Projektui „Ar matai, kaip keičiasi pasaulis“, su J.E.Norvaišiene kalbėjomės ne tik apie vaikystės ir jaunystės Kauną, ką iš to meto mielai sugrąžintų, bet ir apie mažiau žinomą jos dainininkės karjerą. Kodėl disertaciją J.E.Norvaišienė rašė lėktuvuose pakeliui iš vieno sportinių šokių konkurso į kitą ir kokią Lietuvos ateitį mato dabar?
– Kokį Kauną atsimenate iš vaikystės? Ko iš tų laikų pasiilgstate ir ką, jei būtų Jūsų valia, sugrąžintumėt?
– Pasiilgstu snieguotų, šaltų, baltų žiemų. Mano pirmasis prisiminimas iš ankstyvos vaikystės, kad išeinu į žiemuotą kiemą, krentu į pusnį ir – kaip malonu toje pusnyje! Kai buvau penkerių metukų, iš Kalniečių gatvės Žaliakalnyje persikraustėme į M.Jankaus gatvę tame pačiame rajone. Atsimenu superinį kalnelį M.Jankaus-S.Moniuškos gatvių sankryžoje, nuo kurio leisdavomės rogėmis. Galima sakyti, visi aplinkinių gatvių vaikai ateidavo važinėtis rogėmis. Buvom laimingi.
Savaitgaliais su tėvais eidavome pasivaikščioti į Savanorių prospektą. Labai įstrigę iš to laiko moterys su tokiais lyg puodais, siūlančios šiltų dešrelių su garstyčiomis ir šilta bandele. Ant kaklo pakabintas indas su dangčiu – atidaro, išima dešrelę su bandele ir vėl uždaro. Iki dabar atsimenu, kaip būdavo skanu!
15min kviečia dalyvauti konkurse „Ar matai, kaip keičiasi pasaulis?“. Siųskite savo pastebėtus labiausiais džiuginančius pokyčius ir laimėkite solidžius prizus! Primename, kad šio konkurso prizinis fondas yra net 2600 eurų! Nesnauskite! Jūsų darbų laukiame iki gegužės 20 d.
Į mūsų Laisvės alėją savaitgaliais ateidavo daug inteligentijos: aktoriai, verslininkai. Atsimenu Kiprą Petrauską su baltu šaliku. Tuomet, kaip man įsiminė, buvo madingi balti šalikai. Visi sveikindavosi, sustodavo pasikalbėti. Marširuodavo pilnutėlė Laisvės alėja.
– Ką išskirtumėte iš vaikystės Kauno, jei reiktų pasirinkti vieną?
– Be abejo, tarpukario Kauno architektūrą. Įsivaizduokite, per 20 metų tokį grožį pastatyti! Tiesiog šedevrai. Žmonės, kurie statė, labai mažai sau naudos ieškojo.
Sovietinis laikotarpis mus sugadino. Negaudamas iš valstybės atlyginimo, kuris jam priklausė, žmogus buvo priverstas įvairiais būdais padidinti savo pajamas.
– Kokie Jūsų matyti sunkiausi Kaunui laikai?
– Prisimenu liūdesį prasidėjus žydų holokaustui. Turėjome draugę siuvėją žydę, kuri, kai paėmė ją į getą, paliko mums porcelianinę sėdinčią lėlę. Maždaug pusės metro aukščio. Ir šiandien, kalbu su jumis, priešais save ją matau ir visuomet prisimenu, kaip tuomet išėjusi ta moteris nebegrįžo.
Kai atsikraustėme gyventi į M.Jankaus gatvę susipažinome su poetu Juozu Grušiu, kuris buvo ištremtas. Iš Vorkutos gaudavome laiškus, susirašinėjome.
Kaip vieną liūdniausių Kauno periodų prisimenu pokarį: gatvėse mažą judėjimą, maisto parduotuvių lentynose menką produktų pasirinkimą. Bandydami prasimanyti pinigėlio žmonės namudininkais pasidarė. Mano draugės mama tuomet pradėjo gaminti cigaretes, tad atėjusi į svečius aš irgi padėdavau jas sukti.
– Buvote įgudusi?
– Labai! Ir draugės mama buvo patenkinta nemokama darbo jėga.
– Ne visi žino, tačiau esate diplomuota dainininkė. Kas nulėmė, kad pasirinkote mediciną ir sportinius šokius?
– Tai, kas buvo teigiamo sovietmečiu – nemokamas mokslas visiems. Mano tėtis buvo neblogas tenoras, nors vadovavo Kauno dailiųjų amatų mokyklai, privačiai mokėsi dainuoti. Turėjome nedidelį rojalį, tačiau aš pati tik būdama 10 metų nutariau, kad reikia mokytis juo groti.
Vaikų muzikos mokyklai tuomet vadovavo Julius Geniušas, taigi, tėvas paprašė jo paruošti mane stojamiesiems egzaminams. Toks mūsų ryšys su garsiąja Geniušų šeima. Prisimenu dabar garsius, o tuomet dar nedidelius Petrą Geniušą, Antaną Geniušą.
Muzikos mokykloje mokiausi groti fortepijonu. Kadangi solfedžio mums dėstė Kauno valstybinio muzikinio teatro meno vadovas Viktoras Bručkus, jis pasiūlė man stoti į vokalą Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje. Vidurinę mokyklą buvau baigusi aukso medaliu, nereikėjo laikyti stojamųjų egzaminų, tad nunešiau diplomą į Kauno medicinos institutą ir į J.Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą, o tada nuvažiavau į paplūdimį Panemunėje, kur dabar gyvename. Taip lygiagrečiai studijavau vokalą ir mediciną.
Penktame kurse tas pats V.Bručkus pasiūlė man ruošti Karmen vaidmenį Muzikiniame teatre. Tačiau buvo penktas kursas Medicinos universitete, draugavau su Česlovu. Galvoju, nueisiu į teatrą – prarasiu Česlovą! Taip medicinoje ir likau.
Vienas pirmųjų mano pasirodymų buvo su Juozo Tiškaus „Estradinėmis melodijomis“ Palangoje. Bet pajutau, kad dainuojant scenoje nepavyksta atsipalaiduoti. Nejutau malonumo. Kas kita, kai su Č.Norvaiša pradėjome šokti.
8 metus buvo Sovietų Sąjungos sportinių šokių čempionai ir 11 metų Lietuvos. Skrendu kur nors į Vokietiją su disertacijai surinkta medžiaga ir taip gera lėktuve rašyti – ramu, niekas neskambina, netrukdo. Aš visą laiką sėdžiu ant 2-3 kėdžių. Česlovas juokiasi, kad vienu metu tris darbus darau: žiūriu televiziją, mezgu ir dar skaitau. Taigi, pusę disertacijos apie sveikatos priežiūros organizavimą ir tarpukario Lietuvos medicinos istoriją parašiau lėktuvuose.
– Ar labai skiriasi gydytojo darbas jums pradėjus dirbti bei dėstyti būsimiems gydytojams ir dabar?
– Technikos progresas gydytojams į rankas duoda nepaprastai daug galimybių maksimaliai, net genų lygyje ištirti ligonį. Tai nepaprastai svarbi, didžiulė pažanga. Šiandien gydytojas savo kabinete turi visą eilę pagalbinių elektronikos robotų. Kita vertus, ligoniai internete taip pat gali rasti labai daug informacijos apie savo ligą.
Studijas baigėme 1960-aisiais. Tuo metu gydytojas, neturėdamas šiuolaikinės aparatūros, diagnozei nustatyti turėjo surinkti ligos anamnezę, išauskultuoti, išpalpuoti ligonį. Tai užimdavo labai daug laiko, kurio neturi šių dienų gydytojas. Dėl to jis nori-nenori tolsta nuo ligonio. Tai, ką mes pastebime, kad technika tobulėja, tačiau atsiranda daugiau šaltumo, abejingumo žmogui, kuris yra gydomas. Tą ryšį su žmogumi reikia susigrąžinti.
Kodėl per karantiną turėjome vieną didžiausių mirtingumų pasaulyje? Mirė ne tik nuo koronaviruso, bet ir nuo kitų ligų: infarktų, insultų, vėžio, nes ligoniai laiku negaudavo pagalbos.
Pvz., vienas mūsų draugas suviduriavo, mūsų rekomenduoti vaistai nepadėjo, reikėjo gydytojo gastroenterologo konsultacijos, tačiau jos buvo pasiūlyta laukti mėnesį. Klausykite, bet žmogui tokiu atveju pagalbos reikia čia ir dabar, nes po mėnesio jo gali ir nelikti. Taip daug žmonių ir neliko – kurie reikalingos pagalbos negavo laiku.
Žinoma, dabartinė aparatūra – echoskopai, magnetiniai rezonansai, per atstumą atliekamos operacijos ir t. t. ir t.t. – yra nuostabus dalykas. Žinoma, be ES paramos nebūtume pasiekę tokios pažangos. Galų gale, ji ir įpareigojo sparčiau veikti, nes laiku neįsisavinę lėšų jas prarastume.
– Nemažai dėmesio pastaraisiais metais teko aplinkos pritaikymui ligoniams, neįgaliesiems, vyresnio amžiaus žmonėms ir vaikams. Ar Kaune tai pasijuto?
– Nepaprastai pasijuto. Padaugėjo dviračių takų, kiek parkų sutvarkyta vien Kaune: ir Dainavos, ir Kalniečių ir štai dabar Santakos parką atidarome su erdvėmis važinėti riedlentėmis, paspirtukais, įrengimais sportui. Vėlgi – ne be ES fondų lėšų.
Žmogus sutvertas judėti. Mums duotos kojos, kad vaikščiotume, rankos, kad su jomis kažką dirbtume. O mūsų vaikai sėdi susikūprinę prie mobiliųjų telefonų, judina tik pirštus ir tai ne visus.
Vaikai, o ir mes mėgstam saldumynus. Gliukozė yra reikalinga, nes maitina mūsų smegenis ir raumenis, tačiau mes jų neįdarbiname, todėl nesunaudota gliukozė virsta riebalais. Šiuolaikinės sąlygos judėjimui yra daug geresnės. Daug sporto aikščių, sporto klubų, tačiau jaunimas ne visiškai supranta jų reikšmę sveikatai.
– Kaip prisimenate pirmuosius metus Lietuvai tapus ES bendrijos nare ir kaip vertintumėte šalies pažangą 10 balų sistemoje?
– Buvo daug nuogąstavimų ir diskusijų dėl Lietuvos narystės ES, baimintasi, kad nukris lito vertė. Tiesą sakant, ji ir nukrito, tačiau kiek gavome įvairiausios paramos be to, kad galime jaustis laisvi. Nuostabu, kad be vizų galime keliauti ne tik po ES, bet ir po Šengeno šalis.
Pažangą vertinčiau 9 iš 10. Kauno Žialiakalnyje atidaryti Ledo rūmai, Nemuno saloje beveik baigtas olimpinis baseinas, Lampėdžių ežeras pritaikytas tarptautinėms irklavimo varžyboms, daug ES paramos investuota į Dariaus ir Girėno stadioną, nekalbant apie kultūrinius objektus ir vyksmus: operetės vakarus prie atnaujintos Kauno pilies, Pažaislio muzikos festivalis ir t.t.
Tarp kito, apie atnaujintą Laisvės alėją man teko pabendrauti su garsiąja dainininke Renée Fleming, kuri koncertavo Žalgirio arenoje ir gyveno Kauno viešbutyje Laivės alėjoje netoli savivaldybės. Kaip ji sakė, tokios gražios pėsčiųjų alėjos, kaip mūsų, ji pasaulyje nemačiusi.
Jeigu senokai buvote Kaune, atvažiuokite ir ateikite pasivaikščioti po Laisvę sutemus vakare! Taip gražu, kai įsižiebia švieselės visose alėjos liepose.
– Kokią Lietuvą norėtumėte matyti ateityje?
– Norisi laisvos, demokratiškos ir pažangios Lietuvos, o taip pat – kad santykiai tarp žmonių būtų šiltesni. Kad vienas kitame daugiau ieškotume teigiamų bruožų, o ne kas negerai. Norisi daugiau meilės, kurios dabar gal daugiau parodome gyvuliukams – šunims, katėms, o ne žmonėms…
Aplinka gražėja, bet reikėtų mums pagražėti ir savo vidumi.
