Kodėl stačiatikiams prireikė unijos
Anot Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto istoriko dr. Martyno Jakulio, prieš pradėdami kalbėti apie bazilijonus, pirmiausia turime suvokti, kokiomis istorinėmis aplinkybėmis jie atsirado. Tai susiję su Brastos unija, kurios tikintiesiems prireikė dėl kelių svarbių priežasčių.
Pirma priežastis, kad Abiejų Tautų Respublikos (ATR) stačiatikiai susidūrė su vidine krize Bažnyčios administracijoje dėl pernelyg didelės pasauliečių įtakos Bažnyčiai – bent jau taip manė tie stačiatikių hierarchai, kurie siekė vienybės su katalikais. Katalikai, savo ruožtu, norėjo, kad stačiatikiai pripažintų Romos popiežiaus viršenybę.
„Antra priežastis buvo ta, kad stačiatikių hierarchai kaip problemą matė ir protestantizmą, kuris tuo metu buvo įgijęs tvirtas pozicijas tiek Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK), tiek ir apskritai ATR, nes protestantizmas esą skatino pasauliečius pernelyg savarankiškai interpretuoti Šventąjį Raštą. Dar viena problema buvo ta, kad protestantais tapę bajorai cerkves vertė į evangelikų bažnyčias“, – Brastos unijos atsiradimo priežastis vardijo M.Jakulis.
Pasak istoriko, stačiatikiai matė, kaip sėkmingai tuo laikotarpiu buvo įgyvendinama katalikiškoji Reforma, kuri XVI a. pabaigoje padėjo katalikų Bažnyčiai po truputį atgauti pozicijas. To pasekmė – kad LDK didikai protestantai tapo katalikais. Pirmasis svarbus asmuo, kuris tai padarė, buvo didikas Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis.
Galiausiai, patys stačiatikių vyskupai buvo suinteresuoti sudaryti uniją, nes tikėjosi savo statusu susilyginti su katalikų vyskupais, kurie buvo ne tik Bažnyčios hierarchai, bet ir senatoriai – įtakingi politiniai veikėjai.
Todėl, po kelerius metus trukusių derybų, 1596 m. spalio 18 d. Brastoje, Šv. Mikalojaus katedroje, buvo paskelbta unija, kuria stačiatikiai pripažino popiežiaus viršenybę. „Tai reiškė, kad Romos popiežius buvo pripažintas naujosios Bažnyčios galva. Ir tai buvo reikšmingas pokytis, mat stačiatikybei būdinga horizontali hierarchijos struktūra – Bažnyčiai vadovauja ne vienas asmuo, bet patriarchai“, – paaiškina M.Jakulis.
Tokiu būdu po unijos sudarymo gimė nauja konfesija – Graikų, arba Rytų, apeigų katalikai, kuri išliko iki šių dienų. Tie tikintieji, kurie pripažino šią uniją ir popiežiaus viršenybę, dabar vadinami unitais.
Iškilo dvi svarbios figūros
Istoriko teigimu, ši unija buvo reikšminga LDK, kaip ir apskritai visos Europos kontekste, nes tai buvo vienas iš bandymų įveikti ilgus šimtmečius buvusius nesutarimus. Po šios unijos paskelbimo vienas svarbiausių įvykių buvo bazilijonų ordino susikūrimas. Jį sukurti paskatino reikšminga aplinkybė – nors naująją bažnytinę uniją labai rėmė tuometis politinis elitas, tačiau teko dėti daug pastangų, kad naujoji konfesija įsitvirtintų platesniuose tikinčiųjų sluoksniuose. Šv. Bazilijaus ordinas tapo viena iš svarbiausių jėgų, kuri įgyvendino Brastos uniją realybėje.
„Pirmaisiais dešimtmečiais po unijos, kaip taikliai pastebėjo istorikas Remigijus Černius, buvo susiklosčiusi paradoksali situacija: egzistavo unitų hierarchija, tačiau iš esmės be tikinčiųjų, mat jie tik nominaliai buvo tapę unitais ir dar ne iki galo suprato, ką tai reiškia“, – pasakoja M.Jakulis.
Egzistavo unitų hierarchija, tačiau iš esmės be tikinčiųjų, mat jie dar ne iki galo suprato, ką tai reiškia.
Reikšmingu unitų religiniu centru tapo dar iki unijos Vilniuje veikęs Švč. Trejybės vienuolynas. Jame buvo suformuotos reformos ir padėti pagrindai naujai vienuolijai. Šiame kontekste iškilo du reikšmingi vienuoliai – Juozapas Benjaminas Rutskis, vėliau tapęs Kijevo metropolitu, ir Juozapatas Kuncevičius, vėliau tapęs Polocko arkivyskupu, o, po mirties praėjus daugiau nei dviem šimtams metų, paskelbtas šventuoju.
J.B.Rutskis 1609 metais tapo Vilniaus vienuolyno archimandritu – bendruomenės vyresniuoju, vadovu. Jam vadovaujant, buvo perstatytas vienuolyno kompleksas, įvestos griežtesnės vienuolių gyvenimo taisyklės, permąstyta naujų vienuolių parengimo tvarka. Vėliau tokio pobūdžio pokyčius jis įgyvendino ir kituose unitų vienuolynuose LDK – Minske, Naugarduke, Žiurovicuose ir kt.
Praėjus dvejiems metams, J.B.Rutskis pradėjo kilti bažnytinės karjeros laiptais, o vienuolynui pradėjo vadovauti J.Kuncevičius, kuris tęsė J.B.Rutskio pradėtus darbus. Su J.Kuncevičiumi, kuriam vėliau buvo lemta tapti pirmuoju unitų kankiniu, siejamas ir vienuolių bendruomenės Vilniuje atgaivinimas bei suklestėjimas.
J.B.Rutskis ir J.Kuncevičius abu buvo rusėniškos kilmės, charizmatiški vienuoliai, panašūs ne tik savo kilme, bet ir gyvenimo keliu. „Abiem didelę įtaką padarė jėzuitai, ir šis santykis neabejotinai formavo jų požiūrį, kaip turėtų funkcionuoti naujasis Bazilijonų ordinas ir kaip turėtų veikti reformuoti unitų vienuoliai. Tiek J.B.Rutskis, tiek J.Kuncevičius patys ne vienerius metus vadovavo Vilniaus vienuolynui ir galiausiai abu tapo Unitų bažnyčios hierarchais, tik skirtingo lygmens“, – priduria istorikas.
Nuo stačiatikių skyrėsi aktyvumu
Pasak istoriko, besikuriančiai vienuolijai buvo reikalingi aktyvūs vienuoliai, kurie plačiosioms tikinčiųjų masėms galėtų įtikinamai, jų kalba išaiškinti, ką reiškia priklausyti Unitų bažnyčiai.
J.Kuncevičius Vilniaus vienuolynui vadovavo ketverius metus, ir per tą laiką bazilijonų vienuolių bendruomenė labai išsiplėtė – čia gyveno apie šešiasdešimt vienuolių. J.Kuncevičius rūpinosi vienuolių bendruomeninio gyvenimo atnaujinimu ir daug dėmesio skyrė vienuolių pasirengimui vykdyti misijas.
Jie ryškiai skyrėsi nuo stačiatikių vienuolių, kurių kasdienybę sudarė kontempliacija, askezė, atsiskyrėliškas gyvenimas.
„Pastarąjį vienuolinio gyvenimo aspektą vienuoliai unitai perėmė iš jėzuitų. Tuo jie ryškiai skyrėsi nuo stačiatikių vienuolių, kurių kasdienybės pagrindą sudarė kontempliacija, askezė, atsiskyrėliškas gyvenimas. Unitai to neatsisakė visiškai, tačiau jiems reikšminga buvo ir aktyvi veikla, bendruomeniškumas“, – unitų ir stačiatikių vienuolinio gyvenimo skirtumus paaiškina M.Jakulis.
Oficialiai Bazilijonų ordino struktūros pamatai buvo padėti 1617 m. dabartinėje Baltarusijoje esančiame mieste Naharodavičiuose, kur įvyko pirmoji bazilijonų kapitula. Istoriografijoje su šia kapitula daugiausia ir siejama bazilijonų, kaip organizuotos vienuolijos, pradžia. Šioje kapituloje buvo nutarta įsteigti Švč. Trejybės kongregaciją, vienijusią Kijevo metropolijos vienuolynus į Šv. Bazilijaus Didžiojo (lot. Ordo Sancti Basilii Magni) ordiną.
Anot istoriko, tokia organizacinė struktūra labai gerai atspindi Rytų ir Vakarų vienuolystės tradicijų dermę: nors buvo išlaikyti stačiatikių vienuolinio gyvenimo elementai, hierarchinė struktūra ir tai, kad vienuolija buvo suvokiama kaip ordinas, rodo Vakarų įtaką.
Svarbiausi bazilijonų centrai
Šis ordinas sujungė Vilniaus, Bytenės, Žirovicų, Minsko ir Naugarduko ir kitus bazilijonų vienuolynus, o ordino centru tapo Vilniaus Švč. Trejybės vienuolynas, kuriame turėjo reziduoti archimandritas. Jo kandidatūrą tvirtindavo metropolitas, kuris kartu buvo ir šio ordino globėjas. Tokiu būdu, anot istoriko, buvo sumažinta iki tol Stačiatikių bažnyčioje buvusi labai didelė pasauliečių įtaka vienuoliams ir kartu neliko stačiatikių vienuolynams būdingos autonomijos.
Vis dėlto artimas santykis su Rytų krikščionybe buvo išlaikytas: neatsisakyta askezės, išlaikyta graikiška terminija, stiprus ryšys su Rytų krikščionims svarbiais šventaisiais, pavyzdžiui, žymiais atsiskyrėliais – šv. Anupru ar šv. Simonu Stulpininku.
„Jei dabar apsilankytumėte Švč. Trejybės bažnyčioje Vilniuje, matytumėte, kad ten yra ir daugiau ryšį su Rytų krikščionybės tradicija liudijančių ženklų“, – sako M.Jakulis.
Be Vilniaus, buvo ir daugiau svarbių bazilijonų intelektualinio ir religinio gyvenimo centrų, pavyzdžiui, Berezvečiuje arba Bytenėje, kur taip pat buvo rengiami vienuoliai. Vėliau jie pasklisdavo po kitus vienuolynus.
Nepaisant to, kad per visą šio ordino gyvavimo laiką jam priklausė šimtai vienuolių, kurie pasižymėjo ne tik bažnytine, bet ir akademine veikla, reikšmingiausiomis figūromis lieka J.B.Rutskis bei J.Kuncevičius. „Be jų bazilijonai neįsivaizduojami, šie du vienuoliai padėjo pagrindus ordinui ir tapo vienais reikšmingiausių Unitų bažnyčios kūrėjų.“
Svarbus palikimas ir ryšys su Ukraina
Istoriko teigimu, bazilijonus ir LDK sieja labai glaudus ir artimas ryšys, kurį buvo nutraukusios nepalankios istorinės aplinkybės: spaudžiant naujajai maskvėnų valdžiai, 1839 m. unija buvo nutraukta, ir bazilijonai buvo priversti pereiti į stačiatikybę. Tiesa, tik formaliai: ne be reikalo stačiatikių hierarchai turėjo abejonių dėl jų lojalumo.
Švč. Trejybės bažnyčia ir vienuolynas liudija bendrą Lietuvos bei Ukrainos praeitį, o kartu – ir besitęsiantį ryšį.
Po šio įvykio ryšiai tarp Lietuvos ir bazilijonų buvo atkurti tik 1994 m., kai Lietuva jau buvo atgavusi nepriklausomybę. „Dėl šios priežasties glaudesni ryšiai bazilijonus sieja su Ukraina. Aplinkybės taip susiklostė, kad ATR teritorijose, kurios po padalijimų atiteko Austrijai (dabartinės Ukrainos teritorijos), Unitų bažnyčios ir Bazilijonų ordino padėtis buvo geresnė. Nors imperatoriaus Juozapo II sprendimu ordinas buvo laikinai panaikintas, XIX a. 9 dešimtmetyje būtent čia buvo leista jį atkurti. Sovietinės okupacijos metais bazilijonai išliko labai reikšmingi ukrainiečių diasporoje“, – aplinkybes paaiškina M.Jakulis.
Nepaisant šių aplinkybių, reikšmingą vaidmenį LDK kultūriniame gyvenime suvaidino ir nuo XVII a. su pertraukomis Vilniaus Švč. Trejybės vienuolyne veikusi spaustuvė, kurioje buvo spausdinamos knygos lotynų, lenkų kalbomis, o nuo XVIII pab. bazilijonų spaustuvėje pradėtos spausdinti ir lietuviškos knygos, daugiausia – religinio pobūdžio.
Apibendrinant, šiandieniniame kontekste bazilijonai yra tapę reikšminga jungtimi, siejančia Ukrainą ir Lietuvą, juolab kad Vilniuje, toje pačioje vietoje kaip kadaise, vėl veikia vienuolynas, kuriame gyvena iš Ukrainos atvykę bazilijonų vienuoliai, besirūpinantys vietine unitų bendruomene.
„Švč. Trejybės bažnyčia ir vienuolynas liudija bendrą Lietuvos bei Ukrainos praeitį, o kartu – ir besitęsiantį ryšį“, – apibendrina M.Jakulis.
-
Šv. Juozapato reikšmė ir atminties relikvijos: nepalaužiama dvasia, kurios net ir po mirties bijojo carinė valdžia
-
Nuo garbinusių jo kultą iki vadinusių „sielų grobiku“: kas buvo šv. Juozapatas ir kodėl nepaliko abejingų ir po mirties?
-
Kovos už dangiškąjį idealą: kiek Lietuva turi šventųjų ir kodėl atsimename tik „Kaziuką“
-
Lemtingas Vilniaus dailininkų vaidmuo: kuris šv. Juozapato atvaizdas yra tikresnis?
