Apie Rivą ir jos ligą sužinojau iš socialinių tinklų, o jos tekstai man pasirodė tokie, kokius gali rašyti tik stiprus žmogus – apnuoginti iki geliančio skausmo, bet su atvira viltimi. Po kelių žinučių mesendžeryje sutarėme pasikalbėti. Ne tik apie sveikatą, tačiau ir apie kūrybą, emocijas, baimę ir pozityvumą. Tariant paprasčiau – apie gyvenimą.
– Riva, žmones paprastai supažindina koks nors įvykis, susitikimas, o kartais – visiškas atsitiktinumas. Būna įvairiai. Mano ir jūsų pažintis „atsiremia“ į jūsų ligą, ji ir buvo toji, kuri pakvietė šiai pažinčiai. Ar jūsų tai nežeidžia, neliūdina?
– Tiek sau, tiek visiems aplinkui aš nuolat kartoju: šis naujas „draugelis“ į mano gyvenimą atnešė ne tik išbandymus ir nerimą, bet ir labai daug naujų pažinčių, kitokį požiūrį į viską aplinkui. Tuo pačiu – ir į žmones. Sako, nelaimės suartina žmones. Tai iš esmės yra tiesa.
Manęs asmeniškai nežeidžia ir neliūdina, aš pati pasirinkau kalbėti apie ligą garsiai ne dėl to, kad noriu dėmesio, o dėl to, kad man, viską išleidus, atidavus, tampa psichologiškai lengviau. Vieni su tuo gyvena tyliai, kiti renkasi kalbėti. Kiekvienas savaip.
– Skaitant jūsų įrašus atrodo, kad žmogus ima ir nusirengia savo rūbą – nuo jo žodžių kartais skauda, kartais jie sukelia šypseną. Dar atrodo, kad tas žmogus, kuris rašo, prieš tave stovi nuogas. Pažeidžiamas, bet ir stiprus.
– Esu visiškai emocinė rašytoja. Ką jaučiu – tą tuo metu ir rašau.
– Bet pradėti pokalbį, o ir pažintį, nuo ligos, matyt, nėra gero tono ženklas. Apie jus sakoma: labai pozityvi. Tiesa? Kaip jūs pati suprantate žodį „pozityvi“?
– Tikrai labai stengiuosi išlaikyti pozityvą. Tikiu, kad mintys daro įtaką mūsų gyvenimui. Jeigu sėdėsiu užsidariusi ir gailėsiuosi savęs – nemanau, kad tai į kur nors nuves.
Žinoma, nesu geležinė, būna – ir pratrūkstu. Tuo metu, kai sužinojau apie ligą, buvau namuose. Tada tiesiog pradėjau rėkti. Nežinau, ką pagalvojo kaimynai, jei jie girdėjo. Bet aš rėkiau. Tikrąja to žodžio prasme, aš klykiau verkdama.
Pamenu, pirmoji mintis buvo apie tai, kad noriu pamatyti, kaip užauga mano sūnus. Net ne pirmoji, o vienintelė. Tiesą sakant, ji lydi mane ir dabar. Ir būtent dėl jos kartais pratrūkstu. Bet... Ta pati mintis ir padeda kabintis į gyvenimą.
Gal kažkas galvoja, kad jei tik mūsų pačių mintys nulemtų gyvenimą – viskas būtų labai paprasta. Bet niekas nesusimąsto, kol nepabando jų keisti ir nesupranta, kaip tai, po galais, yra sunku!
Išlaikyti pozityvą – didelis darbas su savimi. Normalu kartais palūžti, paleisti emocijas. Tik reikia neleisti liūdesiui užvaldyti proto. Iš savęs gailėjimo naudos niekam nėra, nebent ligai.
– Jūs iliustratorė, o vieni iš jūsų darbų, kurie tapo žinomi visuomenei – politikų šaržai, kurie vėliau nugulė ant drabužių. Dabar šis etapas – jau baigtas? Ką jums pačiai suteikė šis gyvenimo laikas?
Esate sakiusi: piešiu, kiek save atsimenu – vaikystėje piešdavau princeses Gedimino pilyje, vėliau baigiau dailės mokyklą ir... įsisukau į „normalų“ gyvenimą, kuriame vietos šiai aistrai nebeliko. Ji vėl įsižiebė gimus sūnui, kuris manyje pažadino kūrybiškumą ir tapo didžiausiu įkvėpimu. Dabar kūryba man – ne vien hobis, o gyvenimo būdas, darbas, kurį myliu ir kuriuo gyvenu.
– Gimus sūnui nusprendžiau surizikuoti ir negrįžti į darbą, o toliau bandyti kažką daryti su savo aistra piešimui. Iš pradžių gyvenau į minusą. Gal irgi suveikė ta pati minčių galia? Aš kažkodėl tiesiog žinojau, kad viskas bus gerai ir variau toliau.
Man atrodo, kad visi žmogaus pomėgiai gali tapti verslu. Juk darydami tai, ką mylime, darome geriausiai. Ir gal, jei niekada nebūčiau pastojus – piešimo taip ir nebūčiau iš naujo atradusi? Kai įsisuki į darbus – nėra laiko, kada apie tai galvoti. Mano penkiamečiui labai patinka žiūrėti, kaip aš dirbu. Būna, jau ir „užsisako“ pas mamą kokį piešinuką ant džemperio.
Beje, jei manimi domisi žurnalistai – tai tik kaip politikų karikatūriste. Gal tai normalu, nes tos temos visiems įdomios, aktualios? Tačiau aš pati savęs į tokius rėmus nestatau.
Gal kažkas pyksta, gal kažkam tai atrodo pašaipu, bet prisiminkim, kad net mokykloje istorijos pamokose politinės karikatūros buvo naudojamos kaip mokomoji priemonė. Visais laikais politika buvo šaržuojama, o dabar, kai gyvename laisvoje Lietuvoje, tai neturėtų nieko stebinti. O aš tiesiog visuomet domėjausi politika ir taip parodžiau savo poziciją.
Smagu, kai politikai į tai sureaguoja su šypsena ir supranta humorą – tokie žmonės verti pagarbos, nes humoro jausmas, mano manymu, tiesiogiai susijęs su jo intelektu.
Politinės iliustracijos mano karjerai davė tikrai labai didelį ir stiprų startą kalbant apie tolimesnį susidomėjimą darbais. Taip pat susipažinau su nemažai politikų, kurie, pasirodo, „už kadro“ yra nuostabūs žmonės. Visuomenės požiūris, kad „visi jie vagys“ ir visi blogi vien dėl to, kad dirba Seime ar Vyriausybėje – absoliučiai klaidingas. Esu įsitikinusi, kad kai kurie tikrai ten sėdi ne gero norėdami Lietuvai, bet yra ir tokių, kurie atėjo vedami gerų norų. Ir aš juos palaikau.
Juolab kad jie ir mane palaiko dabar, kai esu šitam etape. Sulaukiau daug skambučių, žinučių ir palaikymo iš tų pačių politikų. Pavyzdžiui, labai artimai susibičiuliavome su Dovile Šakaliene, kuri padeda man emociškai, nes pati yra praėjusi šį kelią. Tiek jai, tiek visiems kitiems už tai esu be galo dėkinga!
– Ką jums dar patinka piešti?
– Politika nėra būtent tai, ką man piešti mieliausia. Mėgstu netikėtus užsakymus, mano braiže tikrai nemažai humoro, kartais – gal kiek sarkazmo, bet niekada – pikto.
Linkstu prie socialinių temų, žmonių elgsenos ypatumų iliustravimo. Ypač per pandemiją buvo ką piešti. Deja, paskutiniu metu vis rečiau prisėdu prie iliustracijų, kurias norėčiau įgyvendinti. Ir dėl sveikatos prailginau kai kuriuos terminus klientams.
– Esate ne tik mama ir iliustratorė, bet ir gydymo įstaigų pacientė. Kada į jūsų gyvenimą atėjo onkologinė liga? Socialiniame tinkle skaičiau, kad istoriją „Kaip man vėžio ieškojo“ galėtumėt parduoti juodojo humoro komiksams. Liga atėjo pačiu nedėkingiausiu metu – kai per karantiną buvo sudėtingiau gauti medicinos paslaugas?
– Dar pernai vasarą skaudėdavo skrandį, vaikščiojau pas šeimos gydytoją, vis gerdavau vaistus nuo skausmo – lyg padėdavo tam kartui, tad nemaniau, kad visa tai taip rimta.
Du kartus per savaitę, dar pavasario pradžioje, greitosios medicinos pagalbos automobiliu buvau vežama į ligoninę. Pirmąjį kartą nerado nieko, o antrąjį įtarė sarkoidozę dėl padidėjusių tarpuplaučio limfmazgių. Su ta „sarkoidoze“ gyvenau iki tol, kol sužinojau, kas iš tikro yra.
Endoskopijos negalėjau darytis be narkozės, nes vargino pastovus kosulys, o su narkoze poliklinikoje užrašė nenoromis ir tik beveik po trijų mėnesių.
Tik šiemet birželio gale, po endoskopijos ir biopsijos, pasitvirtino, kad tai – piktybinis navikas. Istorija, kaip man ieškojo vėžio, tikrai yra juodojo humoro vertas apsakymas.
Suprantu, kad koronaviruso užpulta medicina kiek chaotiška buvo ne vien man. Endoskopijos negalėjau darytis be narkozės, nes vargino pastovus kosulys, o su narkoze poliklinikoje užrašė nenoromis ir tik beveik po trijų mėnesių. Kaip supratau, jei būčiau sutikusi darytis be narkozės – būtų daug anksčiau.
Privačiai nėjau, nes buvo be galo brangu, o aš nežinojau, kad tai taip rimta ir, galvojau, palauksiu…
Aišku, visais atvejais įtarė, kad kovidas. Tikrai nekaltinu medikų, kad viskas taip užsitęsė, bet kad jaučiausi „nubausta“ dėl to, jog užsigeidžiau endoskopijos su narkoze, – faktas.
Širdies echoskopijai registravausi dar pavasario pabaigoje, tačiau vizito turėjau laukti iki rugsėjo pabaigos! Tad kreipiausi privačiai, nes man tai pasirodė pernelyg ilgai.
Kai tapo aiški diagnozė, susidūriau ne su laukimu, o su visišku pesimizmu. Tada buvau tiesiog išsigandusi dieną ir naktį verkianti pacientė, kuri ką tik sužinojo turbūt baisiausią diagnozę, kokią tik gali išgirsti iki tol sveikas žmogus. O čia dar medikai, kuriais mes pasitikim būtent tada, kai susergam, dūsauja į telefono ragelį pranešdami stadiją. Tuo metu kaip tik sėdėjau su vaiku kambaryje.
Žodžiai „nežinome net, ką jums ir pasiūlyti“ mintyse skambėjo kaip „pasižvalgykite, kiek kainuoja karstas“.
Tiesa, vėliau pasiūlymo sulaukiau. Tai buvo chemoterapija.
– Nuo kurios slenka plaukai. Sakoma, kad žmonės kažkodėl jaučia nerimą būtent dėl to, jog nuslinks plaukai. Kartais jiems net gėda, nepatogu rodytis viešumoje.
– Tai absoliuti smulkmena. Visiškai dėl to neišgyvenau. Beje, jie taip ir nenuslinko.
– Kokios tolimesnės jūsų patirtys gydantys, kalbant apie mediciną, medikus? Viena iš jūsų citatų: jau keli mėnesiai į šį išbandymą žiūriu kaip į labai didelę pamoką, naujas galimybes pasidalinti ir pasisemti naujų idėjų sergantiems onkologinėmis ligomis. O didžiausias noras –kad išjudėtų ledai sveikatos sistemoje. Kai kurie ledai supeliję, užsistovėję ir ėda save iš vidaus. Visai kaip vėžys.
– Pasakysiu, kad neviltį sukėlė medikų pasakymas: didžiausias minusas tai, kad jūs esate jauna – kuo jaunesnis žmogus, tuo greičiau ir agresyviau progresuoja vėžys.
Šie žodžiai mane lydi nuolat, kai blogai jaučiuosi. Išlikusi baimė net po paskutinių tyrimų, kurie parodė, kad vėžiniai žymenys sumažėjo net šešis kartus. Bet baimė liko, nes nuo pat pradžių gydytojų žodžiai kėlė neviltį, nors tikrai labai stengiuosi atsiriboti nuo tokių prognozių. Juolab kad pati jaučiu pokyčius kūne.
Kadangi susidūriau su tokiomis nuotaikomis iš medikų – buvo labai juoda vasara. Aš nenorėjau niekur eiti, kažką veikti, gulėjau lovoje ir verkiau. Buvau pikta tiek ant savęs, kad kažkur gyvenime suklydau, tiek ant medikų, nes jaučiausi jau beveik „nurašyta“.
Liepos pabaigoje buvo mano gimtadienis, o aš tuo metu buvau tarsi juodoje duobėje. Mano draugas suorganizavo staigmeną, sukvietė draugus ir gimtadienio dieną pasakė: kelkis, varom. Tuo metu gulėjau lovoje ir labai supykau. Aš neturiu jėgų, tuo metu neturėjau apetito. Krito svoris, pykino po kiekvieno pavalgymo… O jis man: varom...
Bet ištempė mane į mano gimtadienio vakarėlį ant stogo, nuo kurio matėsi pusė Vilniaus. Pamačiusi ten visus draugus – apsiverkiau. Buvo be galo gera diena. Dabar esu draugui už tai labai dėkinga.
Nuo to laiko pradėjau rašyti socialiniuose tinkluose, skaityti knygas, medituoti, domėtis visomis gydymo alternatyvomis.
Apie sveikatos sistemą mano žodžiai ne iš piršto laužti. Kartais atrodo, kad patys medikai yra tapę jos įkaitais.
Supratau, kiek daug sveikstant lemia mūsų požiūris ir mintys. Norėčiau, kad tai suprastų ir mūsų medikai. Negalima žmogui telefonu nevilties tonu pranešti vėžio stadijos. Tiesiog NEGALIMA. Net jeigu ir labai blogai – nuo to jam bus tik dar blogiau. Jis save pasmerks ir puls į neviltį.
Apie sveikatos sistemą mano žodžiai ne iš piršto laužti. Kartais atrodo, kad patys medikai yra tapę jos įkaitais. Gal norėtų ir galėtų kažką pasiūlyti papildomai, bet negali, nes yra įspausti į rėmus ir negali rizikuoti savo darbu. Suprantu juos.
Ne paslaptis, jog dauguma onkologinių pacientų vartoja CBD. Pas mus ne iki galo dėl šio preparato sureguliuoti įstatymai, todėl žmonės kartais perka nepatikrintą laboratorijoje aliejų ir nežinodami, koks iš tikrųjų ten procentas CBD, kokia sudėtis ar kaip tikslinga vartoti. Kaip, pavyzdžiui, Belgijoje šio preparato galima įsigyti vaistinėje, su receptu.
Teigiama, jog kanapių preparatai padeda kovoti su chemoterapijos šalutiniais poveikiais, mažina skausmą, pykinimą, gerina miegą, pakelia apetitą ir nuotaiką.
Dar kalbant apie mediciną, per pandemiją siuntimai tyrimams buvo chaotiški ir labai užsitęsę. Tad dabar turime labai daug sergančių žmonių su apleistomis ligom. Sėdėjimas per karantiną namuose paveikė ir gyvenimo būdą, mitybą, žmonių psichologinę būseną – visa tai lemia ir mūsų sveikatą.
– Ar jūs pati pakeitėte ir savo mitybą?
– Be abejo. Aš beveik visiškai nenaudoju cukraus. Tai pagrindinis pokytis. Stengiuosi valgyti kuo daugiau ekologiškų produktų, nekeptų keptuvėje, dažniau troškinu ar verdu. Gydymo pradžioje visiškai negalėjau valgyti vaisių ir žalių daržovių. Tada valgiau apgailėtinai mažai, buvau išsigandusi, kad nebesustabdysiu svorio kritimo. Praradau apie 18 kilogramų ir vienu metu svėriau tik 48 kilogramus.
Man jau norėjo statyti į skrandį plėtiklį, nes gydytoja bijojo, kad negalėsiu praryti net tablečių. Bet po pirmų dviejų chemoterapijų grįžo apetitas, o po trijų – pradėjau valgyti vaisius, daržoves. Nebepykina. Dingo kosulys, kuris kamavo apie pusmetį.
Gera matyti, kad ir mano chemoterapeutė jau nusišypso – matau iš po kaukės. Tai suteikia pozityvo ir man. Tikiu, kad dirbti kasdien tokioj depresinėj atmosferoj yra sunku, sunku išlaikyti gerą nuotaiką ir gydytojus taip pat džiugina geri rezultatai. Nors pati suprantu, kad mano kelias dar tik pradėtas…
– Esate rašiusi: pasiilgau tokių paprastų rūpesčių kaip nelakuoti nagai, sugedusi mašina ar pasibaigęs spausdintuvo rašalas. Pasiilgau paprasto GYVENIMO. Ir labai linkiu visiems jį branginti ir nesigadinti nervų dėl automobilių spūsčių ar prisvilusios picos pietums. Gal galėčiau paklausti tiesiog paprastai: Riva, kaip jūs jaučiatės šiandien?
– Šiandien jaučiuosi gerai, dėkui! Aišku, liga niekur nedingo, kiek supratau, gydymas bus ilgas. Bet aš tikiu, kad viskas krypsta į gera. Dabar laukia penktoji chemoterapija. Po kiekvienos būna labai sunku, bet kuo toliau – tuo lengviau pernešu tą savaitę po jos. Pagal planą jos bus šešios, o jei reikės – dar dvi papildomos.
Valgau viską, bet tik sveikai. Valgau daug, kas džiugina tiek mane, tiek visus aplink. Būna dienų, kai visiškai pamirštu, kad sergu, nes jaučiuosi absoliučiai įprastai, tik pavargstu greičiau nei iki ligos.
Gydymas atima tikrai daug jėgų, tai nelengvas kelias, bet vertas kiekvieno lašo. Juk gyvenimas toks nuostabus dalykas!
Noriu užauginti savo sūnų, pamatyti, kaip jis baigia mokyklą, kaip kuria savo gyvenimą ir pildo svajones.
Turiu planų ateičiai ir man taip patinka juos kurti. Noriu išleisti savo iliustruotą knygą, su draugu norime aplankyti Japoniją, o po kelerių metų, kai pasveiksiu, norėčiau persikelti į gimtuosius Druskininkus.
O svarbiausia – noriu užauginti savo sūnų, pamatyti, kaip jis baigia mokyklą, kaip kuria savo gyvenimą ir pildo svajones. Dabar žiūriu ne tik savo, bet ir jo mitybą – nenoriu, kad jam tektų kažkada susidurti su šia baisia liga.
Tiesą sakant, mitybą dėl mano ligos pakeitė ir nemažai mano draugų. Matyt, liga privertė susimąstyti ir juos. Nesakau, kad buvau didelė nesveiko maisto vartotoja. Toli gražu, ir mano liga ne dėl to išsivystė.
Bet tai, kaip mes gyvenam, ką į save dedam, kaip mąstom, kokie esam, kiek pykstam, kiek visko kaupiame savyje – nuo viso to priklauso mūsų sveikata ir ateitis.
– Ką pasakytumėt tiems, kurie galvoja, kad onkologinė liga jų nepasieks? Ką pati darytumėt kitaip?
– Abejoju, ar kažkas, skaitydamas šį tekstą, nuoširdžiai susimąstys apie tai, kaip jis gyvena. Žmogus toks yra – sunku pakeisti įpročius, kol gyvenime neįvyksta lūžis. Aš – ne išimtis. Ir labai labai dėl to gailiuosi.
Ką daryčiau kitaip? Labiau branginčiau dienas, kurios tada atrodė nuobodžios, mažiau pykčiau, nes pyktis yra kaip cukrus – maitina vėžines ląsteles.
Kai pagalvoju dabar, dėl ko seniau išgyvenau, dėl ko stresavau... Visa tai tokios gėlytės prieš tai, kame gyvenu dabar. Kartais atrodo – ši liga man turėjo nutikti, kad tai suprasčiau.
Aš dabar tik stipriau myliu gyvenimą, žmones, kurie šalia. Tiesą sakant, net sakau, kad šie metai tiek pat blogiausi, kiek ir geriausi gyvenime. Pati jaučiu, kaip pasikeičiau ir džiaugiuosi šiais pokyčiais.
– Ir vienas visiškai banalus klausimas. Kas jums suteikia stiprybės, džiaugsmo, jėgų?
– Labiausiai išlikti stipriai padeda mano aplinkos žmonės, visada besišypsantis sūnus. Jonas be galo geras ir protingas vaikas. Žino, kad mamytė serga, tad atneša man vandens, jei mato, kad prie lovos jo nebeturiu. Jau nori ir indus plauti, turbūt ir blynus iškeptų, jei leisčiau, tik nežinau, kas tada iš virtuvės liktų. Jis man labai padeda jau vien savo supratingumu. Rytais į darželį susiruošia pats ir be jokių skatinimų. Tik ateina ir pareiškia, kad jau gali mane nuvesti. Nežinau, kaip man pasisekė su tokiu vaiku, bet labai džiaugiuosi, kad jį turiu šalia.
Jėgas atgauti padeda buvimas gamtoje. Progai pasitaikius stengiamės važiuoti į sodybą pas mano tėvus, šalia Druskininkų.
Padeda palaikantys tėvai, giminės, rūpestingas draugas. Nežinau, už ką nusipelniau savo gyvenime turėti tiek daug nuostabių draugų, nes nesu auksas, bet jie – vienas iš mano variklių.
Nebūna dienos, kai kažkas nepaklausia, kaip praėjo mano diena. Manau, žmogui, susidūrusiam su onkologija, ne ką mažiau sunku, nei jo artimiesiems, kurie turi matyti jį ir palūžusį, ir nepaeinantį, palaikyti ir padrąsinti. Bet mums tokių žmonių labai reikia.
