Tądien, kai reikėjo grįžti į Lietuvą, įsijungiau feisbuką ir vėl panirau į grėsmingą mūsų regiono realybę: Kaliningrado blokada, ES sankcijos, Rusijos grasinimai praktiniu atsaku Lietuvai, Politico straipsnis su skambia antrašte „Pati pavojingiausia pasaulyje vieta“, kuri yra Lietuvoje, Druskininkuose. Atsipalaidavęs kūnas įsitempė, skrandis susitraukė, delnai pažliugo prakaitu – mano kūnas priminė, jog grįžtu į realybę, kurioje kasdien būsiu bombarduojama naujienomis apie tai, kokioje šiknoje atsidūrėme dėl vienos marozišką imperinę impotenciją išgyvenančios valstybės, grasinančios man ir mano šalies piliečių gerovei.
Nuolatinė grėsmė būti užpultam stipriai veikia tiek mūsų kasdienybę, tiek ir ateities įsivaizdavimą. Danutė Gailienė savo knygoje „Ką jie mums padarė: Lietuvos gyvenimas traumų psichologijos žvilgsniu“ pateikia pavyzdį apie norvegų jūreivius Antrajame pasauliniame kare.
Žinojimas, kad esi numanomos grėsmės situacijoje, yra toks pats traumuojantis, kaip ir buvimas realiame pavojuje.
Vykstant karui vieni norvegų jūreiviai tarnavo kariniuose laivuose, o kiti – prekybiniuose, tačiau ir pastarieji buvo paruošti fizinei atakai, galinčiai juos užklupti bet kurią akimirką. Tačiau kai kurie iš šių laivų taip niekada ir nebuvo fiziškai užpulti. Pasibaigus karui ir norvegų psichologams pradėjus tirti jūreivių potrauminio streso sindromą, buvo atrasta, jog neužpultųjų laivų jūreivių potrauminio sindromo pasekmės lygiai tokios pačios, kaip ir dalyvavusių realioje fizinėje kovoje. Taigi žinojimas, kad esi numanomos grėsmės situacijoje, yra toks pats traumuojantis, kaip ir buvimas realiame pavojuje.
Tokio traumavimo pasekmės reiškiasi suprastėjusia gyvenimo kokybe, alkoholizmu ir kitomis priklausomybėmis. Taip jau veikia mūsų smegenys, įsivaizduojančios visus baisiausius dalykus, kurie gali mums nutikti.
