Palikti savo gimtinę turėjo dėl saugumo
2012 m. septyniolikmetis Marco Deng palieka neramumų kamuojamą Pietų Sudaną. Vaikinui gresia pavojinga karo tarnyba, todėl jis kerta Egipto sieną, ten jam suteiktas pabėgėlio statusas. Tačiau dėl nefunkcionuojančios sistemos vaikinas tolimesnio nutarimo Egipte laukė 7 m. Per tokį ilgą laiką ten jis baigė agrokultūros studijas, dirbo įvairiose Egipto kompanijose, net susituokė. Vis dėlto, vaikinas ten nematė jokios ateities ir 2019 m. pavasarį pėsčias kirto Libijos sieną. Prasideda ilga kelionė, kurios metu Marco teko atsidurti kalėjime, patirti reketą ir net gauti šūvį į koją. Vis dėlto, po 35 val. praleistų plastikinėje valtyje Viduržemio jūroje, vaikinas pasiekia Maltą. Po keturių mėnesių laukimo, 2019 m. lapkritį, kartu su dviem kitais pabėgėliais Marco buvo perkeltas į Lietuvą.
Marco, atvykęs į Ruklos pabėgėlių priėmimo centrą, patyrė šoką: „Nors gyvenimo sąlygos buvo tikrai geros, daugelis vietinių, net valstybės darbuotojai, nekalbėjo angliškai, tad man buvo labai sunku čia matyti savo ateitį. Nusprendžiau išvykti į Vokietiją, tačiau mane sugrąžino atgal. Šįkart buvau atsiųstas į Pabradės pabėgėlių centrą, kuris, priešingai nei Ruklos, buvo panašesnis į kalėjimą”, – apie gyvenimo Lietuvoje pradžią pasakoja pabėgėlis iš Pietų Sudano.
Nesitikėjo atsidurti Lietuvoje
Dėl neramumų šalyje ir grėsmės gyvybei gimtąją Siriją teko palikti ir Hamza Kannout. Ką tik studijas baigęs bankininkas susirinko daiktus ir taip pat pėsčiomis kirto Turkijos sieną. Praleidęs mėnesį Turkijoje vaikinas atvyko į Graikiją – tačiau tęsti kelionę ir kirsti Makedonijos sieną nepavyko. Graikijoje tuo metu nebuvo jokios sistemos, kuri užtikrintų pabėgėlių saugumą – žiemą Hamza ir kiti pabėgėliai turėjo nakvoti uoste, palapinėse.
Hamza Kannout, Graikijoje laukdamas sprendimo dėl prieglobsčio, tikėjosi atsidurti Olandijoje ar Šveicarijoje, tačiau po sunkios šešių mėnesių kelionės į Europą, vyrui buvo pateiktas kitoks pasiūlymas: „Man buvo suteikta galimybė prieglobsčio prašyti Lietuvoje ir rugsėjo mėn. mano lėktuvas nusileido Vilniaus oro uoste. Apie šią šalį prieš tai nebuvau net girdėjęs, tačiau kuo greičiau norėjau atsidurti saugioje vietoje, buvau pavargęs nuo nežinomybės. Kartu su kitais atkeliavusiais buvome nuvežti į Ruklą: jau pirmąją dieną iš kitų ten buvusių pabėgėlių girdėjome, kad klydome čia atvykę. Daugelis vos gavę progą vykdavo į Vokietiją.“
Paklaustas apie gyvenimo sąlygas ir gyvenimo Rukloje pradžią, Hamza savo situaciją apibūdina dviprasmiškai: „Gyvenome pakankamai geromis sąlygomis – kartu su draugu buvome apgyvendinti gana patogiame kambaryje, tačiau pinigų maistui ir kitoms reikmėms buvo nepakankamai. Vėliau prasidėjo dokumentų tvarkymo procesas: buvau apklausiamas dėl savo ateities planų, buvo tikrinama mano tapatybė, kilmė. Papasakojau apie savo troškimą tęsti studijas finansų arba apskaitos srityje ir toliau siekti karjeros bankininkystės sektoriuje. Deja, netiko mano gimimo liudijimas – man sakė, kad jis kitoks, nei Lietuvoje, todėl negali būti patvirtintas jo patikimumas ir, nepaisant to, kad kiti dokumentai tinka, negaliu studijuoti nemokamai. Man buvo pasiūlyta viena išeitis – susimokėti už studijas, bet, kaip ir galima numanyti, tuo metu tokių pinigų neturėjau“, – aiškina siras. Nemaloniai nustebęs Hamza turėjo priimti sprendimą – vykti į Vokietiją ir rizikuoti, ar likti Lietuvoje ir išsižadėti savo planų. Jaunas vyras nusprendė likti ir bandyti įsidarbinti pagal savo išsilavinimą ir patirtį.
Įsidarbino savarankiškai
2019 m. kovo mėn. Marco dokumentai buvo sutvarkyti, jam suteiktas pabėgėlio statusas penkeriems metams: „Praleidęs Lietuvoje kiek daugiau nei tris mėnesius jau turėjau ieškoti darbo, bet nesisekė – pasaulį drebino koronaviruso pandemija. Labai tikėjausi kuo greičiau įsidarbinti, nes norėjau užsidirbti ir čia atsivežti savo šeimą – žmoną ir vaiką. Tačiau nei Raudonasis kryžius, nei Caritas negalėjo rasti man darbo, tad nedirbau iki pat birželio. Tiesa, balandį buvau pakviestas dirbti vienoje valymo įmonėje, bet ten dirbau tik tris dienas – darbdavys norėjo pasipelnyti iš mano situacijos ir sumokėjo daug mažiau, nei buvo pažadėjęs. Kai paklausiau, kodėl mano atlygis neatitinka susitarimo, darbdavys apsimetė nesuprantąs, kas ne taip. Po to pokalbio jis manęs į darbą daugiau nekvietė.“
Po keturių mėn. paieškų Marco darbą rado su tautiečio pagalba: „Jau aštuonerius metus Lietuvoje gyvenantis pietų sudanietis su manimi susisiekė ir pasiūlė padėti su darbo paieškomis. Po kelių dienų jau turėjau darbą valymo įmonėje. Ten dirbau porą mėnesių, tačiau vėl kilo nesusipratimų dėl atlyginimo – man nesumokėjo už viršvalandžius, be to, ši kompanija užsieniečiams ir lietuviams mokėjo skirtingus atlyginimus. Po to dirbau „Švaros misijoje“ – ten įsidarbinau savarankiškai. Dabartinį darbą radau per rekomendacijas – buvę kolegos mane pasiūlė vienai valymo įmonei. Esu patenkintas, nes ten atlyginimą man sumoka laiku, sąžiningai, jaučiuosi vertinamas, turiu daug draugų. Taip pat esu „Bolt Food“ kurjeris, o tai man leidžia papildomai užsidirbti laisvadieniais“, – geromis darbo sąlygomis džiaugiasi Marco.
Sirui Hamza darbo paieškos sekėsi lengviau, tačiau jį nuliūdino galimybių ribotumas: „Užimtumo tarnyboje buvau informuotas, kad negalėsiu dirbti pagal savo išsilavinimą: man buvo pasakyta, kad nemokėdamas lietuvių kalbos darbo pagal išsilavinimą tikėtis negaliu, o angliškai nekalbėjau labai gerai. Nesupratau, kadangi tokio tipo darbas reikalauja matematinių, o ne kalbinių žinių, be to, buvau tikras, kad gavęs šansą, kalbą greitai pramoksiu. Buvo sunku patikėti, kad negalėsiu nei studijuoti, nei dirbti savo srityje“, – nusivylimą prisimena vyras.
Hamza turėjo susitaikyti su kitokiomis profesinėmis galimybėmis, nei tikėjosi: „Manęs klausė: „O kur tu galėtum dirbti?“ Atsakiau, kad pakankamai gerai jausčiausi gamindamas maistą, restorane. Taigi, praėjus vos keliems mėnesiams nuo atvykimo į Lietuvą, jau ruošiau maistą vienoje Kauno picerijų. Nesijaučiau gerai, kad turiu dirbti ne pagal savo išsilavinimą ir kvalifikacijas, tad konsultavausi su teisininku, siekiau įvertinti savo galimybes gyvenimą pradėti Vokietijoje. Vis dėlto, teisininkas rekomendavo likti, nes vokiečiai būtų mane grąžinę į Lietuvą ar net deportavę atgal į Siriją. Po dviejų mėn. darbą pakeičiau – jau savarankiškai susiradau kitą piceriją, ten praleidau aštuoneris mėn. Išėjau, nes atsirado galimybė dirbti už geresnį atlyginimą. Šį – jau trečiąjį – darbą susiradau per draugus ir dirbu iki pat dabar – jau treji metai. Ten jaučiuosi gerai, laikau savo kolegas ir vadovus draugais, išmokstu naujų dalykų“, apie darbo patirtį Lietuvoje pasakoja Hamza.
Diskriminacijos nejaučia, bet smalsuolių dėmesio sulaukia
Marco, paklaustas, ar teko patirti diskriminaciją, džiaugiasi, kad darbe visada buvo sutinkamas draugiškai: „Vienintelė diskriminacija buvo problemos dėl darbo užmokesčio skaidrumo. Kai kalba eina apie bendravimą, esu labai socialus, noriu palikti žmonėms pozityvų įspūdį, tad visose darbovietėse susirasdavau draugų, žmonės mane priėmė su pagarba, maloniai. Taip pat žaidžiu futbolą, ten sutinku daug žmonių, su kuriais dalinamės interesais, o tai, kaip ir darbas, man labai padeda integruotis. Žinoma, Lietuvoje užsieniečių, ypač iš Afrikos, gyvena nedaug, tad vietiniams neįprasta mane sutikti gatvėje. Žmonės spokso, rodo pirštais – pavargstu nuo tokio dėmesio, bet niekada neteko patirti kažko blogo, paprastai praeiviai draugiški.“
Sirui Hamza diskriminacijos neteko patirti nei darbe, nei kitur: „Nuo pat pirmų dienų jaučiau, kad vadovai stengiasi mane integruoti, o bendradarbiai elgiasi draugiškai. Stengiausi prisitaikyti prie vietinės kultūros, o darbovietėse, kuriose teko pabuvoti, labiausiai buvo vertinama darbo kokybė, o ne pašaliniai dalykai. Konfliktinių situacijų darbe pasitaiko nebent dėl komunikacinių nesusipratimų, kalbos barjero sąlygotų klaidų, o ne mano kilmės ar religijos. Manau, kad man padeda mano išvaizda, nes ji skiriasi nuo to, kaip žmogų iš Sirijos dažnai įsivaizduoja lietuviai – neretai esu palaikomas ispanu ar italu, tad tai, jog esu musulmonas, žinoma tik mano kolegoms arba draugams. Tiesa, aplinkiniai stebisi, smalsauja sužinoję, kad esu musulmonas – jiems keisti mano įpročiai, tradicijos. Kai kuriems lietuviams sunku suprasti mano kultūros ypatumus, kartais sulaukiu priešiškų žvilgsnių, bet ne daugiau“, – panašia patirtimi dalijasi pabėgėlis iš Sirijos.
Kalbiniai ir kultūriniai skirtumai komunikuoti netrukdo
Paklaustas apie kalbos sunkumus darbe, Marco teigia, kad jo nuogąstavimai dėl komunikacinių problemų neišsipildė: „Vilniuje daug jaunų žmonių puikiai šneka angliškai. Dabartinė mano vadovė turi labai gerus anglų kalbos įgūdžius, o aš, savo ruožtu, mokausi lietuvių kalbos. Sakyčiau, kad dabar moku 30 proc. kalbos, šios žinios man labai padeda kasdienybėje, nes daugelis mano kolegų angliškai nekalba. Tenka pasinaudoti ir vertimo programėlėmis, bet susišnekame.“
Kitaip nei Marco, Hamza, kuris atvykęs sunkiai kalbėjo angliškai, prisipažįsta, kad nors dirbti tai netrukdė, teko susidurti su socialiniais sunkumais: „Kalbos barjeras labai trukdė bendrauti – per pietų pertraukas sėdėdavau vienas, nes negalėjau palaikyti pokalbio su aplinkiniais, buvo sunku kalbėti angliškai, lietuvių kalbos nemokėjau. Darbo metu su kolegomis komunikavome ženklais, kartais užtekdavo ir žvilgsnio, o kaip atlikti įvairius darbus man parodydavo, nebuvo sudėtinga. Dabar darbe jau kalbu lietuviškai, tad nesusipratimų įvyksta vis mažiau.“
Tarpininkavimas ir galimybė mokytis sąlygotų efektyvesnę pabėgėlių integraciją darbo pasaulyje
Kalbėdamas apie sunkumus, su kuriais Marco susidūrė ieškodamas darbo ir informacijos apie įsidarbinimą, jaunas vyras įvardija asmeninio dėmesio trūkumą: „Koordinatoriai, kurie ieškojo mums darbo, duodavo tik darbdavio numerį, bet susitarti dėl darbo sąlygų, užmokesčio, turėjome patys. Tai problematiška, nes dažnai darbdavys nekalba angliškai, įvyksta įvairių komunikacinių nesusipratimų, todėl kai kurie pamato progą manipuliuoti pabėgėlio situacija savo naudai. Būtų daug lengviau, jei koordinatorius palydėtų į pirmą susitikimą su darbdaviu bei padėtų susikalbėti, susitarti dėl sąlygų ir įsitikintų, kad darbuotojas nebus išnaudojamas. Taip pat nemalonių situacijų išvengti padėtų koordinatorių įsitraukimas į pabėgėlio integracijos darbe proceso pradžią, kuris užtikrintų, kad nekyla nesklandumų“, – siūlo Marco. Pasak vaikino, trūko ir konsultavimo, švietimo darbo teisės Lietuvoje temomis: „Informaciją perskaitėme plakatuose, kurie kabėjo pabėgėlių priėmimo centruose, bet asmeniškai apie tai papasakota nebuvo. Taigi, negalėčiau teigti, kad suteikta įdarbinimo pagalba man atnešė naudos, nes pirmąjį rimtą darbą radau per pažįstamus, o kitus – savarankiškai.“
Marco pabrėžia, kad vienas svarbiausių dalykų, galinčių padėti pabėgėliams rasti darbus ir integruotis, yra progos mokytis suteikimas: „Pavyzdžiui, virėjo ar kirpėjo kursai, vairavimo pažymėjimas sukurtų daug daugiau kokybiško įsidarbinimo galimybių. Deja, žmogus turi pradėti dirbti vos susitvarkęs dokumentus. Tai trukdo ir kalbos mokymuisi – lankyti kalbos kursus, kai dirbi 12 val. per dieną, yra žvėriškai sunku. Suderinti darbą ir kursus man pavyko, bet neturėjau kada atlikti namų darbų ar papildomų užduočių, todėl nukentėjo mokymosi kokybė. Kitose šalyse žmogus pirma išmokomas kalbos ir tik tada pradeda dirbti, manau, kad tokia sistema humaniškesnė.“
Lietuvoje daugiau nei prieš ketverius metus pradėjęs dirbti Hamza apie pagalbą įsidarbinant atsiliepia pozityviau: „Manau, kad pabėgėliams sudaromos pakankamai geros sąlygos rasti darbą – nebūtina mokėti lietuviškai, bet darbo patirtis tikrai palengvina įdarbinimo procesą. Svarbu paminėti, kad jei žmogus nori siekti karjeros – kalba atlieka svarbų vaidmenį.“
Vis dėlto, Hamza, kaip ir Marco, teigia, kad nėra sudaromos sąlygos mokytis kalbos, siekti išsilavinimo, nes įdarbinimo procesas prasideda per greitai: „Manau, kad pabėgėliai Lietuvoje įstumiami į nepavydėtiną situaciją – jau po keletos mėnesių jie privalo pradėti dirbti, neskiriama laiko kalbos kursams, o tam, kad būtų galima dirbti mėgstamą darbą, kalba būtina. Aš, kaip ir daugelis kitų pabėgėlių, jaučiausi užstrigęs – tam, kad galėčiau siekti karjeros banke, turėjau mokytis kalbos, o kalbos kursai su mano darbu buvo nesuderinami, į universitetą manęs taip pat nepriėmė. Taigi, nors kalbos kursai organizuojami, jie nepritaikomi prie dirbančių žmonių poreikių – dažniausiai prasideda anksti ryte, vyksta darbo dienomis, o ne savaitgaliais. Dauguma pabėgėlių neturi galimybės bent kurį laiką nedirbti. Taigi, reikėtų žmonėms duoti šiek tiek daugiau laiko, išsilavinimo galimybių, kad jie įgytų sėkmingai integracijai reikalingus įgūdžius“, – kritikos sistemai negaili Hamza.
Dirba daugiau nei 40 valandų per savaitę – svajoja apie stabilesnę ateitį
Marco čia tik vienerius metus, bet jis jau kuria profesinius ateities planus: „Labai norėčiau Egipte susitvarkyti savo bakalauro dokumentus, o tada studijuoti tarptautinio verslo arba agrokultūros magistrą. Svajoju dirbti vienoje iš šių sričių Vilniuje arba Kaune.“
Tačiau Marco neslepia, kad dabartinė finansinė padėtis daug laisvės nesuteikia: „Lietuvoje pabėgėlio statusą turinčiam žmogui kompensacija mokama vienerius metus, o dabartinio mano atlyginimo reikmėms ne visada užtenka. Turiu dirbti daug daugiau nei 40 val. per savaitę, kad galėčiau pragyventi ir pagerinti savo situaciją. Žinoma, turiu atidavinėti pinigus, kuriuos skolinausi iš draugų tam, kad galėčiau į Lietuvą atsivežti savo žmoną ir vaiką – dokumentų tvarkymas ir vertimo paslaugos man atsiėjo 4000 eurų, valstybė šiuo klausimu nepadėjo. Taip pat turiu taupyti pinigus, kad galėčiau šeimai nupirkti lėktuvo bilietus, persikelti gyventi į butą – noriu stabilumo, bet jau 4 mėn. laukiame sprendimo, ar mano artimieji galės atvykti. Tikiuosi, viskas bus gerai“, – apie nuolatinį laukimą pasakoja pietų sudanietis.
Nors Hamza dabartiniame darbe jaučiasi patogiai, jis taip pat neslepia apmaudo, kad negavo progos dirbti kvalifikuoto darbo, apie kurį svajojo: „Vis dar nesijaučiu gerai, kad negaliu laisvai pasirinkti, dirbti savo srityje.“ Jaunas vyras karjeros banke svajonę jau laiko nepasiekiama ir ateityje turi kitų planų: „Esu susižadėjęs, noriu sukurti šeimą, tad studijuoti negalėsiu – turiu finansinių įsipareigojimų. Šiuo metu turiu dirbti daugiau nei 40 val. per savaitę, kad galėčiau pragyventi ir susitaupyti pinigų. Todėl vis pagalvoju apie nuosavą verslą, bet dabar planuoti ateitį sudėtinga – pandemija parodė, kad negalime numatyti, kaip pasisuks gyvenimas. Bet kuriuo atveju, svajoju apie ramų šeimyninį gyvenimą, o rudenį man jau bus suteiktas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje. Didžiuojuosi savimi, kad įveikiau šį iššūkį – daug kas netikėjo, kad aš, nemokėdamas kalbos, be darbo patirties, sugebėsiu įsitvirtinti Lietuvoje“, – pozityviai apibendrina Hamza.
Š.m. gegužės 25 dieną Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra (UNHCR) bendradarbiaudama su Įvairovės Chartijos metine konferencija organizuoja diskusiją „Nepanaudoti resursai – pabėgėliai ir aktyvios įdarbinimo strategijos„. Diskusijos metu dalyviai nagrinės Šiaurės ir Baltijos šalių gerąją patirtį dėl pabėgėlių įdarbinimo. Jie aptars galimybes, priemones ir metodus, padedančius adaptuoti pabėgėlių turimas kompetencijas prie darbo rinkos, o darbo rinką – prie pabėgėlių poreikių. Dalyviai taip pat aptars, kaip ilgalaikis pabėgėlių įdarbinimas gali padėti sukurti palankesnę aplinką integracijai ir labiau įtraukią visuomenę. Diskusija vyks Įvairovės Chartijos metinės konferencijos metu, 14:50–15:50 Lietuvos laiku.
