Antrojo sūnaus gyvenimo pradžią lydėjo smurtas, kuris buvo vienintelė kalba, pažįstama tuometiniam Oksanos gyvenimo vyrui. Skolos, ligos ir laikina vaiko netektis – tai dar keli epizodai iš moters gyvenimo. Vis dėlto ši istorija baigiasi laimingai. Beveik dvejus metus Oksana dirba „Carite“ – vietoje, kurioje kadaise ji pati sulaukė pagalbos.
„Džiaugiuosi, kad dabar galiu padėti kitiems“, – sako su negalią turinčiais žmonėmis dirbanti moteris. Be to, šį birželį 47-erių sulaukusi Oksana nusprendė galų gale pabaigti mokyklą – laikė lietuvių kalbos ir geografijos egzaminus. Galiausiai susitvarkė ir jos asmeninis gyvenimas – sausį Oksana ištekėjo ir džiaugiasi pagaliau radusi žmogų, kuris suvaldo ją, moterį-uraganą, bei myli ir gerbia jos vaikus.
-
Neregys Tautvydas: apie meilę seniems įrašams, darbo paieškas ir svajonių namus
-
Globos namuose užaugusi Eglė: stengiuosi suteikti dukrai geresnį gyvenimą
-
Veterinarė Rūta savo verslo ėmėsi likus „penkioms minutėms“ iki 30-mečio: „Svajonėse verslo planą turėjau seniai“
-
Pataisos namuose nuteistieji savo rankomis kuria žaliąją oazę: gražindami aplinką ruošia dirvą savo gyvenimui laisvėje
„Esu pasiutus“
„Vaikystėje turbūt buvau per daug išlepinta. Mane tikrai mylėjo. Tačiau viskas pasikeitė žuvus mamai ir į namus atėjus pamotei su savo dukra. Tuo metu man buvo šešeri. Aš į savo mamą panaši – tokia pasiutus. Pamotė bandė auklėti, o aš nenusileidau… Paauglystėje, būdavo, trenkiu durim ir išeinu. Taip niekada ir nesutarėm mes su pamote. Galiausiai teko keletą metų praleisti specialiojoje mokykloje-internate“, – pasakojimą pradėjo Oksana. Moteris neslėpė, jog visuomet buvo ugningo charakterio – savo norus gynė iš visų jėgų. „Moku pastovėti už save“, – tikina pašnekovė.
Pakovoti už save jai tenka visą gyvenimą, nes jis Oksanos nelepino. Dvidešimtmetė susilaukė pirmojo sūnaus. „Tuoktis jis nenorėjo – buvo aišku, kodėl. Apsigyvenus kartu netrukus pradėjo į namus mergas vedžiotis. Aš naktį į darbą, o jis rengia balių… Nesusiklostė mums bendras gyvenimas“, – pasakojo moteris. Kai pirmagimiui buvo dešimt, moters gyvenime atsirado kitas mylimasis. Netrukus gimė antrasis sūnus. Nors berniukas buvo labai lauktas, santykiai tarp jo tėvų taip pat buvo įtempti.
„Buvo smurto, alkoholio, policijos ir begalė ašarų. Tokio tėvo nelinkėčiau nė vienam vaikui, – neslėpė Oksana. – Jis buvo narkomanas, vogdavo daiktus iš namų, net automobilį yra pavogęs… Turbūt nieko keisto, kad namus ėmė lankyti vaiko teisės (Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistai – aut. past.).“
Pašnekovė nemeluoja: neatlaikiusi streso tuo metu ji ėmė gerti. Namuose išgėrusią ją rado ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistės – taip pateko į rizikos šeimų sąrašą. Tuo metu vyresnysis moters sūnus jau gyveno pas močiutę. Ji buvo oficiali vaiko globėja. Tačiau mažajam sūnui teko pabuvoti ir laikinos globos įstaigose.
„Iš viso iš manęs jis buvo paimtas kelis kartus. Pirmą kartą jam net metukų nebuvo: jo tėvas mane mušė, bet pataikė vaikui. Medikai atvyko, vaiką paėmė“, – prisiminė.
Tai – viena skaudžiausių Oksanos patirčių. Tačiau kartu – ir didžiausia paskata, padėjusi nenugrimzti į visišką bedugnę.
Ji gerai prisimena: sužinojusi, jog gali netekti savo sūnaus globos, t. y. jai žadama atimti motinystės teises, ji tarsi atsikvošėjo: „Supratau, kad turiu viską padaryti ir susigrąžinti sūnų bei užauginti jį pati.“ Taip prasidėjo naujas moters gyvenimo etapas – visą savo užsispyrimą ji paskyrė asmeniniam augimui ir tobulėjimui.
Džiaugiasi galinti padėti kitiems
Niekada nebuvę smurtinėje aplinkoje neįsivaizduoja, kaip sunku iš tokio liūno išbristi. Anot Oksanos, tokiu metu labai svarbu turėti bent vieną žmogų, kuris tavimi tiki. Kuris neabejoja, kad tu gali pakeisti gyvenimą.
„Žinoma, pirmiausia turi tikėti pats savimi. Bet man labiausiai padėjo tai, jog buvo Giedrė (Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“ socialinė darbuotoja Giedrė Volff – aut. past.). Tiesą sakant, ji buvo pirma socialinė darbuotoja, su kuria radau bendrą kalbą. Visos kitos man aiškino, kaip gyventi. O Giedrė nenurodinėjo, bet konkrečiai patarė, ką turėčiau padaryti, kad atgaučiau vaiko globą. Taip pat siūlė, ką galėčiau veikti toliau ir kaip tai pasiekti“, – pasakojo Oksana ir pridūrė, jog jau po pirmų kartų „Carite“ pajuto, kad norėtų čia dirbti: „Sekiau, kaip dirba moterys, mačiau, kaip padeda žmonėms. Susidomėjau projektais ir pagalvojau, kad man tai patinka.“
Sekiau, kaip dirba moterys, mačiau, kaip padeda žmonėms. Susidomėjau projektais ir pagalvojau, kad man tai patinka.
Tuo metu Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“ socialinė darbuotoja Giedrė Volff pasakojo, kad Oksana ją labiausiai patraukė savo motyvacija. Todėl buvo ideali kandidatė projektui „Integracija į darbo rinką“.
„Projekto pradžioje Oksanos gyvenime buvo daugybė problemų – pradedant skolomis, baigiant sveikatos bėdomis. Šiuo metu ji turi neįgalumą ir jau daugiau nei metus dirba „Carite“ asmenine asistente – padeda neįgaliems asmenims – juos vežioja savo automobiliu, palydi į gydymo, kitas įstaigas ir institucijas; suteikia kitą pagalbą, kuri tuo metu jiems reikalinga. Lygindama Oksaną su kitais projekto dalyviais, galiu pasakyti, kad ji turi didžiulę motyvaciją keistis ir padėti kitiems“, – apie kolege tapusią globotinę pasakojo G.Volff.
Projekto metu Oksana baigė socialinio darbuotojo padėjėjo kursus. Taigi įgytos žinios leido jai įsidarbinti „Carite“.
Pati Oksana juokiasi, kad yra alkana mokslų. Todėl radusi galimybę mokosi visko, kas siūloma: anksčiau yra baigusi siuvėjos, manikiūro specialistės, slaugytojos mokymus. O šį birželį laikė du egzaminus – lietuvių kalbos ir geografijos.
„Kam man to reikėjo? Giedrė ragino (juokiasi – aut. past.). Bet ir aš pati norėjau! Gal nieko gero nebus, bet man reikėjo pabaigti. Savu laiku to nepadariau – gailėjausi. Svajoju apie teisę – žinau, kad nemokamai studijuoti nepavyks. Bet gal mokėčiau? Man ta sritis labai patinka. Kaip ir socialinio darbo studijos – norėčiau dirbti socialine darbuotoja“, – ambicijų neslėpė pašnekovė.
Pagaliau tapo žmona
Prakalbus apie asmeninį gyvenimą, Oksanos akys dar labiau sušvinta, o balsas tampa džiaugsmingas. Akivaizdu – pagaliau moteris laiminga ir rami.
„Esu močiutė – turiu anūką, laukiu antro. Tiesa, vyresnysis sūnus su šeima gyvena Škotijoje, tad pasimatome retai. Jaunesnysis sūnus, kuriam dabar 19 metų, kol kas gyvena su manimi Marijampolėje. Šį birželį abu laikėme egzaminus: aš lietuvių ir geografiją, o jis, be šitų egzaminų – dar ir anglų, nes labai gerai angliškai kalba“, – su pasididžiavimu kalbėjo moteris.
Prie močiutės ir mamos pareigų ji gali pridėti ir dar vieną – žmonos, mat 2022 metų sausį oficialiai susituokė su naujuoju draugu. „Buvome pažįstami iš seniau, kurį laiką gyvenome. O šiemet nutarėme susituokti – tai va, turiu ir pirmą oficialų vyrą“, – šmaikštavo Oksana. Jos sutuoktinis dirba Vokietijoje – gali būti, jog ten sulaukęs brandos atestato iškeliaus ir jos sūnus. Pati Oksana kol kas kelti sparnų svetur neketina.
„Man čia labai gerai. Kad tik sveikatos daugiau būtų – visa kita pasieksiu“, – neabejoja.
Oksana dalyvavo Europos socialinio fondo finansuotame projekte „Integracija į darbo rinką“. Projektą įgyvendino Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“.
