Nuo vyro pabėgusi, tačiau jo terorą tebekenčianti Ana: „Jis pasakė – ramybės tau neduosiu“

Tęsiame interviu ciklą „Moteriški pašnekesiai“ – tai atviri, nuoširdūs ir jautrūs pokalbiai su moterimis apie jų skaudžias patirtis, ryžtą keisti savo gyvenimą, siekti svajonių bei tikslų. Tikimės, kad tikros, išgyventos istorijos paskatins ir kitas nekentėti smurto, ieškoti pagalbos, padrąsins nepaisyti atgyvenusių stereotipų ir skleistis kaip moterims.

VISUS CIKLO „MOTERIŠKI PAŠNEKESIAI“ TEKSTUS RASITE ČIA.

– Išsiskyrėte su vyru, prasidėjo nesutarimai dėl vaiko, net tenka susidurti su smurtu.

– Taip, daugiausia psichologiniu. Tai pasireiškia per grasinimus, skundus vaiko teisėms. Tačiau buvo ir fizinio smurto.

– Kokia buvo jūsų santykių pradžia?

– Susipažinome vakarėlyje, per Valentino dieną. Pradėjome bendrauti. Jis susipažino su mano tėvais, aš – su jo mama ir močiute, su kuriomis jis gyveno. Po pusės metų draugystės jis pasiūlė apsigyventi kartu.

Įsikūrėme vyro mamos namuose. Jis dirba tolimųjų reisų vairuotoju. Aš – pradinių klasių mokytoja. Pasipiršo. Atšokome vestuves. Sužinojau, kad laukiuosi. Iš pradžių viskas buvo tvarkingai, ir mūsų santykiai klostėsi tikrai gerai.

– Kada prasidėjo problemos ir kokios?

– Viskas pasikeitė po sūnaus gimimo. Vaiko tėvui būdavo sunku keltis naktimis prie kūdikio, būdavo irzlus, nes neišsimiega. O jau po trijų savaičių išvyko į reisą, sakydamas, kad reikia. Aš likau su jo mama ir močiute. Jo mama išties daug padėjo, prižiūrint vaiką, tačiau nesijaučiau gerai. Kai apie tai prasitardavau, jis atsakydavo: „Turi paklusti man ir mano mamai.“

Jaučiausi vieniša svetimoje šeimoje. Pradėjau važinėti pas savo tėvus, kartais pasilikdavau nakčiai. Pastebėjau, kad man grįžus, anyta su manimi nesišneka, net vardu nesikreipia: „Jei nori, eik valgyt. Bet tu tikriausiai pavalgius.“

– Minėjote, kad teko patirti ir fizinį smurtą?

– Taip. Kai vaikui sukako keturi mėnesiai, vyras pasiūlė man lankyti vairavimo kursus ir laikytis teises. Man buvo labai sunku su vaiku, todėl pasakiau, jog tai būtų pinigų išmetimas, nes nieko iš to neišeis. Jis supyko ir trenkė man antausį už tai, kad atsisakiau. Tai įvyko viešoje vietoje, parduotuvėje. Po to jis tiesiog nusistūmė vežimuką su vaiku namo, o aš likau stovėti.

Jis atsikėlė, uždarė kambario duris, paėmė mane už kaklo, prispaudė prie lovos ir galų gale atėmė telefoną.

Paskambinau sesei, ji man patarė bėgti nuo jo į tėvų namus. Tačiau pajutau gėdą, nenorėjau tėvams pasisakyti, kad nuo vyro patyriau smurtą. Todėl grįžau į vyro namus. Visą vakarą nesišnekėjau. Prieš grįždama pas vyrą, susitariau su sese susisiekti ir pranešti, ar viskas gerai. Kai jis nuėjo miegoti, paėmiau į rankas telefoną ir pradėjau rašyti sesei žinutę. Vyras liepė padėti telefoną ir nesusirašinėti. Atsisakiau. Kad neatimtų, atsisėdau ant telefono. Tad jis atsikėlė, uždarė kambario duris, paėmė mane už kaklo, prispaudė prie lovos ir galų gale atėmė telefoną. Kadangi naudojo jėgą, ant mano kojos liko mėlynė. Telefoną išnešė į virtuvę.

– Ar po to grąžino?

– Kitą rytą grąžino telefoną, tačiau stebėjo mane – visą laiką buvo šalia ir žiūrėjo, kam skambinu, klausėsi, ką kalbu. Tad su šeima susisiekti ir išsipasakoti negalėjau.

– Ar kreipėtės kur nors?

– Niekam nieko nepasakojau, nes buvo gėda. Tačiau viduje virė aistros. Pasakiau jo mamai: „Jūsų sūnus prieš mane pakėlė ranką.“ O ji atsakė: „Nes buvai nepaklusni. Kitą kartą žinosi, kad reikia klausyti vyro.“

– Kaip viskas klostėsi toliau?

– Mūsų santykiai prastėjo. Nuolatos barėmės ir pykomės. Šeimoje nesijaučiau laiminga. Sykį net buvau išėjusi pas savo tėvus, tačiau jis atvažiavo manęs pasiimti.

Gyvenant su jo mama ir močiute man buvo blogai. Anyta su manimi elgėsi šaltai. Kartais padėdavo ir pabūdavo su vaiku, o su manimi beveik nekalbėjo. Jei apie tai bandydavau šnekėtis su vyru, jis nereaguodavo.

Norėjau gyventi atskirai. Įkalbėjau vyrą, kad paimtume būsto paskolą ir įsigytume butą. Pati buvau paskolos mokėtoja. Kai ėmėmės remontų, prasidėjo psichologinis smurtas, kontrolė. Kilo nesutarimų dėl finansų. Vyras kelis kartus tikrino mano sąskaitas, kiek turiu lėšų ir kam aš vedu pinigus.

– Tai jau ekonominis smurtas. Kodėl kilo konfliktas dėl pinigų? Ar jūs labai išlaidavote ir neprisidėjote prie bendro šeimos biudžeto?

– Vyras nenorėjo, kad aš remčiau savo šeimą. Mano mama serga vėžiu, nedirba. Tuo laikotarpiu mano tėtis taip pat nedirbo – išėjo iš darbo ir ieškojosi kito. O kol nebuvo susiradęs tinkamos vietos, gavo išmokas iš Sodros. Dabar dirba.

Nuolat sakydavo, kad atgal manęs su vaiku šeima nepriims tikrai ir stebėjo, kad nepadėčiau tėvams finansiškai.

Vyras mano tėvus vadino prasčiokais, „dvarniaškom“, nedorėliais, nežinančiais, kas yra pinigai. Jis tapo labai priešiškas mano šeimai, kurioje užaugau, ypač nusistatė prieš mano tėvą. Nuolat sakydavo, kad atgal manęs su vaiku šeima nepriims tikrai ir stebėjo, kad nepadėčiau tėvams finansiškai.

– Kodėl? Kas blogo remti tėvus?

– Vyras kartodavo, kad dabar turiu jį ir sūnų, ir tai vienintelė mano šeima. Turiu rūpintis tik ta šeima, kurią sukūriau, o ne tėvais.

Ingridos Paociūtės nuotr./Ana Jankovskaja

– Kaip jūs reagavote į užgauliojimus?

– Su savo šeima pradėjau bendrauti paslapčia, skambindavau ar aplankydavau, kol vyras dirbdavo reise, o kai jis grįždavo ir būdavo šalia, tas dienas vengiau skambinti ir kažkaip apeidavau. Kartais mamai prasitardavau, kad vyrui nepatinka mano šeimos skambučiai.

– Koks buvo tas paskutinis lašas, kad apsisprendėte palikti vyrą?

– Po vieno mūsų apsipykimo jis naktį praleido ne namie, o kitą rytą išvyko į reisą. Tada aš pasiėmusi tik tiek, kiek tilpo į sportinį vaiko vežimuką, iškeliavau pas savo tėvus.

Nuo to viskas ir prasidėjo.

– Ką turite omenyje, sakydama „prasidėjo“? Juk tai turėjo būti pabaiga.

– Prasidėjo psichologinis smurtas, grasinimai, žeminimas, patyčios. Pasakiau jam, kad turi skirti pinigų vaiko išlaikymui. Iš pradžių jis nesutiko. Aš kreipiausi į advokatę. Jam buvo priteisti alimentai, nustatytos sąlygos matytis su vaiku. Pinigus jis tvarkingai mokėjo, tačiau visų vaiko ir savo daiktų dar nesu atgavusi – vaiko drabužių, nuotraukų, net akinių.

Kadangi sūnus dar mažas ir prisirišęs prie manęs, jo susitikimai su tėvu vyksta man dalyvaujant. Šių pasimatymų metu nuolatos pykstamės. Vyras man prikaišioja dėl vaiko ir dėl praeities.

– Kaip vyras jums grasina?

– Nutariau vaiką pakrikštyti. Mano vyras lenkas, o aš rusų tautybės. Katalikiškų tradicijų neišmanau, tad nusprendžiau krikštyti cerkvėje. Pranešiau vyrui apie tai ir pakviečiau, pasakiau, kad yra laukiamas. Krikštynos buvo suplanuotos sekmadienį.

Vyras pareiškė, kad prieš tai, šeštadienį, nori pasimatyti su vaiku. Sutikau. Atvyko sutartu laiku. Padėjo nusileisti su vežimuku iš penkto aukšto (lifto mūsų name nėra), tačiau dar laiptinėje, kaimynams girdint, pradėjo šaukti ant manęs.

Išėjus iš laiptinės, įsodino vaiką į automobilio kėdutę, prisegė, pats sėdo už vairo ir pasakė: „Padarysiu taip, kad jo nepakrikštysi.“ Aš, šaukdama, kad atiduotų vaiką, puoliau prie automobilio, atidariau dureles ir ištraukiau vaiką. Vyras išlipo iš mašinos ir stipriai sugriebė mane už rankos beveik prie peties, sukeldamas skausmą. Dar gerokai papurtė.

– Kaip elgėtės?

– Išsigandau, parbėgau namo. Pastebėjusi, kad visa ranka raudona, vaiką palikau su seneliu, savo tėvu, o pati išėjau ieškoti pagalbos. Gyvename netoliese kelių policijos. Nubėgau tenai, nes nežinojau, kur kreiptis. Jie iškvietė patrulius. Šie užfiksavo įvykį, nufotografavo ranką ir pasakė, kad susisieks. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Pastebėjusi, kad visa ranka raudona, vaiką palikau su seneliu, savo tėvu, o pati išėjau ieškoti pagalbos.

Tyrėjas mane apklausė. Pasakė, kad gausiu pranešimus. Nesulaukusi žinių, pradėjau domėtis pati. Man atsakė, kad aš ne viena tokia ir yra svarbesnių bylų. Manęs net nebuvo į apklausą iškvietę. Nors prašiau, tačiau kardomųjų priemonių jam neskyrė.

Galiausiai tyrimas nutrauktas, vyras apklausiamas argumentavo tuo, kad neleidau jam paimti vaiko.

– Kaip vaiko ir tėvo susitikimai vyko toliau?

– Vyras nenorėjo skirtis. Siūlė taikytis. Kvietė sugrįžti sakydamas – gyvensi gerai. Tačiau aš nebenoriu gyventi su juo. Kartais jam užeidavo agresijos protrūkiai, tada prasidėdavo žinutės, jis rašė, kad mano namo kieme padėjo bombą.

Bendravome toliau, nes jis kas kartą teikė pareiškimus vaiko teisių skyriui, esą nemato vaiko. Šventes leidome kartu su vyro šeima.

Kartą, besėdint su vaiku mašinoje ant galinės sėdynės, vyras pradėjo sakyti: „Negausi vaiko, negausi nieko. Galiu net spjauti tau į veidą.“ Paklausiau, kaip taip. Jis atsisuko ir apspjovė mane ir vaiką, nes laikiau jį ant rankų. Išlipau iš automobilio ir iškviečiau policiją. Tuo tarpu vyras pabėgo. Atvykę pareigūnai surašė protokolą ir vyrui skyrė administracinę nuobaudą už netinkamą elgesį.

– Ar ta bauda kaip nors jį paveikė?

– Nelabai. Paskutinį kartą jis dar blogiau elgėsi su manimi. Tai buvo liepą. Susitikome, nuvykome į parką Žvėryne. Ten yra daug sūpynių vaikams. Nuo pat susitikimo pradžios vyras buvo piktas, nes aš atsisakiau buto, kurio paskolą mokėjau, – butas šalia jo mamos namų.

Paprašiau už mano dalį išmokėti kompensaciją. Parke žmonių nebuvo. Vyras pasakė: „Pinigų tu negausi. Liksi ubage. Jei nori – prašyk“ ir liepė man klauptis. Vaikas su triratuku buvo šalia. Atsakiau, kad nesiklaupsiu. Tada jis, sugriebęs mane už pečių, papurtė sakydamas: „Atsiklaupsi.“ Suėmė plaukus ir pradėjo tempti žemyn, kol parklupdė. Nieko man nedarė, tik stovėjo, laikydamas už plaukų, ir paniekinamai šypsojosi žiūrėdamas iš aukšto.

Pradėjau šaukti, kad iškviesiu policiją. Bebandydama išsilaisvinti, įdrėskiau jam. Vaikas, tai matydamas, pradėjo smarkiai verkti. Po mano pranešimo vyras pats paskambino policijai ir pasakė, kad pareigūnai nevažiuotų, nes man isterija ir neva aš viską išsigalvojau.

Jis atsisuko ir apspjovė mane ir vaiką, nes laikiau jį ant rankų. Išlipau iš automobilio ir iškviečiau policiją.

Tačiau policija vis tiek atvyko. Kadangi dėl patirto išgąsčio negalėjau aprimti – pulsas buvo didelis, pradėjo pykinti – iškvietė greitąją. Oda toje vietoje, kur buvau tempiama už plaukų, liko raudona.

– Kokios to pasekmės?

– Po šio įvykio vyrui skirta kardomoji priemonė – jam uždrausta artintis prie manęs, o tai reiškia, kad ir prie vaiko, nes pasimatymai gali vykti tik su manimi.

Jo mama iš pradžių labai norėjo bendrauti su anūku. Leidau. Tačiau pajutau, kad iš tiesų ji siekia, kad aš atsiimčiau pareiškimą, nuolat kartojo, kad tyrimas baigtas, kad turi visus dokumentus, pradėjo skambinėti, rašė vaikų teisėms.

Ikiteisminis tyrimas vėl buvo nutrauktas. Jo metu pasikeitė tyrėjai. Manęs paklausė: „O ko jūs norite pasiekti? Nėra rimtų sužalojimų: mėlynių, žaizdų. Nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas be sunkių pasekmių.“

Atsakiau, kad noriu, jog sūnų, mačiusį smurtą, pripažintų nukentėjusiuoju, nes girdėjau, jog tai numatyta vaiko apsaugos įstatyme. Mano akivaizdoje tyrėja per Google surado baudžiamojo kodekso 140 straipsnį ir pasakė: „Skaitykit. Kur apie tai parašyta?“ Likau kvailės vietoje.

Ingridos Pociūtės nuotr./Skaistė Vasiliauskaitė-Dančenkovienė (kairėje) ir Ana Jankovskaja

– Iš ko sulaukėte pagalbos?

– Man labai daug padėjo Vilniaus Moterų namai. Šios įstaigos specialistai gelbėjo surašant dokumentus, nuolat konsultuoja ir bendradarbiauja iki šiol. Jie žino visą mano istoriją.

– Kokios pasekmės vaikui?

– Vaikas jaučiasi nesaugiai, dažniau verkia, neramiai miega. Anksčiau bijojo žmonių, kurie artindavosi prie manęs ar būdavo šalia, iš karto pradėdavo verkti.

– Ar dabar jau išsisprendė viskas?

– Ne. Vyras pasakė: „Ramybės tau neduosiu.“ Vėl tenka susitikti. Per susitikimus jis manęs net vardu nevadina, o pravardžiuoja. Skundžia mane vaikų teisėms, šmeižia. Siekia pakeisti vaiko gyvenamąją vietą dėl to, neva aš neleidžiu jam su vaiku susitikti. Aš leidžiu. Neseniai pradėjau rinkti įrodymus, kad susitikimai tikrai vyksta.

Buvau iškviesta į vaikų teises. Bandžiau parodyti jo grasinamas žinutes. Man atsakė, kad dabar šios informacijos jiems nereikia, nes sprendžiamas ne tas klausimas. Sakiau, kad bijau dėl vaiko saugumo, ir gavau atsakymą, jog prieš vaiką buvęs vyras gi nesmurtauja. O tai , kad nuolat matė ir mato agresyvų elgesį, žeminimus – nieko. Jeigu vyras smurtavo prieš mane, sakydamas, kad aš nepaklusni, tai tuo pačiu jis gali bausti ir vaiką, jei šis nepaklus ar kažko nenorės.

Sakiau, kad bijau dėl vaiko saugumo, ir gavau atsakymą, jog prieš vaiką buvęs vyras gi nesmurtauja.

Kai po vieno susitikimo su vyru ir jo mama aš kreipiausi į instituciją dėl to, kad vėl grasino atimsiantys vaiką, atsakymo negavau. Man paaiškino: kadangi rašiau elektroniniu paštu, o tuo metu skyriuje vyko pertvarka, laiškas kažkur pradingo.

Suprantu, kad tai, kas vyksta, yra ne kova dėl vaiko, o vyro kerštas, noras man pakenkti.

Kovo mėnesį vaikui sueis dveji metai. Po vaiko priežiūros atostogų grįšiu į darbą mokykloje, sūnus lankys darželį.

– Kaip manote, ar santykiams turi įtakos tai, kad esate skirtingų tautybių, religijų? Gal santykius lemia auklėjimas šeimoje?

– Nemanau, kad santykiuose tikėjimas ar tautybė turi įtakos. Kai du žmonės myli vienas kitą, gerbia, palaiko, tai nei tautybė, nei religija bendravimui neturi didelės reikšmės.

Tačiau manau, kad auklėjimas šeimoje yra be galo svarbus. Nuo jo priklauso žmogaus požiūris į tam tikrus dalykus. Žmonės pamilsta vienas kitą tada, kai tarp jų būna kažkas bendro ir svarbaus abiems. Svarbu, kad tai būtų pagrindiniai dalykai: vertybės, vaikų ugdymas, gyvenimas šeimoje.

Sunkumai ir kyla todėl, kad žmonės, nors ir būtų labai artimi, yra skirtingi. O mūsų auklėjimas tik parodo tikrąsias vertybes, tai, kas kiekvienam iš tiesų yra svarbu. Tačiau, jeigu šie dalykai skiriasi, žmonėms tampa sunku sugyventi kartu, nes tik kartu gyvenant pasimato auklėjimo skirtumai.

Nemokama psichologinė pagalba smurto aukoms teikiama, įgyvendinant smurto artimoje aplinkoje prevencijos programą „Aš žinau, kad tai vyksta“. Susisiekti su psichologe galite paspaudę šią nuorodą.