„Ryte – kobido masažas, po pietų – trylikos valandų taktinės pratybos“, – feisbuke dalijosi viena draugė, o kita prasitarė, jog tikrai neįsivaizdavo, kad vieną dieną mokysis, kaip greičiausiai ir patogiausiai griūti su ginklu ant žemės, pasikeisti apkabą ar rengti pasalą priešui. Dar viena artima draugė didžiuodamasi, jog Merkinės būryje 40 proc. šaulių yra moterys, man pasakė: „Dar labiau pasistengsim, ir bus pusė.“
Ne paslaptis, jog moderniame kare daugiausia kenčia civiliai – moterys, vaikai ir senyvo amžiaus žmonės. Pusė visų pasaulio pabėgėlių sudaro moterys, bėgančios nuo karo ir žiaurumų savo šalyse. Sisteminis moterų prievartavimas – plačiai naudojama karo taktika, skirta priešo moralei palaužti ir tik santykinai neseniai apibrėžta kaip karo nusikaltimas. Nepaisant to, kad karo žiaurumai moterų nediskriminuoja, moterys kariuomenėse pasaulyje sudaro tik apie 0,7 proc. Nelygybė tarp moterų ir vyrų nėra niekur tokia ryški kaip kariuomenėje.
Mes gyvename istoriniu moterų politinės ir socialinės emancipacijos laiku. Feminizmo temos nieko nebestebina, o moterys šiandien gali viską – vadovauti valstybėms, pilotuoti lėktuvus, karpyti genų grandines. Tačiau vienoje vietoje moterų vis dar beveik nesutiksime – ginkluotos kovos kariuomenės daliniuose.
Tikėjimas, kad vyrai susiję su karu, o moterys – su taika, yra kone universalus. Moteris kare nesunkiai įsivaizduojame kaip slauges, įkvėpėjas, kantrias žmonas ir mylimąsias, sūnus apraudančias motinas. Šitos istorijos mums girdėtos iš daugybės filmų, knygų ir folkloro.
Tačiau moterys, žudančios priešus ginklu ir už tai visuomenėje įvertinamos, pagerbiamos, apdovanojamos, mums vis dar svetimas konceptas. Svetlana Aleksijevič savo knygoje „Karo veidas nemoteriškas“ parodo netgi priešingą tendenciją: moterys, pasižymėjusios kare ir padėjusios jį laimėti, pasibaigus karui už tai visuomenės yra baudžiamos, atstumiamos, nuvertinamos ir skatinamos tylėti apie savo patirtis kare, nes tai „nemoteriška“.
Panašu, kad kariaujančiame pasaulyje mums vis dar reikia užsiimti mentaline akrobatika įsivaizduojant, jog moteris gali žudyti priešą ir ginklu ginti savo šalį, šeimą ir vertybes. Vyro kaip didvyrio, riterio ir kario, ginančio silpnuosius, mitas pastatytas ant priešpriešos tarp galingo vyro ir trapios moters. Jei nebetraktuotume moters kaip silpnesnės, kuo tuomet vyrai pagrįstų savo ypatingą padėtį visuomenėje?
Ir vis dėlto, viena yra siekti lygybės taikioje demokratinėje visuomenėje, tačiau visiškai kas kita įsivaizduoti aukštyn kojom apsivertusį pasaulį karo metu. Aš nenoriu žudyti, bet šio karo fone suvokiau, kad nuo mano noro niekas nepriklauso. Jei reikės ginti save, savo artimus ir savo šalį – aš noriu žinoti, kaip kenkti priešui, jį klaidinti ir jį sunaikinti.
Aš nenoriu žudyti, bet šio karo fone suvokiau, kad nuo mano noro niekas nepriklauso. Jei reikės ginti save, savo artimus ir savo šalį – aš noriu žinoti, kaip kenkti priešui, jį klaidinti ir jį sunaikinti.
Feminizmas nėra vieningas karo klausimu: vienos feminizmo kryptys teigia, jog karas – patriarchalinės sistemos reiškinys, todėl jame dalyvauti nereikia (tarsi galėtum pasirinkti); kitos atšakos kaip tik akcentuoja, jog galėjimas ginti savo valstybę yra aukščiausia buvimo visateisiu piliečiu forma, todėl iki tol, kol moterys lygiavertiškai nebus priimamos į kariuomenę, jos tokiomis pilietėmis nebus.
Žinoma, pacifizmu dažniausiai pasižymi tie, kurių gyvybei ir šaliai niekas negresia. Šiandien mane beprotiškai piktina vokiečių intelektualai, rašantys taikos pamfletus, skatinančius Ukrainą pasiduoti Rusijai ir taip sustabdyti karą. Tai puikus pacifizmo kaip privilegijos pavyzdys: vietoj pastangų suprasti konkretų kontekstą, pasirenkama pritempti Ukrainą prie savo abstrakčių teorijų.
Po Antrojo pasaulinio karo pabaigos karas Ukrainoje yra pirmas tokio masto konfliktas Europos žemyne. Turbūt tai ir pirmas kartas taikiose demokratijose susiformavusioms moterims apmąstyti savo santykį su karu. O kas, jeigu? Aš augau su holivudiniais karo filmais apie herojus vyrus – juose moterys atliko tuos antraeilius vaidmenis, papildančius ir „papuošiančius“ pagrindinio veikėjo portretą.
Mačiau moteris seseles, besirūpinančias kariais, kartais moteris šnipes, bet niekad moters lyderės su ginklu. Tik prieš porą metų kalbindama istorikę Aistę Petrauskienę sužinojau apie moteris partizanes. Ne, ne ryšininkes, apie kurias girdėjome visi. Apie tas partizanes, kurios kovojo su ginklu, sprogdino, žudė priešus ir mirė dėl tėvynės. Kokia aš šiandien būčiau, jei būčiau nuo vaikystės žinojusi apie visas tas moteris kovotojas, ištrintas iš karo istorijos? Kodėl apie jas taip mažai žinome, kodėl apie jas nerašoma vadovėliuose?
Rašytoja Sarah Hall pateikia vieną iš atsakymų į šį klausimą. Mūsų patriarchalinės visuomenės vis dar nepriima moters kovotojos vaizdinio, nes tokios moterys verčia vyrus jaustis nepakankamais, neypatingais ir seksualiai frustruotais. Šalies vadovės, kariuomenės vadės ar kovotojos vaidmenis atliekančios moterys, pavyzdžiui, karalienė Elizabeth, imperatorė Jekaterina, Margaret Thatcher, Dalia Grybauskaitė ar Ingrida Šimonytė, matomos kaip „nenatūralios seksualine prasme“, nes neatitinka moterims priskiriamų pasyvių, motiniškų, globėjiškų vaidmenų. Prie mūsų minčių priskretę lyčių stereotipai neleidžia moterims su visa jėga užimti lyderių pozicijų ir skleistis savo unikalume.
Prie mūsų minčių priskretę lyčių stereotipai neleidžia moterims su visa jėga užimti lyderių pozicijų ir skleistis savo unikalume.
Moterys kare kenčia, žūsta, rizikuoja, aukojasi, netenka mylimųjų, šeimos, ateities. Karo veidas vyriškas, bet moterų jis neaplenkia ir nepasigaili – mes tai šiandien matome kaip niekad aiškiai. Pacifizmas – graži idėja, tačiau rusų prievartautojų ir žudikų ji nesustabdys. Todėl laikas pasakoti moterų kovotojų istorijas, nes kare moterys buvo, yra ir bus visada.
Šiandien jos – savanorės su ginklu rankose, saugančios Ukrainos miestus; žurnalistės, rizikuojančios gyvybe tam, kad pasakotų tiesą; gydytojos, operuojančios krentant bomboms; humanitarinę pagalbą dalijančios savanorės, vežančios maistą ir vaistus savo bendruomenės silpniausiems; močiutė, stiklainiu agurkų numušanti priešo droną; karė, kurios jau niekas turbūt nebeišgelbės, ginanti paskutinę citadelę Mariupolyje...
Norėjau pabaigti šį tekstą užrašydama šios raudonplaukės, vienos iš paskutiniųjų „Azovstal“ gamyklos gynėjų, vardą. Jos purvinas, bet nepalaužiamas veidas, jos išsidraikiusios garbanos ir gėrio sklidinos akys žiūri į mane iš telefono ekrano.
Noriu įgarsinti jos vardą, bet niekaip negaliu jo rasti. Įvedu į paieškos laukelį „Mariupolio gynėja moteris“, bet man meta tik istorijas apie karių žmonas, prašančias pasaulio išgelbėti jų vyrus. Galiausiai jau prieš išeinant šitam tekstui, prisimenu, jog ukrainietė draugė iš Visagino man rašė apie šią gynėją: „Pagalvojau, kaip svajoju pamatyti gražią šitos merginos Ptaška (liet. paukštis) fotosesiją per tavo objektyvą. Kai bus pergalė... o ji laisva, graži ir sveika pozuos tau.“
Ptaška yra 21-erių Katerynos iš Sosnivkos kaimo slapyvardis. Aš niekada tavęs nepamiršiu, Ptaška.
