Artimiau pažinti šv. Juozapatą, jo kultą, svarbiausius nuopelnus ir pomirtinę kelionę mums padeda Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doc. dr. Liudas Jovaiša.
– Kaip pristatytumėte šv. Juozapatą jo nežinantiems – kas jis?
– Šv. Juozapatą galima apibūdinti pasaulietinėmis sąvokomis, kaip ir bet kurį žmogų. Pirmiausia tai buvo krikščionis – vienuolis ir dvasininkas: iš pradžių diakonas, vėliau kunigas, o gyvenimo pabaigoje ir vyskupas. Tautinės tapatybės požiūriu tai buvo rusėnas – taip buvo vadinami rusėnų (LDK rašto) kalba kalbėję Lietuvos ir Lenkijos gyventojai, daugiausia stačiatikiai. Bažnytine kalba kalbant, Juozapatas buvo šventasis, o tai reiškia – nuoširdus ir neeilinis krikščionis. Be to, jis priklauso šventųjų kankinių kategorijai – seniausiai ir gerbiamiausiai šventųjų grupei, nuo kurios kadaise Bažnyčioje ir prasidėjo šventųjų kultas. Tai žmonės, kurie ištikimybę tikėjimui patvirtindavo pačiomis dramatiškiausiomis aplinkybėmis.
Kankinystė liudija aukščiausią dvasinį tašką
– Kaip yra paskelbiami šventieji? Kokie kriterijai jiems, tarp jų ir Juozapatui, keliami?
– Romos katalikų Bažnyčios istorijoje reikalavimai šventiesiems bėgant metams keitėsi. Pirmajame tūkstantmetyje žmonės spontaniškai pradėdavo gerbti kai kuriuos krikščionis savo bendruomenėje kaip šventuosius, o brandžiaisiais viduramžiais šventųjų paskelbimo prerogatyva perėjo į popiežiaus rankas.
Juozapato amžininkas popiežius Urbonas VIII, kuris sankcionavo ir šv. Juozapato kultą, reglamentavo skelbimo šventaisiais procedūrą, kuri didele dalimi galioja iki šiol. Pirmiausia turi būti atliekamas tyrimas, siekiant nustatyti, ar egzistuoja šventumo „garsas“ (ar žmonės kreipiasi maldomis į šį žmogų prašydami jo užtarimo), ar kandidatas į šventuosius pasižymėjo herojiškomis dorybėmis (siekė krikščioniško tobulumo) ir ar neskelbė nieko, kas prieštarautų Bažnyčios mokymui. Galiausiai reikalingi stebuklai: ekspertų konstatuoti antgamtiniai įvykiai (dažniausiai – pagijimai), nutikę prašant kandidato į šventuosius užtarimo. Tai laikoma Dievo patvirtinimo, kad kandidatas į šventuosius tikrai yra danguje, ženklu.
Pirmoji oficialaus aprobuojamo Bažnyčios gerbimo pakopa – beatifikacija, arba paskelbimas palaimintuoju. Antroji pakopa – paskelbimas šventuoju, arba kanonizacija: tokio asmens kultas išplečiamas visai Bažnyčiai. J.Kuncevičius palaimintuoju buvo paskelbtas nepraėjus nė 20 metų; jo kultas buvo patvirtintas sparčiausiai iš visų su Lietuva susijusių palaimintųjų ir šventųjų. Tiesa, kanonizacija užtruko – jos teko laukti daugiau nei du šimtmečius, iki 1867 metų.
– 2023-ieji Lietuvoje paskelbti šv. Juozapato kankinystės 400-aisiais metais, gal galite plačiau paaiškinti tą „kankinystės“ sąvoką?
– Lietuviškas žodis „kankinystė“ truputėlį klaidina – šiuo vardu vadinamas krikščionis, paliudijęs ištikimybę tikėjimui dramatiškiausiomis aplinkybėmis: atidavęs gyvybę už tikėjimą, neišsigynęs tikėjimo net ir gresiant mirčiai. „Kankinystė“ – tai tiesiog nenatūrali, smurtinė mirtis, kuri nebūtinai reiškia rafinuotą kankinimo procesą. Graikiškas „kankinio“ įvardijimas „martyr“ yra tikslesnis, jis reiškia „liudytoją“.
Kankinių kultas prasidėjo pirmaisiais amžiais, kai krikščionys spontaniškai ėmė gerbti tuos, kurie savo tikėjimą paliudijo ir patvirtino mirtimi – kaip ir jų tikėjimo mokytojas Jėzus, miręs ant kryžiaus.
Jubiliejiniai šv. Juozapato metai – 400-ųjų šio kankinio mirties metinių minėjimas. Šis mirties, o ne gimimo sukakties akcentavimas atliepia seną Bažnyčios tradiciją. Bažnyčios kalendoriuje šventieji paprastai minimi jų mirties dieną, tad ir Juozapatas minimas lapkričio 12-ąją – savo kankinystės dieną. Pirmoji to priežastis – „techninė“: žmonės senovėje retai žinodavo savo gimimo dieną. Tačiau daug svarbesnė priežastis ta, kad mirtis krikščioniui – daug svarbesnis gimimas: nebe laikinajam, o amžinajam gyvenimui. Kankinystė paliudija, kad žmogus iki pat mirties išlaikė tvirtą ir herojišką tikėjimą, tad Bažnyčia tiki, jog kankinio mirtis yra jo amžinojo gyvenimo su Dievu danguje pradžia.
Išpažinčių klausydavo net smuklėje
– Jei kalbėtume apie šv. Juozapato dvasinį kelią – kokius didžiausius jo nuopelnus išskirtumėte?
– Sakyčiau, šv. Juozapatas pasižymėjo nepaprastu visapusiškumu. Jo amžininkas ir bendražygis, Kijevo metropolitas Juozapas Benjaminas Rutskis, pabrėžė, kad paprastai žmogus turi stipriąsias ir silpnąsias puses, tačiau šv. Juozapatas išsiskyrė universalumu. Kaip maldai atsidėjęs vienuolis, jis uoliai stengėsi dvasiškai tobulėti ir laikytis drausmės, paisyti nuošalumo, tačiau visuomeniniame gyvenime pasižymėjo ypatingu gebėjimu bendrauti. Šv. Juozapatas mokėjo tvarkyti ir praktinius reikalus – išmanė teisę, turėjo puikią atmintį ir aštrų protą, todėl gebėjo bylinėtis teismuose. Ir, nors nebuvo oficialiai studijavęs, savarankiškai mokydamasis sugebėjo išsilavinti tiek, kad išmanė subtiliausius teologinius dalykus.
Mirtis krikščioniui – daug svarbesnis gimimas: nebe laikinajam, o amžinajam gyvenimui.
Be visapusiškumo, labai svarbi šv. Juozapato savybė buvo uolumas. Viską, ko ėmėsi, jis darė iš širdies, iš visų jėgų ir kliaudamasis Dievo pagalba. Šių dviejų savybių jungtį gerai atspindi Juozapato gyvenimas Vilniaus Švč. Trejybės vienuolyne. Kadangi tuo metu ten beveik nebuvo vienuolių, šv. Juozapatas vienas pats atlikdavo daug funkcijų – buvo ir pamokslininkas, ir nuodėmklausys, ir choro vadovas ar giesmininkas, ir varpininkas, ir ūkvedys.
– Kaip jį vertino to meto žmonės, ar amžininkai suprato, koks reikšmingas šv. Juozapatas?
– Juozapatą tikrai pastebėjo – tai buvo žmogus, kuris krisdavo į akį. Jis buvo vertinamas nevienareikšmiškai: vieni labai žavėjosi, kiti nekentė (tai liudija ir jo kankinystės faktas). Juozapatas nebuvo „drungnas“ – dėl religinio uolumo, kompromisų nepripažįstančio apaštalavimo, oponentai netgi praminė jį „sielų grobiku“, taigi, savotiškai irgi pripažino Juozapato reikšmingumą.
Juozapatas nesėdėjo užsidaręs savo celėje – visur ėjo ir visus kviesdavo atlikti išpažinties. Išpažinčių klausymas – bene ryškiausias jo sielovados bruožas: tai darydamas jis ir cerkvėje valandų valandas išsėdėdavo, ir keliaudamas tuo užsiimdavo. Kartais netgi užeigose ar smuklėse įkalbėdavo žmones atlikti išpažintį; geriantieji prie stalo po tokios išpažinties kartais atgailaudami išsyk patraukdavo namo.
– Vilniaus universitetas domisi šio šventojo asmenybe ir gyvenimu. Kaip šv. Juozapatas vertinamas šiais laikais? Juk sąsajų su juo galima rasti ir dabartiniuose kontekstuose.
– Šventųjų vertinimas laikui bėgant kinta, nes yra dalykų, kurie tampa itin aktualūs vienoje istorinėje epochoje, o vėliau gali būti vertinami truputį kitaip, tuomet gali išryškėti kitos, anksčiau neakcentuotos šventojo savybės.
Jo rūpestis žemiška žmonių gerove (parama vargšams, našlėms, našlaičiams) ir sielų išganymu yra vertybės, nepavaldžios istoriniams vėjams.
Juozapatą, žinoma, vienaip vertina katalikai, kitaip – stačiatikiai, kuriuos jis stengėsi patraukti į susivienijimą su Roma. Būdamas uolus, Juozapatas nepripažino kompromisų, o toks radikalumas priimtinas ne visiems. Netgi Juozapato sąjungininkas, katalikas, Lietuvos kancleris Leonas Sapiega perspėjo Juozapatą dėl pernelyg radikalaus veikimo būdo. Vis tik reikia suprasti, kad Juozapatas nebuvo XXI a. žmogus, jis mąstė ir elgėsi pagal savo epochos standartus, tad nedera jo vertinti iš šiandienio žmogaus ar pasaulio perspektyvos. Esminis dalykas – tai, kad Juozapatas savojo laikmečio kontekste išsiskyrė kaip herojiškas krikščionis, rodęs amžininkams karšto tikėjimo pavyzdį. Jo asmeninės savybės, rūpestis žemiška žmonių gerove (parama vargšams, našlėms, našlaičiams) ir sielų išganymu yra vertybės, nepavaldžios istoriniams vėjams.
– Papasakokite apie glaudžius Juozapato ryšius su unitais ir kas yra unitai bei bazilijonai?
– „Unitais“ šnekamojoje kalboje vadiname Ukrainos Graikų apeigų katalikų bažnyčią, kuri buvo įkurta sudarius Brastos uniją 1596 m. Ją sudarė Lenkijos ir Lietuvos stačiatikiai (ortodoksai), pripažinę Romos popiežiaus autoritetą, tačiau išlaikę savus liturginius papročius (pamaldų kalbą ir tradicijas), specifinį vienuolių gyvenimo būdą bei tam tikrą organizacinę autonomiją.
Juozapatas tuo metu buvo jaunuolis, panašiu metu atvyko į Vilnių ir prisijungė prie šios naujos bendruomenės – iš pradžių kaip pasaulietis, pirklio mokinys, o vėliau – kaip vienuolis.
Iš pradžių Graikų apeigų katalikų (unitų) bažnyčioje buvo laikomasi Rytų krikščionims (stačiatikiams, arba ortodoksams) įprasto kontempliatyvaus (sėslaus ir uždaro) vienuolių gyvenimo būdo, grįsto Šv. Bazilijaus regula. 1617 m. ši vienuolinio gyvenimo tradicija buvo reformuota įkuriant Šv. Bazilijaus Didžiojo (bazilijonų) ordiną ir suteikiant jam dalį Vakarų Bažnyčios vienuoliams būdingų gyvensenos ir organizacijos bruožų. Vienas iš pirmųjų šio naujojo ordino narių buvo ir šv. Juozapatas. Rodydamas vienuolinio gyvenimo tobulumo pavyzdį, jis buvo svarbus autoritetas ir, galima sakyti, gyvoji Ordino regula.
Palaikai nedavė ramybės Maskvai
– Ne tik šv. Juozapato gyvenimas, bet ir jo palaikų kelionė įspūdinga. Kaip galiausiai jie atsidūrė Vatikane, kur saugiai atgulė ir viešai galėjo būti išeksponuoti? Ir kokią žinutę siunčia tas faktas, kad mūsų šventojo palaikai ilsisi Šv. Petro bazilikoje?
– Šv. Juozapato palaikų (relikvijų) istorija išties nerami, ir tai rodo, kad šis asmuo neprarado savo reikšmės ir po mirties. Stačiatikiškai Maskvai šv. Juozapato relikvijos net kelis šimtmečius nedavė ramybės, dėl to Polocko unitų arkivyskupo J.Kuncevičiaus kapas Polocko katedroje nebuvo saugus, ir jo palaikai laikui bėgant turėjo trauktis vis tolyn į Vakarus.
Viskas prasidėjo nuo 1654–1667 m. karo su Maskva, kai, saugant šv. Juozapato palaikus nuo maskvėnų stačiatikių išniekinimo, jie buvo išgabenti į saugesnę vietą, kol po keliolikos metų per Vilnių iškilmingai grąžinti į Polocką. XVIII a. pradžioje, kilus Šiaurės karui ir atėjus Petro I kariuomenei, palaikai iš Polocko buvo išgabenti visiems laikams. Iš pradžių jie atvežti į privačią Radvilų valdą Bialoje (dabartinėje Lenkijoje), kur buvo laikomi Radvilų pilies koplyčioje, o vėliau perkelti į naujai pastatytą unitų cerkvę viešesniam ir platesniam kultui.
Juozapatas, kaip vienas iš Abiejų Tautų Respublikos šventųjų globėjų, buvo svarbus visų LDK piliečių (taip pat ir iš jų kilusių ukrainiečių) nacionalinei tapatybei, tad nenuostabu, kad jo globos šaukėsi ir buvusią valstybę siekę atkurti 1863 m. sukilimo dalyviai. Tačiau šv. Juozapato kultas nebuvo parankus šias žemes aneksavusiai Rusijos imperijai. Netrukus po to, kai 1867 m. Juozapatas buvo paskelbtas šventuoju, Rusijos valdžia nurodė paslėpti kankinio palaikus, mėgindama užgesinti jo kulto tradiciją. Pirmojo pasaulinio karo metu palaikus suradus, jie buvo išvežti į Vieną, o po Antrojo pasaulinio karo atsidūrė Vatikano Šv. Petro bazilikoje.
Kai 1867 m. Juozapatas buvo paskelbtas šventuoju, Rusijos valdžia nurodė paslėpti kankinio palaikus, mėgindama užgesinti jo kulto tradiciją.
Taigi šv. Juozapato relikvijoms dėl stačiatikių-katalikų ir Maskvos bei Abiejų Tautų Respublikos konfliktų (tam tikra prasme jų tradicija galime laikyti ir dabartinį Rusijos bei Ukrainos karą) nebuvo lemta rasti vietos gimtuosiuose kraštuose.
Tai, kad šv. Juozapato palaikai atsidūrė Vatikano Šv. Petro bazilikoje, galima laikyti Apvaizdos ženklu, savotiškai patvirtinančiu visos Ukrainos Graikų apeigų katalikų bendruomenės ryšį su Roma. Viena vertus, buvimas svarbiausioje katalikų pasaulio šventovėje – garbė, kita vertus – tai buvimas pagrindinio šios šventovės „herojaus“, apaštalo Petro, šešėlyje, juoba kad šv. Juozapato relikvijos saugomos šoniniame altoriuje, toje bazilikos zonoje, kuri mažiau prieinama lankytojams, nes rezervuota išpažintims (savotiškai juozapatiška!).
– Kaip apibendrintumėte, kas buvo Juozapatas – herojus, legenda, šventasis ar tiesiog žmogus?
– Svarbiausia, sakyčiau, žmogus ir šventasis. Šios dvi Juozapato asmens pusės lemia ir jo istorinio vertinimo pastovumą bei kintamumą. Juozapato-žmogaus istorija yra aiški, baigtinė. Juozapato-šventojo (tuo pačiu – herojaus ir legendos) gyvenimas, jo akcentai ir jo siunčiamos žinutės yra tai, kas kiekvienoje istorinėje epochoje vis iš naujo permąstoma.
Kadaise labiausiai akcentuota dramatiška Juozapato kankinystė, stebuklai ir malonės, ryšys su tam tikra tautine-politine bendruomene. Šiais laikais kai kuriuos akcentus netikėtai aktualizavo politinės realijos, o kai kurie dalykai gali būti atrasti ir įvertinti naujai. Šventojo (per)vertinimas – nuolatinis procesas, atliekamas ir bendruomeniškai, ir asmeniškai. Man šv. Juozapatas – uolaus, nedrungno ir neabejingo krikščionio pavyzdys. Ir – taikos herojaus, nepabijojusio be ginklų ir be prievartos stoti jį nužudysiančios ir išniekinsiančios įtūžusios minios akivaizdoje.
