Moteris prisipažįsta – išgyveno ne vieną savęs kaip moters ir mamos etapą, kol atrado savąją prasmę, kuri kartais būna nepatogi, bet verčia augti.
– Turėti keturis vaikus buvo jūsų šeimos vizija ar tiesiog taip atsitiko?
– Su vyru susipažinome būdami dviejų nevyriausybinių organizacijų vadovais. Ilgai taip ir bendravome – kartais bendradarbiaudavome, kartais susitikdavome įvairiuose renginiuose. Mūsų, kaip poros, draugystė prasidėjo nuo mokymų savanoriams, kuriuos kartu vedėme. Po trejų draugystės metų nusprendėme susituokti.
Likus savaitei iki vestuvių, nusprendėme pabėgti į vienuolyną. Išplėšėme save iš visų reikalų dėl suknelių, maisto, mašinų, kvietimų, gėlių. Būtent ten, vienuolyne, nusprendėme, kad norime daugiau vaikų negu du.
Tuo metu dar nebuvo sužadėtinių kursų, todėl santuokai ruošėmės kartu su sese Benedikta iš Asumpcion kongregacijos. Lankydamiesi pas ją apmąstydavome savo pasirinkimus, santykių dinamiką, ką reiškia, kad tuokiamės bažnyčioje, kaip mūsų santuokoje gali reikštis santykis su Dievu.
Likus savaitei iki vestuvių, nusprendėme pabėgti į vienuolyną. Atrodė, kaip beprotybė: išplėšėme save iš visų reikalų dėl suknelių, maisto, mašinų, kvietimų, gėlių. Tačiau būtent ten, vienuolyne, nusprendėme, kad norime daugiau vaikų negu du. Buvome skaitę, kad du vaikai šeimoje yra tarsi atskiri vienetai, kai trys vaikai, sunkiau viduriniam vaikui, nes jam nuolat reikia šlietis arba prie vyriausiojo, arba prie jauniausiojo. Todėl pagalvojome, kad keturi bus kaip tik optimalus skaičius. Tai jau maža bendruomenė.
Kai mes tuokėmės, man buvo 30 metų, todėl nusprendėme ilgai nelaukti. Kaip sumanėme, taip ir išėjo. Mano vaikams šiuo metu 11, 9, 6 ir 4 metai.
– Kas jums svarbiausia bendraujant su vaikais?
– Man svarbu, kad būtų ne tik tėvų ir vaikų santykis, bet ir sąmoningumas būnant kartu, kad vaikai patys galėtų vis labiau jaustis atsakingi už save. Kaip mes sakome: daiktas ne nukrito, bet aš jį numečiau. Jeigu aš jį numečiau, galiu ir pakelti. Stengiuosi ugdyti vaikuose atsakomybės jausmą už save, už kitus. Nebūtinai jie priima mūsų požiūrį, būna visko – ir pasipriešinimo, ir maišto, bet stengiamės daug kalbėtis. Ant sienos turime netgi užsirašę vieno vaiko pasiryžimą: „Kai pykstu, reikia pasikalbėti“.
Ieškome įvairiausių būdų, kaip galėtume kartu gyventi. Ir tai, aišku, nėra lengva. Visi vaikai – be galo skirtingi, jų situacijos – taip pat skirtingos. Ir būna akligatvių, kai aš, kaip mama, nežinau, ką daryti, tačiau mūsų tikslas nėra juos užgniaužti, sutvarkyti ir supakuoti, kad jie atrodytų gražūs, su kaspinėliais, švarkeliais. Svarbu, kad jie būtų kuo sąmoningesni. Yra mūsų norai, bet yra gyvenimas, kurį reikia priimti. Jie gali drąsiai pasakyti: „Aš pykstu ant tavęs“. Man be galo svarbu, kad vaikai gebėtų įvardinti savo jausmus, kad būtų drąsūs ir atviri. Ir taip tų slepiamų jausmų pakanka.
– Mamos dažnai vaikus vertina kaip savo tąsą ir mano geriausiai žinančios, ko joms reikia. Kaip jūs su tuo tvarkotės?
– Aš buvau labai stipriai pasisavinusi pirmą ir, ko gera, antrą vaiką. Tuo metu vyras statė namą ir tikrai mažai būdavo namuose, o aš buvau deivė savo dviem sūnums. Aš žinojau geriausiai, kas su jais vyksta, ką su jais daryti ir ko tikrai nedaryti. Ir vyrui vietos tarsi nebeliko. Akis man atvėrė mūsų savanorystė Gvatemaloje.
Ten savanoriaudami iš tiesų mes labai daug laiko galėjome skirti vienas kitam. Patyrėme daugybę konfliktų, daugybę sudėtingų pokalbių, per kuriuos atsirado visai naujas vienas kito matymas. Savanorystėje taip nutinka. Kiek turėjau patirties, intensyvios savanorystės metu visada ateina atsakymai į tuo metu svarbius klausimus.
Vyras manęs pradėjo klausti – kurgi jo vieta mano sukurtame pasaulėlyje. Greičiausiai tai ne tik moterų, bet bendro požiūrio į šeimą stygius. Vienas iš įprastų šeimos modelių – vyras uždirba pinigus, o moteris rūpinasi ir žino viską, kas susiję su namais. Toks stiprus atsiskyrimas paverčia mamą arba deive, arba auka. Ir vienu, ir kitu atveju nėra lygiaverčio santykio nei su vyru, nei su vaikais. Tam, kad galėčiau suvokti savo vyro svarbą mano ir mano vaikų gyvenime, reikia, kad jis fiziškai būtų, kad jis prisiimtų savo kaip vyro ir tėčio dalį, norėtų ją turėti. Ir tada įmanoma pamatyti, kad kaip žmona ir mama esu prisiėmusi tiek atsakomybių, kad nepavelku jų.
Nei mama auka, nei mama deivė nėra mano norimas vaidmuo, jis įkalina, o žmogus yra įvairialypis.
– Kaip gimė sprendimas išvykti į Gvatemalą – spontaniškai ar planuotai?
– Kai išvykome, vienam sūnui buvo treji su puse metų, kitam – pusantrų. Tai buvo didelis iššūkis, bet labai prasmingas, nes tai buvo investicija į mūsų šeimą, investicija formuojant mūsų bendrą požiūrį į visuomenę ir pasirinkimus, investicija netgi į mūsų vaikų ateitį.
Gimus antram vaikui supratome, kad vienintelis šansas išvažiuoti – dabar. Paieškos užtruko metus, nes gavome daug neigiamų atsakymų dėl to, kad esame su mažamečiais vaikais.
Tame vienuolyne, ruošdamiesi santuokai, mes nusprendėme, kad susiformavome kaip šeima per darbą su savanoriais. Įprasta manyti, kad savanorystė – laisvo žmogaus, neturinčio įsipareigojimų, veikla. Mums buvo svarbu išbandyti ir parodyti, kad tai nėra tik vieno žmogaus apsisprendimas, kad mes, kaip šeima, taip pat galime liudyti savanorystę.
Gimus antram vaikui supratome, kad vienintelis šansas kažkur išvažiuoti – dabar, nes su keturiais vaikais tai būtų dar sudėtingiau. Todėl pradėjome ieškoti tokios galimybės. Paieškos užtruko metus, nes gavome daug neigiamų atsakymų dėl to, kad esame su mažamečiais vaikais. Pagaliau Asumpcion seserys, įkūrusios indėnių mergaičių mokyklą Gvatemaloje, iki mūsų savanoriavusiai šeimai laidavus už mus, kad neišvyksime po savaitės atgal, priėmė mus su vaikais.
Iki šiol jaučiame labai stiprų ryšį su šia mokykla. Kiekvieną mėnesį atidedame nedidelę sumą, kad metų pabaigoje galėtume jiems nusiųsti apie tūkstantį eurų. Prisideda ir mūsų draugai, todėl kartais susirenka net ir didesnė suma.
Gvatemaloje mes labai gerai suvokėme pasaulio vienovę, kad nesame patys sau karaliai, kad esame tiesiogiai ir netiesiogiai stipriai susiję su kitais šiame pasaulyje gyvenančiais žmonėmis. Kaip susiję tiesiogiai, matome iš pabėgėlių situacijos. Kaip netiesiogiai – rodo klimato kaita. Todėl mes tikime tokiais mažais dalykais: kad spausdinimas ant panaudoto popieriaus vertingesnis nei spausdinimas kaskart ant naujo lapo, kad verta rūšiuoti šiukšles ir pan.
Gvatemaloje mes labai gerai suvokėme pasaulio vienovę, kad nesame patys sau karaliai, kad esame tiesiogiai ir netiesiogiai stipriai susiję su kitais šiame pasaulyje gyvenančiais žmonėmis.
Gvatemaloje pamatėme, kaip skriaudžiami vietiniai gyventojai. Jie neturi jokių socialinių garantijų, neturi sveikatos draudimo, atostogų, pensijų ir gauna grašius už produktų, kurie parduodami už didžiulius pinigus, gamybą. Tai didžiulis išnaudojimas. Ir mums pasidarė nebe tas pats.
Lietuvoje nėra dar labai suvokiama sąžiningo verslo idėja, nors demokratiniame pasaulyje tai puikiai žinoma sritis. Ir ji veikia. Apelsinai, kurie pažymėti sąžiningo verslo ženklu, pirmiausia neužauginti bet kaip, juos auginant neišnaudojami vaikai, jie gali eiti į mokyklą, žmonės turi socialines garantijas, pagaliau pelnas grįžta į pirminę šalį. Todėl mes perkame kavą ar arbatą, pažymėtą ženklu „fair trade“, kavinėje visada pasiteiraujame, ar tai „fair trade“ kava. Darbuotojai dažniausiai sutrinka, nes nelabai žino, kas tai. Nemanau, kad tokiu būdu mes verčiame pasaulį, kita vertus, tikiu, kad visi dideli dalykai prasideda nuo mažų.
Gvatemaloje taip pat labai stipriai išgyvenau moterų nelygybę. Manau, tai turėjo įtakos mano tolesniems apsisprendimams. Būdama aštuntą mėnesį nėščia aš pradėjau dirbti M.Romerio universitete, nes man buvo be galo svarbu būti įvairiapuse, ne tik šeimoje. Besilaukdama ketvirtos dukters, pradėjau doktorantūros studijas. Studijuoju edukologiją, o mano tyrimų sritis – savanorystė. Kuo toliau, tuo labiau stiprėja mano suvokimas, kad reikia investuoti – į save, pačiais įvairiausiais būdais, pradedant moteriška draugija, skaitymu, baigiant profesine veikla.
– Daugelis mamų paklaustų – kaip viską spėjate?
Labai stipriai išgyvenau moterų nelygybę. Manau, tai turėjo įtakos mano tolesniems apsisprendimams. Būdama aštuntą mėnesį nėščia aš pradėjau dirbti M.Romerio universitete.
– Vienas svarbiausių dalykų – atsisakyti perfekcionizmo. Tai nereiškia, kad nerūpi kokybė, tiesiog tu dedi maksimalias pastangas, kuris gali sau leisti tuo momentu. Norisi viską padaryti nepriekaištingai, bet tai neįmanoma. Galiausiai ar iš tiesų yra tiek prasminga viską nugludinti iki negalėjimo, ar didesnė prasmė – sukurti ir leisti gyventi tam, kas gyvenasi? Reikia išmokti toleruoti klaidą, priimti ją kaip augimo galimybę.
Nesakau, kad viską suspėju. Aš nespėju. Daug kas sako, kad mūsų vaikai savarankiški. Tai nereiškia, kad juos palieku be dėmesio, tiesiog mes dalinamės atsakomybėmis. Jie moka išsivirti makaronų, moka susitvarkyti savo kambarius, o jei labai reikia, ir laiptus nuplauti. Jie dalyvauja įvairiose veiklose ir jaučiasi atsakingi patys mums pranešti, ko reikia, kokios varžybos, kada, kiek sumokėti.
Be to, mes su vyru labai dalinamės atsakomybėmis – ne pagal sritis, o pagal gebėjimus. Pavyzdžiui, vyras moka labai gerai elgtis su pinigais, juos taupyti, teisingai investuoti, o aš moku su jais elgtis, kai reikia pasirūpinti šeimai būtinais dalykais. Kai mano vyrui didelis darbymetis, aš planuoju savo veiklą taip, kad galėčiau prisiimti daugiau atsakomybių namuose. Kai man darbymetis, vyras stengiasi prisitaikyti. Taip mes ir dėliojame savo dėlionę. Juokiuosi, kad galėčiau būti didelės įmonės logistikos vadove.
Mes su vyru nesijaučiame sala, aplink kurią yra negyvenama jūra. Mes labai stipriai jaučiamės susiję su kitais žmonėmis. Tai pasireiškia įvairiomis formomis. Pavyzdžiui, mums labai svarbu stiprinti žmonių iniciatyvą. Tiek aš, tiek vyras esame keleto nevyriausybinių organizacijų steigėjai, bandome įgyvendinti įvairius projektus ir tikime žmonių iniciatyva. Ir taip nutinka, kad žmonės, kurie abejoja, nedrįsta kažko daryti patys, dalinasi su mumis savo idėjomis. Matome didžiulę prasmę jiems padėti, paskatinti, nes mažos iniciatyvos ilgainiui išvirsta į didelius procesus ir tuo daugiau žmonių gali patirti pačių sukurtą gėrį. Vienas iš mano projektų šiandien – artinti verslą ir bendruomenines organizacijas artyn vienas prie kitų per susitikimą, savanorystę ir pagalbą.
– O kaip įvardintumėte savo santykį su vaikais?
– Su kiekvienu vaiku jis skirtingas. Ir kiekvienas vaikas mane augina. Man artima mintis, kad iki tam tikro amžiaus vaikus įmanoma auklėti, o vėliau jau turi auklėtis tu pats. Vaikai labai mato, kaip mes gyvename, ką darome, kaip elgiamės, ir kartais mums maloniais ar nemaloniais būdais tai parodo.
Kai mano jauniausia dukra buvo dvejų metukų, ji labai mažai kalbėjo, bet aš labai stengdavausi įvardinti jos jausmus, kai ji pradėdavo verkti – ar ji pyksta, ar jai liūdna, ar kažką skauda. Kartą, žaisdama vaikų būryje, mano dukra pasiėmė kibirėlį, tačiau jį netrukus perėmė kitas vaikas. Ir ji pareiškė: „Aš pykstu“. Negalėjau tuo patikėti. Ji tuo metu dar tik sakydavo „mama“, „tiatia“, „katytia“, ir staiga – „aš pykstu“, ką netgi man, suaugusiai, ne visada lengva pasakyti.
Taigi vaikai iš tiesų labai daug paima iš mūsų to, ką jiems duodame. Kai duodame pykčio, jie paima pyktį, kai duodame švelnumo, jie paima švelnumą. Man tai buvo patvirtinimas, kad tai, kaip aš elgiuosi su savo vaikais ir kokia esu pati, yra svarbu.
Pavyzdžiui, kai esu pavargusi, kantrybės ribos labai susiaurėja, daug greičiau išsilieja nelabai suvoktos ir suvaldytos emocijos. Ir kai aš ką nors irzliai toje būsenoje išrėžiu, mano sūnus sako: „Mama, tu turbūt labai pavargusi“. Taip yra ne tik dėl to, kad jis labai protingas, o turbūt daugiau dėl to, kad mes apie tai šeimoje kalbamės. Svarbiausia pripažinti savo žmogišką silpnumą ir atsiprašyti. Tiek mano, tiek vaikų pyktis kyla iš neadekvačių mūsų lūkesčių ir kad mes neįsiklausome vienas į kitą.
Taigi apie vaikus galima ne vieną knygą parašyti, tačiau tai tik dalis gyvenimo. Labai svarbu ir pačiai suvokti, ir vaikams leisti suvokti, kad mes esame pakeleiviai, kurie tam tikrą gyvenimo atkarpą labai priklausomi vieni nuo kitų. Mes kartu keliaujame, ir būtų gerai kartu nukeliauti taip, kad atsiskyrimas ir savarankiškas gyvenimas būtų džiaugsmingas tiek vieniems, tiek kitiems.
– Visus savo vaikus gimdėte namuose, o dabar prisidedate prie gimdymo namuose idėjos sklaidos. Kas lėmė jūsų apsisprendimą?
– Valstybė nėra vien Seimo narių veikla, kurią mes visi tik stebime ir vienaip ar kitaip reaguojame. Turime suprasti, kad valstybę kuriame mes patys. Todėl labai svarbu palaikyti geras iniciatyvas ir jas skatinti. Mūsų šeimos pasirinkimas buvo gimdyti namuose ir jis mums padovanojo daug nuostabių dalykų.
Mūsų šeimos pasirinkimas buvo gimdyti namuose ir jis mums padovanojo daug nuostabių dalykų.
Vienas iš jų, kad vyras labai aktyviai dalyvavo gimdyme ir dabar jis jaučiasi iš tiesų gimdęs kartu. Todėl vaikai nėra tik mano. Tai mūsų gimdymas, mūsų vaikai ir mūsų šeima, kurią mes kuriame abu. Gimdymas namuose prie to labai stipriai prisidėjo.
Aš manau, kad kuo labiau žmonės bus įgalinti pasirinkti savo sudėtingas arba paprastas situacijas spręsti patys, tuo sveikesnė bus visuomenė ir valstybė. Gimdymas namuose yra viena iš tokių sričių. Kai žmonės rūpinasi tuo, kas jiems svarbu, patys, jie geriausiai gali patenkinti savo poreikius ir patys prisiima atsakomybę už savo veiksmus, niekam kitam jos neperkeldami. Kiekvienas mūsų gimdymas buvo labai skirtingas, tačiau kiekvieno gimdymo metu galėjom išbūti taip, kaip mus svarbu buvo išbūti, ir išlaukti tokio gimdymo, koks jis turėjo atsitikti.
Tai nereiškia, kad ligoninė yra blogis, tačiau norėtųsi kuo daugiau atsakomybės suteikti asmeniui ir šeimai. Kuo daugiau atsakomybės už savo paprastą gyvenimą prisiims žmonės, tuo mažiau fantasmagoriškų problemų teks spręsti valstybei. Todėl gimdymai namuose – šiandieninė mano savanorystės sritis.
Kitose šalyse gimdymas namuose – viena iš pasirinkimo galimybių, lygiavertė gimdymui ligoninėje. Kai kur netgi pirmiausiai klausiama, ar moteris norėtų gimdyti namuose. Juk gimdymas, kur jis bevyktų – namuose, ar ligoninėje, – yra tas pats gimdymas. Kam reikia mistifikuoti gimdymą namuose? Tai natūralus procesas, todėl turi būti užtikrinta pasirinkimo galimybė gimdyti namuose su specialistu, kuris padeda tai padaryti ir moka atpažinti, kada iš tiesų reikia medicininės pagalbos ir kada galima apsieiti be jos.
