Jausdamiesi blogai susitelkiame į save
Patirdami stiprų nerimą, būdami liūdni ar nepatenkinti kartais nė nepastebime, kaip visų galvoje besisukančių minčių tema patampame mes patys: „kaip aš blogai jaučiuosi“, „ką man dabar daryti?“, „kodėl man visada šitaip?“. Reikšmingai padidėjęs fokusavimasis į save yra išskiriamas kaip vienas iš depresijai būdingų simptomų, visgi, tokioje situacijoje, tikėtina, esame atsidūrę kiekvienas iš mūsų. Fokusuojantis į tai, kas šiuo metu atrodo aktualiausia, mūsų mąstymas gali tapti „tunelinis“, tuomet gebame matyti tik savo problemas, neatkreipiame dėmesio į viską, kas dedasi aplink.
Sąmoningas dėmesio nukreipimas į aplinką, kitų žmonių gyvenimus padeda nukreipti mintis nuo savo problemų. Atsitraukimas nuo užburto minčių rato leidžia pamatyti, kaip kiti susitvarko su situacijomis, kurios gali pasirodyti netgi sunkesnės nei mūsų.
Pagalba nelygi pagalbai
Dažnas mūsų įsivaizduojame, jog padedame kitiems dosniai dalindami patarimus arba kartodami, kad viskas bus gerai. Vargu ar tai gelbsti bėdoje esančiam žmogui tinkamai sureguliuoti savo emocijas, jos veikiau yra laikinai užslopinamos, nustumiamos į šoną. Tačiau nuoširdus ir nevertinantis išklausymas, pagarbus požiūrio iš išorės pasiūlymas gali padėti geriau susivokti situacijoje.
Du pagrindiniai tinkamo emocijų reguliavimo elementai yra priėmimas ir pakartotinis situacijos įvertinimas. Žmogaus priėmimas su visomis jo jaučiamomis emocijomis ir išgyvenimais jų nevertinant leidžia parodyti, kad tai, kaip jis dabar jaučiasi būdamas šioje situacijoje yra normalu, tikriausiai daug kas taip jaustųsi atsidūrę jo vietoje. Tai gali padėti suartėti su savo jausmais, juos suprasti ir priimti nejaučiant gėdos ar kaltės.
Dažnas mūsų įsivaizduojame, jog padedame kitiems dosniai dalindami patarimus arba kartodami, kad viskas bus gerai.
Šiek tiek artimiau susipažinus kas darosi jausmų pasaulyje, verta atkreipti dėmesį į mąstymo vaidmenį emocijų reguliavime. Susidūrus su problema lengva užsisukti niekada nesibaigiančiame minčių rate, kuris vėl ir vėl sugrąžina prie problemos pradžios, o kartais nuveda prie katastrofiško scenarijaus. Be kito asmens įžvalgų galima nė nepastebėti kaip nelogiškai kartais skamba mintyse susikurtas situacijos vertinimas. Naujas požiūris gali padėti pažiūrėti į susiklosčiusią padėtį iš kitos pusės, iš naujo įvertinti jos sudėtingumą ir rasti tinkamų sprendimo variantų.
Kur ta žadėta nauda pagalbos teikėjui?
Kolumbijos universiteto bei Masačiusetso technologijos instituto mokslininkai JAV atliko tyrimą, kuris atskleidė, jog pagalbos teikimas atneša naudos ne tik jos gavėjui, bet ir teikėjui. Žmonės, dažniau suteikiantys emocinę paramą nei jos prašantys, yra labiau linkę iš naujo įvertinti situacijas savo kasdieniniame gyvenime. Tai lemia didesnius teigiamus pokyčius nuotaikai, suvokiamam laimės jausmui, sumažėjusius depresijos simptomus bei retesnį mąstymą apie neigiamus įvykius. Negana to, kuo labiau padedantysis įsigilina į kito žmogaus situaciją, tuo labiau lavina emocijų reguliavimą savo paties gyvenime. Pasirodo, padėdami esantiems sunkioje situacijoje, patys treniruojamės, kaip reikėtų įveikti mums patiems kilusius sunkumus. Be viso to, pro-socialus elgesys suteikia bendruomeniškumo jausmą, padeda jaustis prasmingam, reikšmingam.
Bet juk padėti yra sunku?
Prieš imdamiesi iniciatyvos pagelbėti neretai pagalvojame, kad bus sudėtinga, reikės įdėti daug pastangų. Visgi, maži, netikėti veiksmai džiugina ne ką mažiau, parodo, jog mumis kažkas rūpinasi. Be to, idėja pradžiuginti kitą, pavyzdžiui, padovanojant savo rankų darbo dovaną, tuo pačiu yra proga prisiminti ir savo mėgstamą veiklą.
„Sidabrinėje linijoje“ mes sakome, jog pasidalintas džiaugsmas dvigubėja, o pasidalintas skausmas – sumažėja perpus. Jei viduje turime bent šiek tiek papildomos šilumos – kodėl ja nepasidalinti, juk pokalbis, išklausymas nieko nekainuoja. Svarbu nepamiršti išlikti nuoširdiems. Juk mums keleriopai sugrįžta tai, ką duodame kitiems.
