Irinos vyras ilgai lauktą sūnų pirmą kartą pamatė praėjus tik 1,5 mėnesio nuo jo gimimo. Penkių vaikų mama ryžtinga: vėliausiai Naujiesiems metams grįš į Biliajivką Odesos apskrityje, kad tik namas tebestovėtų, o jei ir ne – grįš ir atstatys.
Žinojo, kad lietuviai myli ukrainiečius
„Kai prasidėjo karas, aštuntą mėnesį laukiausi sūnaus. Žinojau, kad pati nepagimdysiu, reikės Cezario pjūvio, o gimdyti slepiantis rūsyje – patys suprantate… Vyras tiesiog privertė mane su vaikais išvykti į Moldaviją. Sėdau į automobilį ir su keturiomis dukterimis išvykome į Kišiniovą, kuris nuo mūsų namų – už 300 km. Iki tol pati vairavau tik pusę metų“, – pasakoja „Gelbėkit vaikus“ Šiauliuose organizuotoje vaikų vasaros stovykloje sutikta Irina. Ji prisimena, ilgai stovėjusi ir laukusi, kol galės kirsti sieną. – „Su vaikais, nėščia – buvo labai sunku. Kišiniove pagimdžiau, o kai sūnui buvo pusantro mėnesio, mums pasiūlė važiuoti į Lietuvą.“
„Vyras dar abejojo, ar paliks namus, atvažiuos ir prijungs prie mūsų, bet nedaviau jam pasirinkimo – pasakiau, jog arba jis atvažiuoja ir mes visi važiuojame toliau, arba aš su vaikais grįžtu į Ukrainą“, – pasakoja Irina. Ji sako, jog su vyru dar svarstė, gal važiuoti į Vokietiją, galėjo rinktis ir iš kitų šalių, bet nusprendė vykti į Lietuvą.
„Apie Vokietiją kalbėjo, jog ten jau labai daug pabėgėlių, sunku rasti gyvenamąją vietą, darbą. Žinojome, kad lietuviai myli ukrainiečius. Be to, po gimdymo ir su penkiais vaikais viena svetimoje šalyje jau buvau ne tokioje būsenoje, kad daugiau domėtis – atvykome čia“, – pasakoja Irina.
Kreipėsi ir sulaukė pagalbos – nuo puodų iki akinių dukrai
Pirmiausia šeima nuvyko į Alytų, kur ukrainiečių registracijos centre praleido keturias dienas, kol gausiai šeimai rado gyvenamąją vietą Šiauliuose.
„Siūlė dar du variantus, bet kaime, o su daug vaikų, kurių vienas – dar naujagimis, norėjosi būti arčiau visų būtinų įstaigų, ligoninės. Iš pradžių mus apgyvendino socialinių paslaugų centre. Socialinis darbuotojas patarė man, kur kreiptis dėl gyvenamosios vietos. Parašiau Turto bankui, kuris pasiūlė apsigyventi tik ką suremontuotame bute Šiauliuose. Butas pirmame aukšte – su vežimėliu labai patogu“, – pasakoja ukrainietė.
Tas pats socialinis darbuotojas patarė kreiptis dėl pagalbos vaikams į organizaciją „Gelbėkit vaikus“. „Socialinių paslaugų centre gyveno kelios ukrainiečių šeimos, o turėjome tik kelis puodus maistui gaminti. Palyginti su Ukrainos kainomis, pas jus viskas brangu. Organizacija mums parūpino labai kokybiškų indų.
Taip susipažinome su Dalia. Kai persikraustėme, ji paklausė, ko mums reikia naujame bute. Reikėjo visko – bute buvo tik lovos ir čiužiniai. Nupirko mums patalynę, užuolaidas, šaldytuvą. Naudotą skalbimo mašiną radau pati, bet organizacija parūpino pinigų, kad galėčiau nupirkti geresnę“, – pasakoja Irina. Sulūžus vyresniosios dukters akiniams, „Gelbėkit vaikus“ nupirko mergaitei akinius. – „100 eurų už akinius mums labai daug. Esu labai dėkinga už visą pagalbą.“
Stovykloje pačią pirmą dieną rado draugų
Kai pilnai įsikūrė, mokslų metų vyresniosioms Irinos dukroms buvo likusios dvi savaitės – jos mokėsi Ukrainos mokykloje nuotoliniu būdu. „Dalia paskambino ir paklausė, ar mums reikalingas kompiuteris. Vaikai turėjo išmaniuosius telefonus, internetą jau taip pat buvome įsivedę, bet vaikai buvo tokie laimingi, kai organizacija mums nupirko ir padovanojo kompiuterį. Tuo pačiu metu Dalia užsiminė ir pakvietė į Šiauliuose organizuotą vasaros stovyklą vaikams. Mažylis sūnus labai neramus, prastai miega – su juo kiekvieną dieną vežti vaikus į stovyklą ir pasiimti dienos pabaigoje būtų buvę sudėtinga, nebent vyresnioji būtų sutikusi juos vežioti. Deja, Diana iš pat pradžių buvo labai kategoriška – nevešiu ir tiek“, – pasakoja šešiolikametės mama.
Vis tik Irinai pavyko įtikinti dukterį nuvažiuoti į stovyklą bent pasižiūrėti. „Diana pačią pirmą dieną rado draugų – susipažino su bendraamžėmis, kurios stovykloje savanoriavo – padėjo rūpintis mažesniais, organizuoti įvairias veiklas. Kiekvieną dieną vyresnioji nuveždavo seseris ir kartu praleisdavo visą dieną stovykloje, o vakare grįždavo. Jai ten taip patiko, kad, kai vieną dieną paprašiau pabūti namie su mažuoju broliuku, nes turėjau eiti pas gydytojus, buvo labai nepatenkinta – juk stovykloje draugės, draugai“, – dalinasi Irina.
Rugsėjo gale, blogiausiu atveju – Naujiesiems važiuos namo
Dukroms leidžiant laiką stovykloje, Irina visą dieną su sūnumi likdavo viena ir galėjo ramiai rūpintis juo, namais. Mergaitės iš stovyklos grįždavo apie šeštą valandą vakaro, vyras – po septintos. Irinos vyras, dar registruojantis Alytuje, kreipėsi dėl darbo ir šiuo metu Šiauliuose dirba pagal profesiją – statybose, brigadininku.
„Vyras patenkintas darbu. Ukrainoje turėjo savo statybų verslą. Vykstant karui, statybos, žinoma, sustojo. O ir pusė jo darbuotojų – jauni vyrai – išėjo kariauti. Namie, Ukrainoje, vyras taip pat turėjo laidojimo paslaugų įmonę – išvažiuodamas ją patikėjo partneriui. Deja, aiškėja, kad partneris elgiasi nesąžiningai – pajamų iš verslo kiekvieną mėnesį gauname vis mažiau“, – užsimena Irina.
Nepaisant sugriuvusio verslo ir tebevykstant karui, Irina kiekvieną dieną laukia gerų žinių ir planuoja važiuoti namo, atgal į Ukrainą. „Čia, Lietuvoje, mums gerai. Pripratome lyg jau, bet vis tiek noriu į Ukrainą. Nors ten, kur gyvena mano tėvai – Rivnės srityje ramiau, grįžti noriu tik į savo namus Biliajivkoje. Rugsėjo gale, blogiausiu atveju – naujiesiems metams važiuosime namo. Ne gimtąja kalba vaikams čia bus sunku mokytis. Jauniausioji Albina šiemet turi pradėti lankyti mokyklą, pirmąją klasę“, – pasakoja Irina.
Grižus – planuoja į šeimą priimti dar bent vieną vaiką iš globos namų
Nors planuoja išvažiuoti, vaikus į mokyklą Lietuvoje Irina ruošia – dukras užrašė į mokyklą, globotinę Valeriją – į sanatorinę mokyklą. „Mergaitei nustatytos net tris skirtingos diagnozes, tarp kurių – protinis atsilikimas, bet aš taip norėjau paimti auginti vaiką iš globos namų, kad į dokumentus dėmesio nekreipiau. Pasiūlymo globoti vaiką laukėme net 10 metų. Iš pradžių neatitikome reikalavimų – neturėjome pakankamo gyvenamojo ploto. Prieš pusantrų metų pasistatėme ir persikraustėme į didelį namą, bei gavome pasiūlymą globoti Valentiną“, – prisimena moteris.
„Pati augau geroje šeimoje – tėvai mus su seserimi labai mylėjo, daug mums skyrė laiko, užsiėmė. Jei kur važiuodavome, kartu paimdavo kiemo vaikus, kurių tėvai sunkiau gyveno. Taip augdama, aš galvojau: užaugsiu, pasiimsiu vaiką iš globos namų, kad jam parodyčiau normalų gyvenimą. Nepaisant Valentinos sveikatos problemų, žinau, kad jai mūsų šeimoje bus žymiai geriau nei globos namuose“, – dalinasi 38 metų moteris. Prieš pusmetį sulaukusi sūnaus, daugiau Irina gimdyti nebesiruošia, bet planuoja į šeimą priimti vieną ar du vaikus iš globos namų. – „Svarbu, kad namas liktų stovėti – jis didelis, visi tilps. O jei ir sugriaus, atstatysime!“
Organizacija „Gelbėkit vaikus“ ragina nenustoti teikti pagalbą Ukrainos žmonėms. Padėti pasirūpinti Ukrainos vaikais Lietuvoje galima skambinant trumpuoju telefono numeriu 1486 ir skiriant vienkartinę 3 eurų paramą. Daugiau galimybių paremti ir išsami informacija, kaip tai padaryti, skelbiama www.gelbekitvaikus.lt.
