Visuomet pirmiausia atsižvelgiate į kitų jausmus, kad nesukeltumėte liūdesio, nepatogumo, pykčio, tai darydami paminate savo interesus, poreikius ir energiją? Jums be galo reikia jaustis reikalingu ir įvertintu, tačiau šis pojūtis ateina tik per išorę, tik jei kiti jums sako, jog esate vertingas? Toks žmogus, net gavęs sunkios ligos diagnozę, pirmiausia pagalvoja apie kitus – kaip gi jausis kiti, jei jis dabar sirgs, bus našta, kas gi visais pasirūpins, jei jis gulės ligos patale? Tad šis žmogus, nekreipdamas dėmesio į savo kūną, toliau neša visą emocinę naštą ant savo pečių, kol paprasčiausiai nebeatlaiko.
Aš buvau toks žmogus. Žmogus, kuris taip stengėsi visiems patikti, įtikti, padaryti kitus laimingus, padėti, nuveikti dalykus už kitus, prisiimti atsakomybę ten, kur jos nenorėdavo prisiimti niekas kitas. Iš tokių žmonių išeina puikūs aktyvistai. Jie visuomet bus pasiruošę kovoti už kitus, fantazuodami, jog dėl to tampa labai reikalingi. Būtent taip fantazuodavau pati ir niekaip nesuvokdavau, kodėl gi nelieka gyvybinės energijos, viskas darosi nepakeliamai sunku, prėska, apima apatija, kol galiausiai susisukusi į depresijos tortiliją nepakildavau iš lovos. Taip, dar vienas dalykas: tokie žmonės sau leidžia pailsėti tik tuomet, kai jų emocinis arba fizinis kūnas visiškai jų nebeklauso. Tada jie sustoja ir ne, tikrai neprašo kitų pagalbos, nes jaučiasi jos neverti.