Ir nors aplinkiniams atrodė, kad tėvystėje paskendęs vyriškis puikiai jaučiasi, tai buvo tiesa tik iš dalies. „Būti su sūnumis man patiko, turėjau galimybę užmegzti artimą ryšį. Bet galvojant apie ateitį ėmė baimė. Buvau save nurašęs, nebesitikėjau, kad galiu susirasti tokį darbą, kokio noriu“, – pasakojo vilnietis Olegas.
Lapkritį 51-ąjį gimtadienį švęsiantis vyras neslėpė, jog susigrąžinti pasitikėjimą ir motyvaciją jam užtruko beveik dešimt metų. Ieškodamas būdų, kaip sau padėti, jis išbandė daug veiklų, terapijų, perskaitė kalną knygų. Visa tai, anot Olego, padėjo ne tik susirasti įdomų darbą, bet ir nebijoti jį praradus. „Dabar esu kitoks nei tik ką pradėjęs paieškas. Kaip kartais pajuokauju: lendu į visas avantiūras, kurias pasiūlo gyvenimas. Šis interviu toks ir yra“, – atvirai kalbėjo dar vienas projekto Europos socialinio fondo agentūros komunikacijos kampanijos „Gyvenimas neišeina į pensiją“ herojus.
Iš vadovo kėdės – prie vystymo stalo
Pasakodamas apie save Olegas pabrėžia, kad ilgą laiką jo gyvenimas klostėsi standartiškai. Baigęs ekonomikos ir valdymo studijas Vilniaus universitete jis dirbo įvairiose įmonėse. „Nors buvau ekonomistas, darbai daugiausia buvo susiję su vadyba. Teko vadovauti komandoms. Karjera klostėsi neblogai, buvau pasiekęs gana aukštų pareigų“, – kalbėjo vilnietis. Asmeninis gyvenimas irgi nestovėjo vietoje – sukūręs šeimą Olegas susilaukė sūnaus. Vėliau, nutrūkus santykiams, vyriškis vedė antrą kartą. „Šiuo metu esu trijų sūnų tėvas. Dviejų mažųjų susilaukiau jau antroje santuokoje“, – asmeniniais faktais pasidalino pašnekovas.
Buvau save nurašęs, nebesitikėjau, kad galiu susirasti tokį darbą, kokio noriu.
Antrojo sūnaus gimimas sutapo su sunkiu etapu – Olegas prarado darbą. Pasitaręs su žmona jis nutarė, jog ji turėtų grįžti į darbą ir uždirbti šeimai reikalingus pinigus, o sūnumi namuose rūpinsis Olegas. Būnant su juo namuose šeimoje gimė dar vienas vaikas – taip Olego tėvystės atostogos prasitęsė net iki septynerių metų.
„Tuo metu gyvenau vien tėvystės rūpesčiais. Atidaviau save vienam vaikui, po to antram. Tarp jų – penkerių metų skirtumas. Mano antroji pusė tuomet dirbo, o aš visą laiką leisdavau su vaikais. Situacija buvo tokia, mums, kaip šeimai, taip atrodė geriausia“, – pasakojo Olegas.
Pilkiausiu periodu į priekį vedė tik vidinis noras nelikti bedarbiu.
Jis neslėpė, kad toks ilgas buvimo tik tėčiu laikotarpis jam nebuvo lengvas. „Viena vertus, tai buvo labai didelis pliusas – juk buvau labai arti savo vaikų. Bet tuo pat metu atitrūkau nuo darbo rinkos. Po tam tikro laiko ir pasitikėjimas savimi pradėjo kristi. Visos problemos, susijusios su tuo, atsirado“, – atviravo vyriškis, pridūręs, jog supranta, kad tai Lietuvoje vis dar patiria dažna moteris, šeimai apsisprendus turėti vieną ir daugiau vaikų.
Bijojo ieškoti darbo
Kaip tuomet jautėsi, Olegas pasakoja nenoriai. Ryškiausia emocija, kurią pamena, buvo nerimas. „Supratau, kad darbo paieškos užsitęsė. Kartais net atrodė, kad niekada nebesusirasiu darbo…“ – be pagrąžinimų savo patirtimi pasidalino Olegas.
Nepaisant to, kad nepasitikėjimo savimi buvo daug, jis buvo nusprendęs nenuleisti kartelės ir ieškojo, kaip pats tai įvardino, protinio darbo. Nekvalifikuoto darbo pasiūlymai jo nedomino.
Vis dėlto tyla po eilinio nusiųsto CV gniuždė. „Atsirado baimė grįžti į darbo rinką. Tai apima daug ką. Man, pavyzdžiui, atrodė, kad mano darbo srityje viskas galėjo taip pasikeisti, kad aš jau niekada nepritapsiu prie pasikeitusių sąlygų. Dabar suprantu, kad tai yra netiesa. Bet tuo metu man ateidavo tokių minčių, ir ta baimė apsigyveno manyje“, – teigė Olegas. Pilkiausiu periodu į priekį jį vedė tik vidinis noras nelikti bedarbiu.
Gniuždė bevaisės darbo paieškos. Pajutau, kad bijau net siųsti CV.
Išėjimą iš problemų rato rado mokymuose
Tuo laikotarpiu pablogėjo Olego emocinė būsena. „Vienu metu jaučiau depresyvias mintis“, – pasakojo. Anot vyro, jis suprato, kad reikia pagalbos, kad pats nebesusitvarko. Išjudėti iš užburto rato jam padėjo viename socialiniame tinkle darbo ieškančių asmenų grupėje rastas skelbimas apie projektą, skirtą ilgalaikiams bedarbiams. Jame buvo siūloma išbandyti įvairias terapijas, neuroedukaciją. Olegas prisimena, iš pradžių gerai nesupratęs, ką veiks.
„Neslėpsiu, maniau, kad yra didesnių bedarbių už mane, tad ką aš veiksiu toje grupėje? Bet pradėjęs lankyti supratau, kad man to reikėjo. Pokytis manyje įvyko tikrai didelis“, – tikino pašnekovas.
Psichologo, darbo rinkos ir kitų sričių specialistų konsultacijos padėjo išgryninti savo norus, asmeninius ir karjeros tikslus. Anot Olego, poreikis keistis, noras kažko naujo išmokti, pradėti naują etapą savo gyvenime jame buvo jau seniai.
„Mokymai ir veiklos, kuriose dalyvavau, buvo labai laiku ir vietoje“, – džiaugėsi jis. Savo grupėje Olegas buvo vienintelis vyras. Anot jo, tai patvirtina liūdną tiesą, jog iki šiol su emocinėmis, taip pat ir darbo paieškos problemomis susiduriantys Lietuvos vyrai nelinkę ieškoti pagalbos, viską nori padaryti patys.
Psichologo, darbo rinkos ir kitų sričių specialistų konsultacijos padėjo išgryninti savo norus, asmeninius ir karjeros tikslus.
„Aš pats keičiuosi jau pastaruosius dešimt metų. Ieškodamas savęs net buvau sugalvojęs mokytis naujos profesijos – virėjo. Augindamas vaikus natūraliai daugiau laiko praleidau gamindamas valgyti. Man tai labai patinka, mėgstu eksperimentuoti, gaminu ne pagal receptus ir man sekasi. Vis dėlto galiausiai nusprendžiau, kad tai liks pomėgiu“, – pasakojo Olegas.
Sveikas avantiūristas
Dabartinį savo gyvenimo etapą vilnietis vadina savęs pažinimu. „Jaučiu, kad noriu daug ką išbandyti, todėl gavęs pasiūlymą, į kurį anksčiau nebūčiau sureagavęs, dabar drąsiai neriu. Kad ir šis interviu – ankstesnis aš tikrai nebūčiau sutikęs. O dabar kalbu, nors esu gana uždaras žmogus, nelinkęs į kairę ir į dešinę dalintis savo patirtimi ir jausmais“, – atvirai kalbėjo Olegas.
Keistis niekada nevėlu, o išėjimas iš komforto zonos gali būti smagus, malonus ir naudingas.
Įveikti baimę, drovumą reikėjo ir filmuojant vaizdo prisistatymą (CV). Sukurti jį Olegas turėjo lankydamas jau minėto projekto veiklas. Šis video buvo skirtas potencialiems darbdaviams, ir iš tiesų padėjo vyrui susirasti norimą darbą. Ir nors vėliau su šia darboviete atsisveikino ir šiuo metu vėl ieško darbo, Olegas pabrėžia, jog dabar jaučiasi visai kitaip.
„Žinau, kad susirasiu. Jaučiu, kad dabar esu sveikas avantiūristas, ir man tai patinka“, – viduje įvykusiu pokyčiu pasidalino vyriškis.
Pasak Olego, visą laiką jis jautė didelį šeimos palaikymą. Be jo būtų buvę sunku eiti savęs ieškojimo keliu. „Pradžia buvo darbas su savimi: skaičiau, žymėjausi patikusias citatas, idėjas. Daug laiko praleisdavau gamtoje (buvimas gamtoje ir miške man ir dabar labai svarbus). Visi šie dalykai nuvedė į projektą, naujas patirtis ir gebėjimą išeiti iš saugios komforto zonos. Visi mes ją mėgstame. Bet kartais išeiti iš jos – geriausia kas gali nutikti“, – įsitikinęs pašnekovas.
Prisiminęs pasidalino ir viena jam labai patikusia užduotimi: „Reikėjo eiti Gedimino prospektu Vilniuje ir nusišypsojus pasisveikinti su visais sutiktais žmonėmis. Išgirdęs užduotį buvau šokiruotas, norėjau „nusimuilinti“. Pirmas pasisveikinimas man buvo labai sunkus. Bet po antro ir trečio pasisveikinimo man taip patiko, buvo smagu ir malonu, kad kai baigėsi užduotis man pasidarė liūdna – kad jau viskas ir nebereikia sveikintis. Šis iššūkis mane labai paveikė, leido suprasti, kad keistis niekada nevėlu, o išėjimas iš komforto zonos gali būti smagus, malonus ir naudingas“.
Savimi abejojantiems ir gyvenimo kelyje pasiklydusiems bendraamžiams jis pataria nebijoti atvirai dalintis savo išgyvenimais. „Noras ir supratimas, kad tik atsiveriant ir kalbant apie problemas galima kažką pasiekti, man atėjo su laiku. Bet jaučiu, kad tai nulėmė pokyčius, kurie atvedė mane ten, kur esu dabar. Nebebijau bandyti ir klysti“, – tikino pašnekovas.
