Bet apie viską nuo pradžių. Ilgą laiką patogiausiai jaučiausi vadindama save agnostike, nors kartais nugravituodavau į absoliutų tikėjimo atmetimą, ypač tada, kai Lietuvoje ar pasaulyje Bažnyčios vardu buvo pradedama stipriau neapkęsti ir prisidengiant krikščionybe trukdyti įtvirtinti žmogaus teises ir laisves.
Tuo metu man tikėjimas tapdavo susietas su dogmomis, vyskupais ir kunigais bei skaitine tikinčiųjų suma, nepasipriešinančia tamsioms Bažnyčios praktikoms. Kartais imdavau aktyviai neapkęsti religijos, tada skaitydavau Christopherį Hitchensą arba klausydavau Intelligence Squared debatų „Ar religija yra gėrio šaltinis?“, kuriame jis ir jo bičiulis gėjus Stephenas Fry intelektualiai ir emociškai paveikiai parodo, kad ne, religija nėra gėrio šaltinis, tai sisteminė prievarta, trukdžiusi mokslo vystymuisi, ribojanti tikinčiųjų gerovę, veikianti prieš juos, o ne dėl jų, labai dažnai aktyviai, sąmoningai kenkianti savo bendruomenės nariams.
Šie aktyvaus pasišlykštėjimo religija etapai susilpnėdavo, kai sutikdavau nuoširdžiai tikinčių žmonių, kurie savo šviesa, gyvenimu ir pasiaukojimu man primindavo, kad tikėjimas Dievu nepriklauso Bažnyčios monopoliui ir kad tikintis žmogus gali vadovautis atviru protu, o ne krikščioniškomis dogmomis.
Kartais, susidūrusi su tam tikrų filosofų mintimis apie religiją, pavyzdžiui, sociologiniu instrumentiniu E.Durkheimo argumentu, kad religija yra būtini visuomenės klijai, intuityviai pajusdavau, kad tame yra tiesos.
