Dviejų sūnų mama (vienam – 17, kitam – 13 metų) Vaida gyvenime išbandė daugybę veiklų, pakeitė ne vieną sritį, tačiau galiausiai, nuo visko pavargusi, tapo harmoningų mankštų trenere ir prieš kelerius metus ėmėsi dar vienos širdžiai mielos veiklos, kuria domėjosi nuo vaikystės, – fotografijos.
Šią vasarą moteris gyvena socialiniu fotoprojektu „Tapimas mama“ – apie jį, jo prasmę, kodėl nutarė akcentuoti būtent moterų akis, kokių reakcijų sulaukė iš dalyvių ir ką jai pačiai reiškia būti mama, ir kalbamės su Vaida.
– Kodėl sumanėte akcentuoti besilaukiančios ir jau vaiko susilaukusios moters akis?
– Idėja fotografuoti būtent akis kilo, nes man apskritai patinka stebėti žmonių akis. Čia kaip kirpėjai mato plaukus, odontologai – dantis, aš visada stebiu žmonių akis.
Kartą atsiverčiau savo senas nuotraukas ir pamačiau, kaip skiriasi žvilgsnis, kai buvau mergina, dar neturėjau vaikų, ir kai tapau mama. Tačiau tą didįjį skirtumą pastebėjau gimus būtent pirmagimiui. Žvilgsnis keičiasi ir laukiantis, ir susilaukus antro, trečio vaiko, tačiau jis kažkoks kitoks, išraiškingesnis, kai kūdikio susilauki būtent pirmą kartą.
– Kas pasufleravo, kad pagaliau pribrendote šiai seniai kirbėjusiai idėjai?
– Vienu metu mano aplinkoje atsirado daug nėštukių – pastojo draugės, pažįstamos moterys. Stebėdavau jas ir visą laiką žiūrėdavau joms į akis. Pastebėjau, kad moters žvilgsnis pasikeičia jau jai pastojus, o pagimdžius atrodo, tarsi kokiu jungtuku žvilgsnis būtų perjungtas – akyse atsiranda didelė gelmė.
Fotografuosiu moterį dukart – besilaukiančią ir jau pagimdžiusią kūdikį. Antrasis portretas, mano manymu, labai svarbus, jame bus matyti, kas moteriai, jau tapus mama, yra motinystė – nereikės nė žodžiais sakyti, akys pačios kalbės.
Nuotraukose pamačiau, kaip skiriasi žvilgsnis, kai dar neturėjau vaikų ir kai tapau mama. Tačiau tą didįjį skirtumą pastebėjau gimus būtent pirmagimiui.
Ilgai svarsčiau, kad norėčiau tokio projekto, tačiau tam vis trūkdavo laiko. Prabudau vieną naktį ir šovė mintis, kad reikia daryti. Dar kaip tik aplankiau vieną ką tik pagimdžiusią mamą, žiūrėjau jai į akis, stebėjau ir galvojau: viskas, tikrai turiu imtis šio projekto (juokiasi).
– Kokią žinutę šiuo projektu norite paskleisti?
– Moterys labai linkusios nuvertinti motinystę. Suprantu, kad kai kurioms nesinori būti prikirptais sparnais ir gyventi sėslų gyvenimą, kai atsiranda vaikelis. Mano manymu, motinystė yra šventė. Ir viskas priklauso nuo mūsų požiūrio – kaip žiūrime į vaiko atėjimą į mūsų gyvenimą.
Žinoma, kai gimdžiau savo pirmagimį, buvau labai jauna, tas požiūris irgi buvo kitoks, su pavydu žiūrėdavau į savo drauges, kad jos gali mėgautis viskuo, o aš čia šeimą žaidžiu (juokiasi). Tačiau ilgainiui, atsigręžus atgal, supranti, kad tai yra dalykai, kurie nebegrįš.
Ir didžiausias lūžis įvyksta supratus, kad tu augini ne vaiką, ne kačiuką, ne šuniuką, o žmogų. Tas suvokimas, kad esi žmogaus nešiotoja, gimdytoja ir augintoja, jo erdvės kūrėja, buvo toks stiprus. Tada motinystėje pradėjau įžvelgti labai didelę prasmę.
Kaip aš sakau, mes, mamos, kai gimsta vaikas, įgyjame supergalių: viską mokame ir daug visko praeiti, savy turime neišsemiamus energijos, jėgos vandenynus.
– Papasakokite, kaip dirbate su moterimis?
– Prieš fotosesiją bendraujame, padedu joms atsipalaiduoti, nusiraminti, būti čia ir dabar, pajusti tą būseną, kad nereikia niekur bėgti, skubėti. Visoms užduodu klausimą, kas joms šiandien yra motinystė, nes kol nesame pačiupinėjusios vaiko, motinystę suvokiame tik teoriškai. Ir paprašau, kad perduotų linkėjimą sau kaip būsimai mamai.
Mano manymu, motinystė yra šventė. Ir viskas priklauso nuo mūsų požiūrio – kaip žiūrime į vaiko atėjimą į mūsų gyvenimą.
O štai jau antrasis portretas bus skirtas ir tam, kad moteris, pasižiūrėjusi į save, pamatytų, kiek joje daug stiprybės, jėgos, ir kaip visa tai susijungia su pirmuoju portretu – tai tarsi kelionė ar tiltas, jungiantis vieną su kitu. Norėčiau, kad moterys, kai bus sunku, prisimintų tą būseną, tą klausimą, kurį joms uždaviau, ir tai, kad visas jėgos šaltinis slypi jose. Abu portretai yra lyg jos vidinės stiprybės priminimai.
– O kas jums pačiai yra motinystė?
- Suvokimas, kad į pasaulį paleidi gyvybę, daug ką pakeitė. Supratau, kad svarbus ir tas gimdymo etapas, kaip vaikas ateis į šį pasaulį, kad tam reikia pasiruošti. Pastebėjau, kad moterims, kurios bando viską gyvenime sukontroliuoti, daro karjerą, gimdymas būna sunkesnis. Ir norisi joms tarp eilučių perduoti žinutę, kad kuo labiau paleistų viską tėkmei, kad išgirstų save, paisytų savo poreikių, tarkime, jei nori pamiegoti, tai eitų ir miegotų.
Pati esu labai aktyvi, ir karjerą dariau, ir daugybe veiklų užsiėmiau, ir vaikai labai dažnai būdavo kartu. Esu už harmoningą motinystę. Tačiau man visada buvo svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp to, kad visų pirma esu žmogus, o tuo pačiu ir mama, ir mylimoji.
Daug atvejų, kai moterys nori pabėgti į darbus nuo vaikų auginimo ir šeimos, kitos priešingai – tiek atsiduoda vaikui, kad daugiau niekas aplink nebeegzistuoja. Ta pusiausvyra tikrai labai reikalinga, kad save aprėptum kaip visumą, o ne tik kaip siaurą, vieną aspektą.
Suvokimas, kad į pasaulį paleidi gyvybę, daug ką pakeitė.
– Projektą pradėjote vykdyti birželį. Jau turėjote dvi fotosesijas. Kiek moterų į jį įtraukėte?
– Kol kas nėra jokio nustatyto skaičiaus, kiek moterų turėtų dalyvauti šiame projekte. Darau jį savo lėšomis, prisideda vizažistės, kiti žmonės, prisijungė ir draugė, dar nežinau, kiek tikrai jis truks. Nors pati sakau, kad tiek, kol tai bus miela širdžiai. Kol kas esu nufotografavusi 18 moterų, pamąsčiau, kad tas skaičius galbūt galėtų siekti 50.
Fotografuoju moteris, kurios laukiasi pirmagimio. Kadangi yra du portretai, vienas daromas moteriai dar laukiantis, kitas – jai pagimdžius, iki kūdikiui sueis trys mėnesiai. Kaip seksis jį realizuoti, pamatysime, žinau tik tiek, kad tas nuotraukas tikrai norėsiu paviešinti, pristatyti visuomenei.
– Sulaukėte nemažai laiškų iš norinčių dalyvauti, tačiau atrinkote ne visas. Kokie kriterijai lemia pasirinkimą?
– Taip, norinčių išties atsiliepė nemažai. Deja, kai kurios moterys nespėjo sudalyvauti projekte, nes jau pagimdė (šypsosi). Pagrindinis akcentas – moteris turi lauktis pirmagimio, o tarp atsiuntusių laiškus buvo ir tokių, kurios laukiasi nebe pirmo vaikelio, tad teko joms atsakyti.
Be abejonės, čia labai svarbus ir nuoširdus noras, idėjos prasmės pajautimas, nes teko sulaukti ir tokių laiškų, kai moterys sakė, kad, jei gražiai atrodys nuotraukose, tada leis jas viešinti, jei negražiai, tada neleis. Čia nėra grožio konkursas, šio projekto mintis tikrai gilesnė, ir aš iškart informavau, kad šios nuotraukos tikrai bus viešinamos.
– Kokių sulaukėte atsiliepimų iš projekte jau dalyvaujančių moterų?
– Gavau ne vieną jų. Moteris sužavėjo pati idėja, kad fotografuojamas ne pilvas, o akys, sakė, kad ir pačios ėmė pastebėti pokyčius žvilgsnyje. Viena moteris pasisakė, kad jaučiasi pasimetusi, nedrąsi, jai baisu. Po fotosesijos man parašė, kad tarsi kažkas persivertė, jaučiasi tokia pasiruošusi gimdyti, sakė: „Jūs manyje kažką atvėrėte.“
Kitos moterys, kai joms užduodu klausimą apie motinystę, pradeda verkti, nes joms kažkas viduje „pasileidžia“. Viena jauna būsimoji mama sakė, kad niekad iki tos akimirkos nesusimąstė, kokią misiją vykdys – kad pagimdys žmogų, o dabar tas suvokimas atėjo.
Fotografė V.Markevičiūtė kviečia registruotis projekte norinčias dalyvauti pirmo kūdikio besilaukiančias moteris. Dalyvavimas jame yra nemokamas. Registracijos formą galite užpildyti čia.
