Nostalgijos kaina
Nors dažnai sakome, kad karas trunka dvejus metus, Michailas tikina, kad grįžti reikėtų į 2014-uosius. Ten buvo esminiai lūžio momentai. „Ta mūsų slapta meilė Rusijai. Dauguma vyresnių žmonių nuolat jautė nostalgiją SSRS. Tada jie buvo sveiki ir jauni, stodavo į eilę ir tiesiog gaudavo butą ir pan.
Žmonės ėmė senti ir sumaišė nostalgiją jaunystei su nostalgija sovietiniams laikams. Kišome tai ir savo vaikams, o galiausiai tai atsisuko prieš mus, ypač yla iš maišo pradėjo lįsti nuo 2020 m.“, – mintimis dalijosi Michailas, pripažįstantis, kad per pusantrų metų nebuvo nė vienos dienos, kad nepagalvotų – kaip norisi namo.
Michailas atvirauja, kad šiandien labai gerai prisimena „referendumą“ Donecko ir Luhansko srityse. „Buvo juk žmonių, kurie palaikė, kurie ragino ir kitus. Juk labai daug žmonių galvojo – ateis Rusija, bus didesnės algos, bus geresnis gyvenimas, turės automobilį, dirbs „Gazprom“ ar dar kur. Mąstė labai siauriai, tik apie save. Dabar pasižiūrėkime, kuo virto jų ir visų kitų žmonių gyvenimas. Nekaltinu žmonių, bet galvoju, kad dalis esmės yra tame“, – svarstė pašnekovas.