Jei net Lietuvoje gyvenantis vokietis nesupranta, kodėl Ukraina (ir mes) kovojame už savo žemę, ką kalbėti apie kitus vokiečius? Ar jie, jei Rusija užpultų Lietuvą, lygiai taip pat nesakytų, jog turime nusileisti, sudėti ginklus ir tiesiog draugiškai leistis plėšomi į gabalus, šaudomi iš tankų ir prievartaujami?
Vakarų europiečiai tikrai nesupranta mūsų regiono istorijos. Rusija yra ta barbariška jėga, kuri daugybę šimtmečių bandė atimti iš mūsų savastį, kalbą, mus surusinti, o nepritariančius – uždusinti savo „didžiule broliška meile“.
Jie nesupranta, kaip mūsų natūralus vystymasis buvo sutrikdytas didžiulių kolektyvinių traumų, mūsų ląsteles persmelkusio nuolatinio nesaugumo jausmo, kad viskas, kas mums brangu ir reikšminga, bet kada gali būti sutrypta šūdinais ruso batais.
Jie neįsivaizduoja, jog mano prosenelė pagimdė mano močiutę per anksti, nes į ją šovė rusų kareiviai. Jie niekad nesupras, kodėl mano pacifistė draugė Eglė, tik karui prasidėjus, iš karto įstojo į kovinį Šaulių sąjungos būrį: rusai jos močiutės seserį vežiojo po kaimą vežime, pasodinę ant jų nužudytų vyro ir sūnaus kūnų.
Kuomet kalbėjau su vokiete žurnaliste, ji man pasakė, jog Vokietijoje jauni žmonės nesuvokia, kodėl lietuvių jaunimas stoja į Šaulių sąjungą. Ir čia skaudi pamoka: Vokietijai tokios organizacijos turi tiesioginę sąsają su nacių Vokietija. Jų pasaulio matyme neegzistuoja pajauta, kad mažų šalių gyventojai stoja į tokias organizacijas gintis, o ne pulti.
Būtent dėl to, duodama įvairius interviu pasaulio žiniasklaidai, aš nuolat kartoju: „alio, aš esu kairioji, padariau projektą, kuris kritikavo šauktinių kariuomenės sugrąžinimą, esu ta, kuri irgi turėjo daug rožinio, pūkuoto pacifizmo, nes, ačiūdie, buvau jaunas žmogus, užaugęs laisvoje šalyje!“
Nepatikėsit, kaip aš norėčiau grįžti prie bitchinimo apie tai, koks blogas yra kapitalizmas ir kokia fucked up yra JAV valstybė. Bet šiandien Ukrainai, o kartu ir Lietuvai (ir visai miegančiai Europai) yra iškilęs tokio masto pavojus, jog aš jaučiu pareigą kalbėti apie tą šlykščią šalį, kurioje moterys savo vyrams leidžia žudyti ir prievartauti. Ir šiandien pati suprantu, kokia privilegija buvo jaustis pacifiste.