Būdamas vos 14 metų, Vladislavas suprato, kad yra priklausomas nuo narkotikų. Iš pradžių psichoaktyvias medžiagas rūkęs ir uostęs, V.Buslovičius po kurio laiko pradėjo leistis heroiną.
„Pirmą kartą žolytės parūkiau ir iš karto heroinas prasidėjo. Tada jau supratau, kad viskas. Kaip sakoma, vienas kartas per mažai, du – per daug. Mano manymu, viskas yra narkotikai: ar žolė, ar amfetaminas, ar heroinas. Psichologiškai paveikia bet koks narkotikas – pasąmonėje jo visada norėsis. Parūkai žolės, patiko, vėl norisi“, – sako V.Buslovičius.
Vladislavas tris kartus nuo narkotikų vos nemirė. Vienas iš atvejų buvo rimtas, o kiti du, kaip pats sako, praėjo lengviau – V.Buslovičius nesunkiai buvo atgaivintas.
„Perdozavau. Su draugu tabore pavartojome, atsikėlęs paklausiau, kas buvo. Man pasakė, kad susileidau dozę ir kritau. Mane gaivino, šovė adrenalino, toliau gaivino. Vienas medikas norėjo konstatuoti mirtį, bet kitas pasiūlė dar pabandyti. Gulėjau, ausys jau buvo juodos, lūpos mėlynos. Bet sėdžiu dabar gyvas. Matyt, kažkokią misiją turiu įvykdyti, nepriima manęs dar ten“, – prisimena Vladislavas.
Kiekvienas Vladislavo rytas prasidėdavo nuo galvojimo, iš kur gauti pinigų. Vyras neslepia šiandien susimąstantis, kiek pinigų tuomet išleisdavo ir suprantantis, jog buvo neverta.
„Jei nėra pinigų, eini vogti. Visokių variantų būdavo. Kiekviena diena tokia pati. Dabar, gyvendamas blaiviai, gailiuosi visko: apgavau žmones, vogiau, kažkam bloga padariau. Po tūkstantį litų per dieną išleisdavau.
Dabar galėčiau važinėtis prabangiu automobiliu. Gailiuosi, kad per jaunas pradėjau. Gyvenimo klaida“, – pripažįsta Vladislavas.
Vladislavas neslepia, kad dauguma jo draugų nuo perdozavimo yra mirę. Toks likimas laukė ir pirmosios V.Buslovičiaus meilės.
„Turėjau panelę, kai susipažinome, ji nevartojo. Buvo tik kelis kartus bandžiusi. Kol sėdėjau kalėjime, ji nuo perdozavimo mirė. Buvo nėščia. Gaila... Mano pirma meilė“, – sako Vladislavas.
Vieną kartą Vladislavas pateko į muštynes, po kurių pusė kūno liko paralyžiuota, vyras sunkiai kalbėjo. Po patirtos traumos V.Buslovičiui reikėjo visko mokytis iš naujo.
„Klausiau daktaro, ką man daryti. Aš net į tualetą su specialia kėdute vaikščiojau, negalėjau normaliai stovėti. Pasakė, kad sportas daug žmonių pastatė ant kojų. Pradėjau po truputį sportuoti, iš pradžių vieno atsispaudimo negalėjau padaryti, vėliau jau trys pavykdavo. Tiek įsitraukiau, kad be sporto gyventi negalėjau“, – prisimena Vladislavas.
V.Buslovičius grįžti į ankstesnį gyvenimą nė už ką nenorėtų. Šiandien jis turi darbą, auginą dukrą ir palaiko gerus santykius su savo šeima. Išbristi iš liūno padėjo gydytojai bei atrastas tikėjimas.
„Sunku, reikia daug su savimi dirbti. Kentėjau, iškentėjau, o dabar viskas gerai. Einu į darbą, grįžtu, pavalgau, pasportuoju ir einu miegoti. Net nėra kada galvoti apie nesąmones.
Po reabilitacijos pradėjau vaikščioti į bažnyčią, man ten patiko. Tikėjimas reikalingas, jis mane ištraukė iš liūno. Dievas visada yra šalia manęs. Sakiau, kad viską padaryti galiu pats, o iš tikrųjų nieko negalėjau“, – pripažįsta Vladislavas.
Visą pokalbį su Vladislavu kviečiame žiūrėti vaizdo įraše:
