Simboliška, kad pasikalbėti apie nuteistuosius susitikome iškart po popiežiaus Pranciškaus vizito. Pašnekovas priminė, koks pasipiktinimas kilo po to, kai popiežius pontifikato pradžioje kojas nuplovė ne parinktiems kunigams ar kardinolams, o kaliniams.
„Prisimenu, kai kardinolas pakrikštijo tris kalinius. Šią istoriją nusitvėrė bulvarinė spauda, pasipylė komentarai... Kardinolas darė tai, ką darytų Kristus – dovanojo krikštą. Suprantu, kad komentarų būna visokių, bet man buvo šokas, kai pradėjau gauti piktas SMS žinutes. Nesuprantu, kaip krikščionis gali taip sakyti. Reikia prisiminti, kad Kristus ėjo į paribius. Mūsų visuomenė pritvinkusi neapykantos, dėl to labai gaila“, – besėdint po Bernardinų bažnyčios skliautais dėstė jis.
Galbūt atviras kunigo bendravimas, rūpestis ir sklindanti pagarba žmogui lemia tai, kad net baisiausius nusikaltimus įvykdę kaliniai ryžtasi atverti širdis.
15min pateikia pokalbį su šiuo kunigu, kuriam atsiveria ne vienas žmogžudys ar recidyvistas.
Paauglystėje ir ankstyvoje jaunystėje buvau ateistas. Vėliau pradėjau kelti egzistencinius klausimus – kodėl aš esu ir kokia to prasmė.
– Esate sakęs, kad augote nereligingoje šeimoje. Kaip atradote religiją ir kodėl pasirinkote kunigystę?
– Užaugau šeimoje, kuri buvo išlaikiusi tam tikrus tradicijos trupinius. Eidavome pasižiūrėti iškilmingos Velykų procesijos, kuri vykdavo šalia Kauno arkikatedros. Ką ji reiškia nesupratau, nes niekas nepaaiškino. Antra religingumo apraiška šeimoje – šv. Kūčių vakarienė, kurios metu močiutė melsdavosi, laužydavom paplotėlius. Apie Kalėdas anuomet nieko nežinojau, net pavadinimo. Sovietmečiu tai buvo įprasta darbo diena.
Paauglystėje ir ankstyvoje jaunystėje buvau ateistas. Vėliau pradėjau kelti egzistencinius klausimus – kodėl aš esu ir kokia to prasmė. Gyvenimas nebuvo lengvas, jaučiausi vienišas. Atėjo diena, kai buvo taip blogai, kad ėmiau galvoti apie savižudybę. Tą kartą nusprendžiau paskambinti tikinčiam pažįstamui, kuris priklausė protestantų bendruomenei.
Susitikome vieną gražią 1987 metų birželio dieną. Pamenu, kad einant į susitikimą galvoje skambėjo žodžiai: „Beprotis tarė savo širdyje: „Nėra Dievo.“ Tik vėliau sužinojau, kad tai žodžiai iš Biblijos, nors nebuvau jos skaitęs. Visą dieną kalbėjomės ir supratau, kad šis žmogus nuoširdžiai tiki. Pagalvojau, kad ir aš noriu tikėti. Po šio susitikimo pradėjau skaityti Naująjį Testamentą. Man buvo dvidešimt penkeri. Į Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminariją įstojau 1998 metais.
– Prieš tapdamas kunigu įgijote psichologo išsilavinimą. Ar skirtingos sritys nesikerta?
– 1986 metais Vilniaus universitete baigiau psichologiją. Seminarijoje įgijau religijos mokslų magistro laipsnį. Nesikerta nė kiek, veikiau priešingai – vaisingai viena kitą papildo.
– Kodėl pasirinkote veiklą su nuteistaisiais Lukiškių kalėjime?
– Tikrai nesirinkau pats. Kai studijų metu galvodavau apie savo, kaip būsimo kunigo, misiją, tai kalėjimas buvo žvilgsnio periferijoje. Jeigu tuo metu kas nors būtų paklausęs, kas man yra tolimiausia, tai neabejotinai būčiau atsakęs – kalėjimas. Dievas mėgsta pokštus. 2006 metų pabaigoje sulaukiau Lukiškėse dirbančio psichologo skambučio. Jis pasakojo, kad savitarpio pagalbos grupę lankantys kaliniai norėtų su manimi susitikti. Pasirodo, kad jie klausydavo mano vedamos radijo laidos. Pirmoji reakcija buvo atsisakyti, bet tada pagalvojau: „Jeigu mane kviečia, tai reiškia, kad esu reikalingas.“
Prisimenu, kaip 2007 metais drebėdamas stovėjau prie Lukiškių kalėjimo vartų. Tą kartą suveikė stereotipai. Galvojau, ką aš ten pamatysiu, juk tai nuteistieji iki gyvos galvos. Nežinojau, ką pasakysiu. Pirmame susitikime dalyvavo kokie 6 ar 7 žmonės. Pamačiau, kad tai tiesiog žmonės, tokie, kaip ir aš. Tam tikra prasme gyvenimas paliko žymes juose, bet visi elgėsi labai kultūringai. Prisistatymą kiekvienas pradėjo žodžiais: „Nuteistasis iki gyvos galvos...“. Aš taip pat pasakiau: „Nuteistasis iki gyvos galvos šioje žemėje Arūnas“. Nors kontaktas užsimezgė greitai, bet požiūris į nuteistuosius pasikeitė ne iš karto.
Pamačiau, kad tai tiesiog žmonės, tokie, kaip ir aš. Tam tikra prasme gyvenimas paliko žymes juose, bet visi elgėsi labai kultūringai.
Kaliniai skundėsi, kad Lukiškėse labai trūksta dvasinės literatūros. Parapijoje suorganizavau akciją ir paprašiau, kad žmonės atneštų knygų. Surinktas knygas perdavėme bibliotekai. Po to galvojau, kad jau padariau gerą darbą ir viskas. Neplanavau tęsti veiklos kalėjime. Viskas pasikeitė, kai netikėtai gavau laišką iš vieno iki gyvos galvos nuteisto kalinio. Religiją jis atrado kalėjime. Jis nuoširdžiai padėkojo už knygas ir pasirašė: „Šimtoji Jūsų avelė“. Tai mane sujaudino ir supratau, kad negaliu šių žmonių palikti. Taigi pradėjau laikyti šv. Mišias, o vėliau gavau kardinolo paskyrimą į Lukiškes, kur esu ir dabar.
Laišką parašęs kalinys vėliau susirgo vėžiu. Jo mirties akimirką buvau šalia, suteikiau ligonio patepimą. Prieš mirtį jis jau negalėjo kalbėti, bet paėmė mano ranką ir su tokia ramybe žiūrėjo į akis... Pagalvojau: „Viešpatie, kaip norėčiau tokios mirties“.
– Jūsų veikla neapsiriboja šv. Mišių aukomis. Papasakokite, ką veikiate su nuteistaisiais.
– Šv. Mišios būna kartą per mėnesį, bet į kalėjimą einu kiekvieną savaitę. Kaliniai atlieka išpažintis, vyksta dvasiniai arba paprasti pokalbiai. Jiems to labai reikia. Po mišių organizuojami įvairūs užsiėmimai, susitikimai su įdomiais žmonėmis. Šį kartą savanoriai pasakojo apie popiežiaus Pranciškaus vizitą.
Aišku, ne visi nuteistieji ateina, yra daugybė, kurie nenori. Nuteistųjų iki gyvos galvos Lukiškėse yra apie šimtas, dar yra nuteistų kalėjimo režimu. Šv. Mišiose paprastai dalyvauja 30-35 žmonės. Kiekvieną penktadienį susitinku su 7-10 kalinių.
Šv. Mišiose dalyvauja ir savanoriai. Jie bendrauja su kaliniais, užmezga socialinius ryšius. Jie taip pat ruošia Kalėdų agapę. Džiugu, kad administracija tai vertina palankiai ir leidžia susirinkti prie vieno stalo. Kalėdų Mišias paprastai laiko kardinolas, o Velykų – arkivyskupas. Ne vieną kalinį esu krikštijęs, kai kurie savanoriai netgi tapo krikšto tėvais.
Šiemet vyks jau trečioji konferencija, kurioje, kaip ir ankstesniais metais, dalyvaus kaliniai, savanoriai, pareigūnai, psichologai, sociologai, teisininkai ir pan. Kaliniai, beje, paruošia puikius pranešimus. Renginys skirtas socialinės integracijos, reabilitacijos, bendravimo, bendradarbiavimo, lūkesčių klausimams aptarti.
Prisimenu, kai pasibaigus pirmai konferencijai visi dalyviai patraukė prie pietų stalo, o kaliniai liko savo vietose. Paklausus, kodėl neina kartu, jie atsakė: „Ne, mes negalim, mus nuves į kameras“. Paaiškinau, kad ir jie gali valgyti kartu. Nuėję džiaugėsi, kad gali laisvai bendrauti, nevaržomi kalbėtis. Niekas ten neskirstė, kur kalinys, o kur – mokslininkas ar pareigūnas. Labai svarbu mažinti socialinę atskirtį.
Daugumos nuteistųjų praeitis buvo siaubinga. Klausydamas išpažinčių ar kalbėdamas su jais dažnai pagalvoju, kad tai būdinga kiekvienam žmogui. Kai jie pasakoja apie keršto jausmą, susimąstau, kad ir pats daug kartų panašiai jaučiausi ir niekuo nuo jų nesiskiriu. Tik Dievo malonės dėka man pasitaikė kitos aplinkybės. Nusikaltimas yra prieš tai buvusio gyvenimo pasekmė.
Prieš mirtį jis jau negalėjo kalbėti, bet paėmė mano ranką ir su tokia ramybe žiūrėjo į akis... Pagalvojau: „Viešpatie, kaip norėčiau tokios mirties“.
- Ar žinote konkrečių atvejų, kai kaliniai pasikeičia?
– Aš mačiau stebuklų. Du ne iki gyvos galvos nuteisti kaliniai laisvėje gyvena jau apie 4-5-erius metus. Vienas iš jų – Žygimantas Digaitis, o kitas – Denisas Zajančkauskas. Laisvėje abu sukūrė puikų gyvenimą. Žygimantas turi gražią šeimą, negeria, nerūko. Jam esu dėkingas už knygą „7 kvadratiniai metrai“. Kalėjime jis pats pasiprašė į kamerą su neįgaliu žmogumi ir jam padėjo. Į laisvę jis išėjo su geru tikėjimo ir gyvenimo užtaisu. Su Denisu senokai bendravau, bet kiek žinau – viskas klostosi gerai.
Yra ir kitų, kurie pasikeitė, bet ne viską galiu viešinti. Atsivertusių yra ir nuteistųjų iki gyvos galvos tarpe. Yra du kaliniai, vienas jų – nuteistas kalėti iki gyvos galvos, kurie laikosi vienuolio gyvenimo būdo. Tas, kuris nuteistas kalėjimo režimu, išėjęs į laisvę planuoja stoti į pranciškonų ordiną.
– Ar kalėjime yra vietos tikėjimui? Ar tikintieji nepatiria patyčių?
– Vietos tikrai yra. Ne vienas žmogus, kuris kalėjime atsivertė, išėjęs į laisvę liudija savo tikėjimą. Patyčių yra, dėl to tikintiems kaliniams sunku. Mano kabinete kartais pravirksta vyrai, kurie prie kitų kalinių niekada neverktų.
- Ko reikia, kad žmogus ryžtųsi pasikeisti?
– Visų pirma reikia žmogiško rūpesčio ir Dievo malonės. Jeigu į žmogų žiūri kaip į daiktą, ar kažkokį žlugusį vampyrą, tai jis ir nepasikeis.
Pas mus yra tokia nuostata – bausti. Mano nuomone, kalėjimas turėtų būti reabilitacijos vieta, kurioje žmogus atgauna savastį, ryšį su aplinka ir galiausiai keičiasi. Jeigu nėra reabilitacijos, tai bausmė neturi prasmės ir virsta kankinimu.
Jeigu nėra reabilitacijos, tai bausmė neturi prasmės ir virsta kankinimu.
Estija laisvės atėmimo vietų sistemą pertvarkė 1999 metais, o mes dar net nepradėjome. Ten buvo panaikinta zonų ir įvesta kamerinė sistema. Kai nuteistieji gyvena atskirose kamerose, tai kyla mažiau pagundų, su jais galima individualiai dirbti. Nors Lukiškių kalėjimas veikia nuo 1904 metų, o gyvenimo sąlygos jame prastos, tačiau esu dėkingas administracijai, kuri taip supratingai žiūri į reabilitaciją.
– Esate sakęs, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė turėtų būti panaikinta. O ką daryti su sunkius nusikaltimus padariusiais kaliniais?
– Europos Sąjungoje yra ne viena šalis, kurioje žmogus nubaudžiamas bausme iki gyvos galvos, tačiau jis žino, kad gali išeiti iš kalėjimo. Taip, jie padarė sunkius nusikaltimus, bet ir paleidimo sąlygos skirtingos. Kaliniai galėtų būti paleidžiami pagal nustatytą tvarką – naudojant elektronines apyrankes, nuolat stebint. Pažiūrėkime, koks grįžtamumas į įkalinimo įstaigas yra Skandinavijoje, o koks pas mus.
Reikia suprasti vieną dalyką – kalėjimas yra visuomenės dalis. Kartais stebiu žmones, kurie reikalauja pačių griežčiausių bausmių. Kai jų pačių giminaitis ar draugas patenka į kalėjimą, tai požiūris iš karto pasikeičia.
– Tikriausiai kaliniai su jumis dalijasi ir kasdieniais rūpesčiais. Kas jiems yra sunkiausia?
– Lukiškių kalėjime yra daug veikiančių reabilitacijos programų. Visos šalies problema yra darbo vietų trūkumas. Sutinku daugybę kalinių, kurie sako, kad nori dirbti ir grąžinti tą skolą, kuri priteista, bet neturi iš ko. 90 procentų nuteistųjų nori dirbti. Valdininkai tuo turėtų susirūpinti ir kviesti įmones ateiti į kalėjimus. Darbas yra vienas iš svarbiausių dalykų, kuris padeda pakeisti kriminalinį mentalitetą.
– Ar su kaliniais kalbatės apie tai, kodėl jie padarė nusikaltimus?
– Taip, bet visada kalinčiojo iniciatyva. Aš nesu tardytojas, todėl nepuolu klausinėti. Kai kurie ateina išpažinties, nori išsikalbėti, o kartais – išsiverkti. Šie žmonės gailisi, nemačiau nė vieno, kuris pasakodamas nesigailėtų.
Ne visi dalyvauja susitikimuose ir nori kalbėtis. Prieš Kalėdas užeinu į kameras, kviečiu susitikti. Skaudu, jeigu po ilgo bendravimo nuteistieji atsisako kalbėtis.
Dalis kalinių serga psichozėmis, juos reikia rimtai gydyti, o jie sėdi kamerose. Kalbėjau su keliais tokiais žmonėmis, kurie net nesuvokia, kad sėdi kalėjime. Kokia prasmė žmogų kalinti, jeigu jis net nesupranta, kad yra kalėjime? Žinoma, psichologinė pagalba teikiama, bet minimali, nes labai trūksta psichologų. Kol Kalėjimų departamentas ir Teisingumo ministerija nepadidins etatų, tai situacija ir bus prasta. Mano nuomone, Lukiškių kalėjime turėtų būti 10 kartų daugiau psichologų negu yra dabar.
– Kaip visuomenė gali prisidėti prie teigiamų pokyčių?
– Gali savanoriauti, dalyvauti konferencijoje, rašyti pageidavimus ir peticijas Teisingumo ministerijai. O pirmiausiai – pažinti kalėjimą. Tą galima padaryti savanoriaujant. Kuo daugiau bus suprantančių, tuo geriau.
Kai kurias reabilitacines programas organizuoja kalėjimo administracija. Yra savanorių, kurie veda krikščionišką „Alfa“ kursą, rengia mezgimo grupes. Neseniai vienas psichologas pasisiūlė padėti organizuojant emocinės savipagalbos grupę kalėjime.
Tikrai galiu pasakyti, kad situacija gerėja, o ypač – pareigūnų ir kalinių santykiai, daugėja tarpusavio supratimo.
