Trumpam net buvau sudvejojusi, gal tikrai šis laikas truputį apokaliptinis, o sunkios, depresyvios, į akis šokančios naujienos ėmė skandinti į neviltį ir beprasmybę.
Mes bijom mirties, siaubingai bijom, esam jai absoliučiai nepasiruošę, todėl mirtimi galima taip gerai manipuliuoti, ką pastaruoju metu ir ėmė daryti žiniasklaida. Turbūt žymių mirčių sugeneruoti klikai, braunantis į laidotuves ir sekant gedinčius iki pat kapo duobės (gerai, jog nepastatė sienelės susirinkusiųjų fotosesijai), leido pamatyti, kiek mirtis neša pelno. Visos mūsų didžiausios baimės ir troškimai yra gerai monetizuojami ir parduodami mums atgal kaip prekės.
Šiais laikais mirtis yra slepiama nuo mūsų – tai ji, o ne seksas, šiandien yra didžiausias tabu visuomenėje.
Mane, kaip ir visą Lietuvą, sukrėtė netikėta žymios moters mirtis, o po jos sekusi dar vienos įžymybės savižudybė kuriam laikui gyvenimo trapumą, laikinumą, prasmės klausimus iškėlė į paviršių, lyg potvyniu užliejo kasdienybę.
Šiais laikais mirtis yra slepiama nuo mūsų – tai ji, o ne seksas, šiandien yra didžiausias tabu visuomenėje (bent jau taip sakė žymiausias XX amžiaus filosofas Michealis Foucault). Mirtis tarsi neįsipaišo į grobuoniškos sėkmės, statusų spindesio, jaunystės kulto, puikavimosi ir atrodymo visuomenę, kurioje įsitvirtinusi nesuvokiamo masto socialinė nelygybė.
