Viskas pasikeitė po pirmojo gimdymo
„Svarbiausias dalykas, kurį noriu pasakyti, tai paraginti moteris save mylėti. Nekentėti dėl vaikų, jeigu šeimoje yra priklausomybių, smurto. Nesitikėti, kad vieną gražią dieną viskas ims ir pasikeis. Nedaryti mano klaidos.
Jeigu yra smurtas, būtinai kvieskite policiją ir užfiksuokite įvykį, meskite iš galvos gėdą, ką žmonės pasakys, neklausykite artimųjų, kurie pataria nesikreipti pagalbos.
Gyvenimas tokiomis sąlygomis – psichologinė trauma ne tik moteriai, bet ir vaikams. Negalima vaikams leisti tai matyti. Aš palikau viską – namą, visą turtą, bet atgavau savo ir savo vaikų ramybę“, – pokalbį pradėjo Jelena.
Ji pati sako kentėjusi 11 metų. Tiesa, praeičiai ji dėkinga už tris puikias dukras.
Vaikystėje ir jaunystėje Jelena buvo visada liekna. Būdama 21-erių sutiko savo buvusį vyrą. Netrukus pora susilaukė pirmagimės. Nors per nėštumą moteris priaugo 30 kg, nes valgė, kaip ragino mama ir močiutė, už du, tikėjosi, kad po gimdymo svoris nukris. Nukrito tik 10 kg, vėliau dar 5. Tuo metu Jelena, būdama 167 cm ūgio, svėrė 85 kg. Gal moteris būtų atsikračiusi ir likusių kilogramų, bet šeimos gyvenimas pasikeitė, o kartu pasikeitė ir jos psichologinė būsena.
„Mano vyras pradėjo vartoti psichoaktyvias medžiagas. Kad jis būtų toliau nuo savo draugų, išvykome gyventi į kaimą. Po kelerių metų pagimdžiau antrą mergaitę ir vėl priaugau nemažai kilogramų. Tačiau tuo metu ne tai man buvo svarbiausia.
Dukrytei po keturių mėnesių prasidėjo epilepsija. Pusantrų metų mes su ja praktiškai praleidome ligoninėse, nes priepuoliai būdavo labai dažni. Kai po dvejų metų turėjau grįžti į darbą, prisidėjo atopinis dermatitas ir astma. Dėl to ligoninėse tekdavo gulėti dar dažniau, nes išberta būdavo iki 90 proc. jos kūno.
Kad galėčiau likti namuose, pagimdžiau trečią mergaitę. Ji gimė neišnešiota – aštuonių mėnesių. Svėrė tik du kilogramus – buvo tokia mažytė, kad net baisu buvo paimti ant rankų. Priešlaikinis gimdymas įvyko dėl to, kad vyras pradėjo naudoti smurtą prieš mane. Tuomet, po gimdymo, labai rimtai galvojau, ką daryti toliau“, – atviravo pašnekovė.
Pamatė, kad apkūnių olandžių nėra
Jelena neslepia, kad bijojo likti viena su trimis vaikais, iš kurių vienas – neįgalus. Abu jos tėvai gyveno ne Lietuvoje, o emigruoti ji tuo metu negalvojo. Juolab kad vyras periodiškai gydydavosi reabilitacijos centruose ir kurį laiką nevartodavo, o kai prasidėjo smurtas, kiekvieną kartą vis atsiprašydavo ir tikindavo, kad tai niekada nepasikartos.
„Tačiau trečias gimdymas buvo paskutinis lašas. Gimusi dukrytė buvo iš karto paguldyta į reanimaciją, nes jos plaučiai buvo iki galo neišsivystę, ir man pasakė, jog tikimybė, kad ji gyvens, yra 50/50. Tuo pat metu į reanimaciją dėl epilepsijos paguldė ir antrą mano mergytę. Supratau, kad atėjo laikas pasakyti „stop“.
Tačiau kol priėmiau galutinį sprendimą, praėjo dar metai ir aštuoni mėnesiai. Per tą laiką buvau ir pati smarkiai susirgusi – prasidėjo vidinis kraujavimas. Prisimenu, kaip gulėdama ligoninėje skambinau mamai ir prašiau, kad pasirūpintų mano vaikais, jei mirsiu.