepasikeitė, bet staiga tau viskas pasikeitė. Šitą esu ne kartą patyrusi. Kaip sakoma: „Laimingas žmogus esi ne tada, kai sieki, o kai pasirenki būti laimingas“. Tad nėra taip, kad reikia turėti daugiau ar patirti daugiau – tiesiog renkiesi, va, dabar.
Realybė vis tiek neišvengiamai transformuojasi, kai pakeiti savo sąmoningumą. Ir nors iš pradžių matai, kad dar niekas nebūna pasikeitę – tau viskas jau būna pasikeitę.
Savo gyvenimą renkamės kasdien
A.M.: Pastaruoju metu pastebėjau, kad laidos komentaruose dažnai parašo tėvai, sakantys, kad PIN pradėjo žiūrėti su savo vaikais – 11-okais, 12-okais. Įsivaizduoju, kad jie galvoja, kad tai, ką pasirinks, nulems visą jų gyvenimą. Noriu, kad tu pasakytum jiems, kad taip nėra.
N.R.: Taip tikrai nėra. Absoliučiai. Tai yra didžiausias mitas, koks tik gali būti. Mums gal šiek tiek reikia to mito, nes yra pernelyg baisu susidurti su tuo, kad gyvenimas yra toks nenuspėjamas, kupinas paslapčių, posūkių, kurie nuveda visiškai ne ten, kur įsivaizduoji. Ir mes tikimės, kad pasirinksim ir eisim per gyvenimą tam tikru žingsniu – bet taip nebūna net labiausiai sutvarkytuose gyvenimuose.
O žmonės bijo pokyčių. Ir aš labai bijau pokyčių, bet pokyčiai yra tai, kas apibrėžia žmogaus būtį. Ne veltui sakoma, kad nėra nieko pastovesnio negu pokyčiai žmogaus gyvenime. Tas, kas „nulaužia“ tą pokyčių sistemą, turi supergalią. Reikia nesipriešinti, paleisti ir eiti su tais pokyčiais…
Aš įstojau į tarptautinius santykius, tada užsimaniau būti mados fotografe ir fotografuoti VOGUE žurnalui ir panašiems leidiniams. Išvažiavau to mokytis, išbandžiau tą pasaulį iš labai arti su geriausiais fotografais ir supratau, kad nenoriu nieko bendro su šituo pasauliu turėti. Jis man tuščias, jis mane slegia, jis labai greitas – žmogus ten yra tik pakaba ar mėsa, jį reikia tik parduoti. Tada buvo didelė identiteto krizė, nes prie vizijos, kad būsiu mados fotografė, aš ilgai buvau prisirišusi.
Tada buvo didelė identiteto krizė, nes prie vizijos, kad būsiu mados fotografė, aš ilgai buvau prisirišusi.
Bet pabuvau aš toj krizėj ir atėjo nauji suvokimai. Kad fotografija yra nuostabus įrankis pasakoti istorijas – man patinka pasakoti istorijas, man patinka susipažinti su žmonėmis ir eiti su jais į gylį. Fotografija man tai leidžia – pradėjau fotografiją matyti kitaip. Tada ilgą laiką turėjau aktyvistės etiketę – kad aš kuriu tokius projektus ir esu ta, kuri keičia visuomenę.
Tada aš tai visiškai nubraukiau ir nutariau būti labai rimta akademinė fotografė, kuri daro tik socialinę dokumentiką. Po to supratau, kad noriu būti arti žmonių, o ne bandyti išsilaikyti savo susikurtame olimpe. Tad ėjau atgal į nuogumą, moterų fotosesijas.
Tada vėl grįžau į TSPMI, nes buvau pasiilgusi savo akademinės pusės – dabar puikiai jaučiuosi šitam vaidmeny, nors ir nežinau, kodėl aš studijuoju magistrą. Aš neturiu vizijos, kad turiu kuo nors tapti, bet aš žinau, kad aš neišvengiamai kuo nors tapsiu, nes aš visada esu tapsme. Aš tiesiog esu procesas ir kaip daug visko nutiko, taip dar daug visko nutiks.
Ar įmanoma pokyčių nebijoti
A.M.: Kokia yra paslaptis – kaip tą pokyčių sistemą „nulaužti“? Kur yra raktas į tai?
N.R.: Aš nežinau – pati dar vis ją „laužiu“. (AM: Bet kaip tu nebijai daryti to pokyčio?) Aš bijau, siaubingai bijau. Jau trejus metus nesiryžtu užverti fotografijos puslapio, nors ir jaučiu, kad nebenoriu, kad tai būtų mano pajamų šaltinis. Man buvo labai baisu tą mintį įsileisti – nes aš kažkada norėjau iš to gyventi, tai susikūriau ir ką – aš dabar nebenoriu? Taip negalima, taip nebūna…
Manęs laukia dideli pokyčiai ir aš siaubingai jų bijau. Vieną dieną esu visiškai tikra, kad viskas bus gerai, o štai šiandien manęs paklausė draugė, kokie mano planai, ir aš supratau, kad siaubingai bijau, jaučiu didžiulę įtampą ir nepilnavertiškumą, neužtikrintumą.
Nėra konkretaus atsakymo. Atsakymas tik toks, kad jeigu mokaisi save girdėti – o tai vyksta su knygų skaitymu, psichoterapija, atsitraukimu nuo visų medijų (tai yra labai svarbu) – tai kai tu atsitrauki, išgirsti savo vidų, tai tu negali to ignoruoti. Nes tu labai puikiai girdi, ką tu turi daryti. Ir kas yra tavo tiesa.
Jei norisi atrasti tą raktą ar kažkaip „nulaužti“ tą pokyčių sistemą, tai, sakyčiau, pirmiausia reikia savo protui padaryti didelį remontą – pertvarkyti, iššvarinti savo protą. Mes savo galvoj turim daug chaoso, triukšmo, kuris ir neleidžia suprasti, kas yra mūsų tiesa. Jis užima tavo eterį – tai kaip tu gali tai suprasti?
A.M.: Yra toks pasakymas – bijai, tai daryk. Kaip tu jauti – ar tai yra tiesa tavo gyvenime? Kad tie dalykai, kurių mes dažniausiai bijom, dažnai ir yra tai, ką mes turėtumėm daryti.
N.R.: Visiškai. Tai tokia daug kartų pasitvirtinusi tiesa. Ta baimė ir yra indikatorius, kad tu – teisingame kelyje. Tu turi eiti šituo keliu. Tavo ateities „tu“ žino, kad tu turi eiti šituo keliu. Jei stagnuoji ir neini, tada prasideda visokios nelaimės – kažkas nutinka, kažkas labai nesiseka, susergi kokia liga, nes tu stagnuoji, neini tuo keliu, kuriuo turi eiti, kuris tave kviečia. Mes visi per tą baimę galim praeiti. Ji yra toje kelionėje svarbi.
Ta baimė ir yra indikatorius, kad tu – teisingame kelyje. Tavo ateities „tu“ žino, kad tu turi eiti šituo keliu.
Jei nebijotume, tai mes apskritai nieko ir nejaustume, būtų viskas vienoda ir kažkaip nereikšminga. O baimė parodo, kad turi eiti tuo keliu, nes ten yra daugiausiai emocijos. Nes mes nieko nejaučiam tam, kas mums nerūpi: žiūriu į kokį nors baldą, jis ten yra, ir tiek. Baimė yra labai geras indikatorius, kad čia yra tau žinutė ir kad tu turi ten eiti. Man tai labai pasitvirtina.
Fotografija – demokratiškas įrankis pažinti pasaulį
A.M.: Norėčiau grįžti prie tavo istorijos: tavo vaikystė Šventojoje, paauglystė, studijos TSPMI, tada tu išvyksti į Londoną. Pirmiausia, kodėl pasirinkai fotografiją, kaip tai sugalvojai?
N.R.: (…) Tai labai demokratiškas įrankis, labai prieinamas ir suprantamas visiems. Jis gali padėti, kai dar nepakankamai pasitiki savimi. Po to gali imtis videoįrašų ar pradėti naudoti kitus įrankius. Fotokamera, man atrodo, labai demokratiška, labai prieinama, ją įmanoma įpirkti.
Mano rankose fotoaparatas atsidūrė per tuometinį mano draugą. Jis paliko jį mano namuose ir aš nebenorėjau jo jam atiduoti. Pradėjau fotografuoti savo drauges, kurti mizanscenas su jomis – tai davė daug jausmo, kokia tai puiki medija išreikšti save ir tai, ką nori pasakyti, vaizdu.
Tada nesupratau, koks galingas yra vaizdas, ir kaip jis eina per visus mūsų filtrus. Ir kad jis kartais yra daug kokybiškesnis ir labiau sukrečiantis negu žodis. Vaizdas yra tarptautinis. Nors tada to nesupratau, pradėjau užčiuopti, kad vaizdu galiu pasakoti istoriją ir man tai patinka.
A.M.: Kiek laiko užtruko nuo to, kai draugas paliko kamerą, iki kol nusprendei studijuoti?
N.R.: Praėjo kiek mažiau nei metai. Aš eidavau į paskaitas, bet paraleliai vis tardavausi, ar galėčiau pafotografuoti – pati siūlydavausi. (…) Galiausiai nuėjau pas Tomą Kaunecką – nuėjau pas jį į studiją asistuoti. Buvo beprotiškai, siaubingai sunku. Aš ten pabuvau ir supratau, kad jei aš šitaip stengiuosi dėl fotografijos – jei aš iki 4 ryto dažau studiją, kai 7-ą ryto fotosesija – gal turėčiau tapti fotografe. (…)
Tada nesupratau, koks galingas yra vaizdas ir kaip jis eina per visus mūsų filtrus.
Aš labai džiaugiuosi, kad pasirinkau Londoną. Tai buvo mano visų feministinių, eco, kultūralizmo – visų tokių idėjų pradžia. Ten sutikau musulmonų, su jais labai susidraugavau, patyriau juodaodžių bendruomenę. Buvau tarp įvairiausių žmonių, lytinių orientacijų – supratau, kad pasaulis toks margas, pilnas ir kad visi puikiai sugyvena. Tai padėjo iš distancijos pažiūrėti į Lietuvą, kokie mes buvom susikaustę – dabar tai keičiasi.
Londone sutikti žmonės atvėrė duris į savo pasaulius. Supratau, kiek yra pasaulių, kurių aš niekad nemačiau Lietuvoje, apie kuriuos yra tylima, kur durys yra užvertos – mes esam dauguma, mes normalūs, visi kiti tegul tyli pasislėpę. Supratau, kad tai nesąmonė, nes ta įvairovė, tas visų žmonių spalvingumas – jis ir padaro visuomenės narius laimingus. Mane turbūt šitas dalykas labai praturtino, aš parsivežiau visas tas idėjas į Lietuvą – įvairovę, toleranciją, atjautą ir supratimą, per ką eina mažumų žmonės, su kuo jie susiduria. (…)
Kiekvieni mūsų veiksmai turi atoveiksmį – turi tikrą įvykį tikro žmogaus gyvenime. Viskas yra tarpusavy susiję ir niekada negali vertinti pagal kažkokį iš anksto susikurtą šabloną, nes jis neveikia.
Fotografai plėšrūnai – liūdna mados fotografijos tiesa
A.M.: O kaip nutiko su mados fotografija? Tu atvažiavai su noru nerti į mados industriją, pradėjai studijuoti, realiai fotografuoti, bet supratai, kad tai neveikia – kaip tu jauteisi visame tame?
N.R.: Ten buvo tokia nemaloni istorija, kurią turbūt reikia papasakoti, kad matytųsi visas paveikslas. Aš atvažiavau labai alkana – taip norėjau tapti mados fotografe. Tai buvo mano tikslas, mečiausi į tai visa savimi. Rašiau el. laiškus ir užklausas visiems žymiausiems fotografams, ieškojau, kas ieško pagalbininkų, asistentų. Didžioji dalis neatrašė. Vienas atrašė – pasižiūrėjau, jis ir „Grazia“, ir VOGUE publikuotas, regis, stulbinanti karjera. Tuo metu man patiko ir ta estetika – tokia drąsi, seksualizuota.
Aš nuėjau į darbo interviu. Dabar suprantu, kad jau laiškuose buvo daug „raudonų vėliavėlių“, bet buvau dvidešimt kelerių, galvojau: „O, Dieve, manęs nori, toks žymus fotografas, viską padarysiu“… Tik, aišku, neįsivaizdavau, ko paprašys.
Atėjau į susitikimą, pralaukiau valandą, apvaikščiojau jo loftą, mane įleido ten dirbęs žmogus. Tada jis atvažiavo, vaikščiojo, rodė studiją, kur rašysiu el. laiškus, sakė, svarbu, kad mano anglų kalba būtų gera ir t.t. O tada jis tiesiog išsitraukė savo lytinį organą ir pasakė: „Dabar ateik, paimk jį ir gausi darbą.“
Fiziškai man nieko neatsitiko, bet tai buvo juodas debesis, kuris kartino viską, kas susiję su mados fotografija.
Aš tiesiog nusijuokiau ir pabėgau. Man atrodo, kokius porą metų apie tai nekalbėjau. Fiziškai man nieko neatsitiko, bet tai buvo juodas debesis, kuris kartino viską, kas susiję su mados fotografija. Po to asistavau tikrai normaliam fotografui, darėme GQ žurnalo fotosesiją. Bet aš vis tiek mačiau tą pasaulį, kaip reikia ten meluoti, vaidinti kažką, kuo nesi. Ir kaip aš tingiu tai daryti ir kaip man tai atrodė neverta – didžioji dalis tų fotosesijų labai banalios ir nekūrybiškos.
O ta patirtis mane po truputį nuodijo ir vos man nekainavo meilės fotografijai – pradėjau galvoti, kad gal šitas pasaulis supuvęs ir kad aš iš viso nenoriu jame dalyvauti.
(…) Man užtruko porą metų, kol mane pasivijo feministinės idėjos, kol pradėjau suvokti, kad tai, kas man nutiko, nėra mano kaltė. Nes aš atvažiavau iš Lietuvos, mažo miestelio, Vilniuj jau pagyvenusi, bet šitomis temom nieko nežinojau.
Po kelerių metų nuėjau į policiją priduoti pareiškimą, buvo ilgas procesas. Sužinojau, kad jis jau sėdi kalėjime, nes tvirkino nepilnametes manekenes. Tai buvo didžiulis sukrėtimas ir suvokimas, kaip svarbu yra feminizmas, kaip svarbu įgalinti ir šviesti moteris, kad joms neatsitiktų tokių dalykų, kad jos nelauktų taip ilgai, kad negalvotų, kad tai jų kaltė – kad praneštų. Tai labai sunkūs dalykai, kurie palieka žymę, net kai tau fiziškai nieko nenutinka, bet baisu pagalvoti, kas būna, kai nutinka. (…)
Naujai atrasta socialiai atsakinga fotografija
A.M.: Beveik visai išsižadėjai fotografijos. Pamatei, kad mados industrija nėra tai, kur nori eiti. Kita vertus, dužo viena tavo svajonė – koks buvo jausmas? Kaip tau pavyko vėl tai atrasti ir užsikabinti?
N.R.: Atsitraukimas truko apie metus. Vos vos pabaigiau fotografijos studijas. Ačiū Dievui, atradau savo širdyje labai artimą savo sielai projektą, nors visi dėstytojai žinojo mane kaip norinčią būti mados fotografe, perspektyvią, ir laukė mano mados fotografijos darbų. O aš, aišku, niekam nepasakojau apie tai, kas įvyko.
Tuo metu prižiūrėjau Andrew, neįgalų žmogų vežimėlyje, kuris gyveno Londono centre. Aš ateidavau jam padėti ir tarp mūsų užsimezgė gražus santykis – jis supažindino mane su opera, turėjo didelę biblioteką, kur skaitydavom kartu. Jis buvo vienas iš pirmų žmonių, su kuriuo aš pasikalbėjau apie tą patirtį ir kuris padėjo suprasti, kad to nereiktų nutylėti ar gėdytis – jis paskatino mane nueiti į policiją. Pradėjau norėti tyrinėti jį – ką reiškia pagyvenusiam žmogui gyventi Londone – mieste, kuris yra pastatytas jauniems žmonėms ir greičiui – ir gyventi su negalia, vežimėlyje.
Kaip išbūti toje aplinkoje? Tai tapo mano baigiamuoju projektu. Visa ta mūsų draugystė suteikė vilties, kad fotografija yra tai, kas gali nešti šviesą, edukuoti, kurti gėrį pasaulyje. Tada atkabinau tas negatyvias sąsajas.
Mano projekto tema išsivystė iš mūsų santykio. Jis mane prisileido – jis sutiko, kad aš jį fotografuoju – o tai yra labai jautru. (…) Reikėjo, kad jaustum artimą santykį ir pasitikėjimą. Tada supratau, kad fotografija turi būti grįsta pasitikėjimu. Tu negali tiesiog įvažiuoti į žmogaus teritoriją, iš jo pasiimti, ką tau reikia pasiimti, nufotkinti jį nepaisydamas jo ribų – tu gali toj draugystėj, tam ryšyje su juo atskleisti viską.
Sėkmė ir neapykanta – aštrių ir jautrių temų kėlimo pasekmės
A.M.: Man labai įdomu, iš kur turi tiek drąsos daryti socialines akcijas? Kai tu darai tokį judėjimą, apie žmogaus teises kalbi, tai iš karto aišku – jau užprogramuota – kad tu susidursi su didžiuliu pasipriešinimu, bus daug „heito“. Kartais jo turbūt būna ir per daug, bet tavęs tai nestabdo. Kokios vidinės savybės leidžia tai daryti? Kaip tu tame jauteisi ir kaip jautiesi?
N.R.: Kurį laiką tai buvo tiesiog šventas naivumas. Aš nemaniau, kad pasaulis galėtų nekęsti aktyvisto ar menininko už tai, kad jis kelia temas – net jei nepatinka tema ar kryptis. Aš idealistė ir humanistė – tai mes kalbėkim, o kas čia nepatinka? Kur mes nesutinkam? Diskutuokim! Nesitikėjau, kai pirmus sudrebinančius projektus padariau, kad tiek „heito“ atsisuks prieš mane kaip asmenį. Tuo metu tai tikrai buvo šventas naivumas.
A.M.: Gal pakalbėkim konkrečiai, pavyzdžiui, projektas „Jie laimėjo loteriją“.
N.R.: Man teko neapykantos, bet truputį mažiau nei Beatai (Tiškevič), su kuria kartu jį darėm, nes ji buvo daug žinomesnė ir matomesnė. Ji labai smarkiai susidūrė su nepritarimu ir „heitu“.
Man irgi teko, bet aš turėjau labai gerą pabėgimą – bendravimą su užsienio žiniasklaida. Aš gerai kalbu angliškai, tad per mane ėjo visa komunikacija su „The Guardian“, „Monocle Radio“ ir pan. Aš pamačiau, kaip jie reaguoja į tą temą – jiems tai įdomu, jie klausia tų klausimų, kurių aš norėjau, kad manęs čia, Lietuvoje, klaustų – tada supratau, kad Lietuvos realybė nėra vienintelė realybė.
Man tas santykis su pasauliu padėjo suvokti, kad tai, ką mes padarėm, yra labai įdomu, labai vertinga.
Ta reakcija nėra vienintelė galima reakcija. Man tas santykis su pasauliu padėjo suvokti, kad tai, ką mes padarėm yra labai įdomu, labai vertinga, galbūt nejautru mūsų kontekstui, bet tai buvo reikalinga. Ir tai kilo dėl to, kad mes tikrai buvom labai labai drąsios ir labai tikėjom savo idėjomis.
Po to, aišku, gyveni, mokaisi, atsiranda subtilumų, mokėjimo apžaisti tam tikrus dalykus. Bet ne visada tai pozityviai vertinu – kartais galvoju, kad ta Neringa, kuri nebijojo, gal galėtų ir šiandien kažką drąsiau padaryti. Bet atsiranda tas (jausmas), kad tu nebenori, kad tavęs nekęstų, kad tau rašytų baisius dalykus – gi smagu, kai patinki žmonėms…
A.M.: Tikrai taip. Vis tiek, koks jausmas, kai gauni to „heito“? Ir kaip tau sekėsi su tuo tvarkytis?
N.R.: Aš atsimenu, kai tuometinė prezidentė D. Grybauskaitė pasisakė apie šį projektą – jau galvojau, kad gal susipakuoju daiktus ir keliauju atgal į Londoną gyventi, nes man čia jau per baisu. Projektą paleidom birželio 5 d., birželio 8 d. buvo mano gimtadienis, pasikviečiau draugus į kavinę, galvojau, kad visi manęs nekenčia ir nieks neateis – aš buvau perėmusi (tą neapykantą sau). Bet visi susirinko, visiems linksma, mane sveikina, galvojau, pala, kas čia vyksta?
O tada birželio 10 d., (vienas žinomas didžėjus) išstojo su savo homofobiniu pasisakymu ir traukinys nuvažiavo – visi pamiršo mus ir nuvažiavo su tuo skandalu. Tai padėjo pamatyti, kad labai greitai žmonių nuomonės keičiasi, dėmesys kažkur nueina ir pasimiršta.
Nesutampančios nuomonės – dirva dialogams
A.M.: Ar buvo dar projektas, su kuriuo sulaukei tiek pasipriešinimo?
N.R.: Kitas projektas buvo „Superherojės“, ji sulaukė pasipriešinimo iš kitų pusių. Net iš akademinių sluoksnių. Buvau pakviesta į savo Alma Matter pakalbėti apie tą projektą ir mane gerai „vartė“ studentai, labai pikti, kodėl ten tos moterys glamūrizuotos, seksualiai aprengtos ir sušukuotos.
Pripratę žmonės matyti tas moteris vaizduojamas kaip aukas, sumuštas, su mėlynėmis, o čia jos kaip superherojės ir dar padažytos, sušukuotos. Tai buvo nepritarimo dėl šito. Bet neįmanoma padaryti taip, kad visiems tiktų. O jeigu taip padarei, vadinasi, žiauriai blogai padarei iš tikro. (AM: Koks čia socialinis projektas tada…) Neįdomu – pasakei kokią klišę. O kai tu tarsi padarai kažkaip kitaip arba drąsiai pasielgi, aišku, kad daug žmonių sutrinka ir galbūt tai natūralu ir normalu. Dabar pati esu akademiniame pasauly ir reikia klausti tų klausimų.
Mokausi nesijausti puolama, jeigu kas nors nesutinka su mano nuomone ar su mano argumentais, ar su mano pasaulio matymu. Tai nereiškia, kad aš blogas žmogus – tai reiškia, kad mes galim diskutuoti ir galim nesutikti, nes visiškai skirtingai matom.
A.M.: Labai įdomus aspektas. Nes taip yra ir kai, pavyzdžiui, imiesi kokios veiklos, sakykim, nusprendi verslą ar dar kažką daryti, ir kai pradedi reklamuotis, sulauki pasipriešinimo. Ypač dabar visi nori būti koučeriais – kas yra labai smagu – bet paraleliai yra daugybė žmonių, kuriems jie atrodo kaip šarlatanai. Pasiskelbi „Faceboook’e“, o jei dar reklamos uždedi – žmonės ima rašinėti, kas čia per nesąmonė? Ar tai 96 žmonės moko likusius 4? Tai to asmeninio (pasipriešinimo) labai daug sulauki.
Smagu, kad darydama tuos socialinius projektus tu pradedi išmokti nepriimti to asmeniškai. Nes realiai tu kalbi ne iš savo asmeninės perspektyvos, tu tiesiog iškeli problemą. Kaip tau tai pavyksta?
N.R.: Tiesiog per „terapiškas akistatas“ (angl. exposure therapy). Pavyzdžiui, dabar rašau du tekstus per mėnesį, kurie yra publikuojami viename portale. Ten būna siaubingų komentarų. Po to tie komentatoriai, atradę per portalą, suplūsta pas mane komentuoti. Bet aš suprantu, kad jie irgi yra visuomenės dalis ir jie taip galvoja. Mane jie erzina, bet aš erzinu juos. Bet ar kas nors keisis, jei mes vieni kitus užblokuosim ir apsimesim, kad tų žmonių nėra? Aš noriu kalbėtis – toks mano tikslas. Aš manau, kad mes visi turim bendrų taškų, kur mes galim susitikti kaip žmonės ir atrasti tai, kas mus jungia, o ne skiria.
Tos temos, kuriomis aš kalbu, turi sprogstamojo parako savyje, bet to irgi reikia. Pas mus visuomenėj yra, kad: „Čia skaldo visuomenę tos temos!“ Neskaldo. O kaip tik duoda peno mąstyti. Nes jeigu tu visada girdėtum tik tą, su kuo sutinki, tai būtų, nežinau, Šiaurės Korėja gal? Tikrai kažkas blogo. Tas vadinamasis aidų kambarys.
Tai labai gerai, kad mes girdim dalykus, su kuriais nesutinkam, ir dar geriau, kai jie yra pagrįsti faktais. Aš labai gerbiu žmones, su kuriais aš galiu nesutikti, bet jie yra nuoseklūs, jie turi labai aiškius argumentus savo požiūriui. Man tas požiūris gali būti visiškai nepriimtinas, bet aš gerbsiu jį ir nesutiksiu – čia yra vietos, čia yra demokratija. O ne užsidaryti ir bijoti.
Visą Neringos ir Aurimo pokalbį galite peržiūrėti čia.
