„Čia vyksta visi stebuklai“, – sako Gediminas, eidamas į garažą, kuriame stovi ir šarvuotas visureigis, ir lenktyninis automobilis. Tamsiame garaže prikrauta tepalo kanistrų, šarvuoto stiklo, plieno lakštų. Kampe – šūsnis neštuvų, montuojamų į karinę techniką. Gediminas Ivanauskas – „drifto“ lenktynininkas, daugeliui žinomas slapyvardžiu Ivanulė.
Vos prasidėjus karui, G.Ivanauskas ėmė padėti ukrainiečiams evakuotis į Lietuvą: „Mes nuo sienos veždavome žmones. Pabuvęs pasienyje supratau, kad didžiausia problema yra žmonėms atvykti iki sienos. Tada su pažįstamu nupirkome tris autobusus ir jais vežiojome žmones. Svarstėm, kaip galime padaryti evakuaciją saugesnę – pradėjom pirkti ir dovanoti šarvuotus automobilius. Taip atėjau ir iki specialiosios technikos.“
Lenktynininkas pasakoja, kad stengiasi vežti transporto priemones, kurių labiausiai reikia – greitosios medicinos pagalbos automobilius, šarvuotus lengvuosius automobilius ir mikroautobusus. „Bendravau su kariais fronto linijoje. Tikrindavau, kaip dirba mūsų nuvežti greitosios automobiliai. Tada gimė mintis, kaip turi atrodyti šarvuota greituškė. Tokių nėra, arba jos kainuoja pusę milijono. Mes padarome už 16 tūkstančių eurų“, – pasakoja Gediminas.
„Visi sakė, kad nesąmonė. O štai ir padarėm“
„Kai sakiau, kad darysiu šarvuotus automobilius, visi sakė, kad nesąmonė. O štai ir padarėm. Dabar šitas mersas keliaus pas specnazą“, – sako lenktynininkas, rodydamas garaže stovintį šarvuotą automobilį. Tai vienas iš automobilių, kuriuos Gediminas kartu su bendraminčiais iš paprastų pavertė šarvuotais – iš visų pusių pritvirtino plieno lakštus, paprastus langus pakeitė neperšaunamais.
Šį kartą lietuviai apšarvavo G klasės „Mercedes“ visureigį, kuris daugeliui geriau žinomas kaip „gelikas“. Gediminas teigia, kad G klasė kariškių yra pripažinta, nes yra patikima, paprasta ir tvirta. „Mes apšarvavome nuo sparnų iki galo. Padarėm visą mašiną šarvuotą. Skamba juokingai, bet vienas svarbiausių dalykų tokiame automobilyje – kondicionierius. Karštą dieną tokiame automobilyje būni kaip orkaitėje. Karšta, o langų atidaryti negali“, – pasakoja lenktynininkas.
„Mūsų biudžetas mažas, tai bandom iš šūdo išspausti vašką. Iš viso šios mašinos kaina yra 25 tūkstančiai eurų. Lietuviška gamyba yra tai, kad įdėjome neperšaunamus stiklus. Patys pjaustėm, testavom, padarėm, kad laikytų. Tokį stiklą labai sudėtinga pjaustyti, bet jis saugo nuo kalašnikovo“, – pasakoja Gediminas.
Šarvuoja ir greitosios automobilius
Anot lenktynininko, šis šarvuotas visureigis skirtas sužeistųjų ištraukimui iš fronto: „Gale yra lygios grindys, kur galima dėti neštuvus, šonuose dar telpa papildomai žmonių atsisėsti. Mes ruošiam taip, o jeigu mūsų paprašo, įdedam ir daugiau įrangos. Šarvai yra ne iš paprasto metalo, – čia „Hardox“ plienas. Sunkiai pjaunasi, bandėm pjauti su paprasta bulgarke (kampiniu šlifuokliu – red. past.) – nepavyko.“
G.Ivanauskas pasakoja, kad su bendraminčiais šarvuoja ir specialius greitosios medicinos pagalbos automobilius – juos vadina „frankenšteinais“. „Šitas visureigis tempia sužeistus karius iš ten, kur karšta, o tada – į „frankenšteiną“. Tokių jau turime tris. Greitosios automobilis yra keturių varomųjų ratų, bet dėl savo svorio skirtas važiuoti mieste, ne bekelėje“, – sako lenktynininkas.
„Pasiimam kelias mašinas, tada savaitę jas ruošiam, kad tos mašinos važiuotų tvarkingos. Buvo ir taip, kad per savaitę surinkom visą autovežį šarvuotų automobilių. Juos vežam autovežiais, nes važiuodami patys galėtume gauti baudų – kai kurie automobiliai neturi techninės apžiūros“, – pasakoja Gediminas.
G.Ivanauskas pasakoja, kad šarvuoja ir specialius greitosios medicinos pagalbos automobilius – juos vadina „frankenšteinais“.
Išgelbėtas gyvybes skaičiuoja dešimtimis
„Pinigų kratausi, nes tai yra atsakomybė. Aš stengiuosi rinkti paramą ne pinigais, o daiktais. Tada nereikia pirkti daiktų, nesi atsakingas už pinigus, o svarbiausia yra rezultatas. Šie automobiliai nupirkti iš lėšų, kurias skyrė fondas Amerikoje. Mes surandam mašinas, fondas jas nuperka, o mūsų darbas yra jas paruošti. Būna, kad ir patys ukrainiečiai surenka pinigų gelikui (G klasės „Mercedes“)“, – pasakoja lenktynininkas.
Gediminas sako, kad jeigu gautų gerą finansavimą, galėtų sukurti daugiau šarvuotų automobilių, persikelti į didesnes patalpas – dabar ruošti automobilius tenka ir lauke. „Sunkiausia suderinti procesus. Jeigu pirktume naujas mašinas, būtų viskas labai paprasta, bet joms neturime lėšų. Sunku, kai turi iš šūdo išspausti vašką. Ir spaudžiam tą vašką – remontuojam mašinas, ieškom detalių, važinėjam, nervuojamės“, – teigia G.Ivanauskas.
„Dirbam, kol sutemsta. Savo laiko neskaičiuoju. Manęs klausia – kam tu, Gedai, tai darai. Gyvenime yra keli momentai, kai gali kažką gero padaryti. Mes realiai gelbstim žmonių gyvybes – ne vieną ir ne dvi išgelbėjom. Skaičiuojam jas dešimtimis. Nieko nėra brangiau už žmogaus gyvybę. Autobusais išvežėme daugiau kaip 2 tūkst. žmonių“, – sako lenktynininkas.
Paklaustas, kiek ketina tęsti šarvuotų automobilių gamybą, Gediminas atsakė: „Iki pergalės.“
Fronte – lietuviški dronų mechanizmai
Kare Ukrainoje plačiai naudojami komerciniai dronai, skirti filmavimui – jie pasitelkiami tiek žvalgybai, tiek numesti sprogmenims ant rusų karių ar technikos. Norint su tokiu dronu nešti sprogstamą užtaisą ar kitokį objektą, reikalingas paleidimo mechanizmas – būtent tokį įrenginį sukūrė lietuvių dronų entuziastai. Vienas iš jų – Eduardas Silva, „Bepiločių sistemų kompetencijos centro“ vadovas.
„Pats esu televizijos prodiuseris, daug metų su komanda darome karinės tematikos laidas, tokias kaip „Mūšio laukas“. Tokią produkciją darome daugiau nei 10 metų, todėl turime daug kontaktų su kariškiais, patys filmavimui naudojame dronus. Iš ten yra sukaupta labai didelė patirtis“, – pasakoja E.Silva.
Anot Eduardo, mintis pagaminti paleidimo mechanizmą atėjo vos karui prasidėjus: „Kai prasidėjo karo aktyvioji fazė, susitikau su daugybę specialistų, kurie gamina įvairius dalykus. Per tam tikrus savo kontaktus bendravome su Ukrainos specialiosiomis pajėgomis ir identifikavome sritis, kuriose galime jiems padėti.“
Galima kabinti 6 granatas
Šį paleidimo mechanizmą kūrėjai praminė „Matilda“. Nežinant šio daikto paskirties, neįgudusiai akiai būtų sunku suprasti, kam jis skirtas. Tai nedidelis faneros rėmas, ant kurio pritaisyta dėžutė baterijoms ir mikroschemai, keli plastikiniai laikikliai ir mechaninė pavara, paleidžianti drono nešamą krovinį. Anot E.Silvos, nors paleidimo mechanizmas nedidelis, ant jo galima kabinti 6 granatas. Šie mechanizmai kare Ukrainoje naudojami sužaloti ar nužudyti priešo karius.
„Svarbiausia mintis buvo padaryti pigiai, paprastai ir kad būtų galima tai uždėti ant bet kurio drono. Mes suprojektavome plokštelę, kurioje yra ir baterijos, ir perduodamos tam tikros komandos. Tai nėra buka sistema – joje yra įdiegta saugumo elementų, kad krovinio netyčia nenumestum sau ant galvos. Čia yra universalus daiktas, kurį galima montuoti beveik ant visų komercinių dronų. Tik kai kuriems dronams pagaminam specialias kojas“, – pasakoja Eduardas.
Anot E.Silvos, nėra vienų dirbtuvių, kuriose gaminami šie įrenginiai – gamyba vyksta skirtingose vietose: „Vieni su lazeriais pjauna fanerą, kiti su 3D spausdintuvais spausdina dalis, treti projektuoja mikroschemas, užsako komponentus. Tada sueina grupė žmonių ir surenka tai į vieną daiktą. Nuo karo pradžios mes esam atidavę virš 100 vienetų, kuriuos naudoja.“
Pasak Eduardo Silvos, „Matildos“ savikaina yra apie 15 eurų, o jos brėžinius kūrėjai perdavė ukrainiečiams, kad galėtų patys pasigaminti komponentus. Prietaisas veikia su paprastomis baterijomis – nereikia tarp užduočių krauti akumuliatoriaus, be to, baterijas galima atvežti ten, kur nėra elektros.
„Gaminame žvejybos sistemas“
E.Silva teigia, kad Lietuvoje galima pagaminti daugiau karinės įrangos, kuri būtų naudinga kare Ukrainoje, tačiau tokias galimybes riboja įstatymai: „Su 3D spausdintuvu atspausdini dėžutę. Jeigu ją pavadini makaronų dėžute, viskas yra gerai. Bet jeigu pavadini dėžutę minos prototipu, tuomet reikia A kategorijos ginklų gamybos licencijos.“
„Todėl mes naudojame dvigubos paskirties principą. Pavyzdžiui, ant dronų yra kabinami įrenginiai žvejybinio masalo užmetimui į vandenį. Prie to daikto gali kabinti ne blizgę, o granatą ar rimtesnį sprogmenį. Formaliai Lietuvoje mes gaminame žvejybines sistemas. O ką jie kabina ten – ne mūsų reikalas“, – pasakoja Eduardas.
Pasak Eduardo Silvos, karo Ukrainoje metu išryškėjo ir daugiau lietuvių dronų technologijų sėkmės pavyzdžių – kelios komandos Lietuvoje yra sukūrusios kariuomenei skirtų dronų. „Yra dronas – taikinys, kuris imituoja lėktuvą. Priešlėktuvinės gynybos radaras tokį droną mato kaip „Bayraktarą“. Priešlėktuvinė gynyba imitacinį droną sunaikina, o kartu skrendantis tikras „Bayraktaras“ randa priešlėktuvinės gynybos buvimo vietą ir ją sunaikina. Tokio drono pagaminimo kaina yra apie 2,5 tūkstančio eurų, o sunaikintos priešlėktuvinės gynybos sistemos kaina – 25 milijonai“, – pasakoja Eduardas Silva.
Pasak Eduardo Silvos, karo Ukrainoje metu išryškėjo ir daugiau lietuvių dronų technologijų sėkmės istorijų.
Lietuviškos šarvinės liemenės
Jau pirmą karo Ukrainoje dieną Lietuvoje buvo išpirktos visos šarvinės plokštės, skirtos nešioti šarvinėje liemenėje. Šarvinė liemenė – vienas reikalingiausių daiktų kariui mūšio lauke. Netrukus atsirado lietuvių, kurie šarvines plokštes nusprendė gaminti patys. Vienas jų – Šarūnas Jasiukevičius, daugeliui geriau žinomas slapyvardžiu Praeities Žvalgas. Pagamintas plokštes, liemenes ir kitus kariams reikalingus daiktus Š.Jasiukevičius pristato į karinius dalinius Ukrainoje: „Karas prasidėjo vasario 24 d., o kovo 5 d. jau buvau Ukrainoje su pirma siunta.
Medžiagas plokštėms gaminti ir kitus Ukrainos kariams reikalingus daiktus Šarūnas perka iš paaukotų lėšų. Tiesa, balistines plokštes iš pradžių ketino pirkti: „Bandėm pirkti – negavom, pirkti iš gamintojų buvo brangu, reikėjo licencijų importui. Nusprendėm daryti patys. Iš pradžių viską darė viena įmonė – ir metalą pirko, lankstė, ir veltinį klijavo. Viena plokštė kainavo 40 eurų, o komplektas – 80 eurų. Kai dalį darbų pradėjome daryti patys, išėjo pigiau.“
„Plokštę sudaro trys komponentai. Pagrindinis – metalo plokštė iš 6 milimetrų „500” klasės „Hardox“, „Raex“ arba „Armex“ plieno. Ji pagaminta pagal standartinius matmenis. Vėliau darėme įvairius bandymus – dengėme paviršių įvairiom gumom, klijais. Tokios dangos nepasiteisino, todėl pradėjome klijuoti pramoninį veltinį. Jis sulaikydavo kulkos skeveldras iki penkto šūvio. Toks sprendimas labiausiai pasitvirtino“, – pasakoja Š.Jasiukevičius.
Šarūnas pasakoja, kad vidinė plokštės pusė taip pat svarbi – nors plokštės neperšauna, kulkos jėga gali sulaužyti šonkaulius: „Reikėjo kažkaip paminkštinti, tai iš pradžių pirkom turistinius ar jogos kilimėlius. Paskui jie baigėsi, tai radom nusipirkti techninės gumos, kuri skirta automobilių garso izoliacijai. Dabar taip ir gaminam – veltinis, metalas ir guma.“
„Esame išvežę per 6 tūkst. liemenių“
Š.Jasiukevičius sako, kad plokščių gamyba yra paprasta – nuperkamas tam tikros rūšies metalas, jis pristatomas į metalo apdirbimo įmonę, kur išpjaunamos ir išlenkiamos šarvinės plokštės. Vėliau kviečiami savanoriai pjaustyti ir klijuoti veltinį, gumą. Suklijuotos plokštės dedamos į liemenes, kurios užsakomos siuvykloje.
„Kelias partijas plokščių metalo įmonės gamino veltui, o dabar jau už viską mokam – tiesa, gauname mažesnę kainą. Veltui esame gavę apie 500 plokščių, o dabar iš viso esame išvežę per 6 tūkst. liemenių“, – pasakoja Šarūnas.
„Lietuvoje nebuvo kaip jų tinkamai išbandyti, nes čia nėra rusiško kalibro šarvamušių šovinių, todėl kiekvieną naują partiją Ukrainoje išbandydavome su kariais. Buvo vienas nemalonus incidentas – nuvažiavę į karinę bazę radom peršautas savo plokštes. Pasirodo, kad jie šaudė į jas iš 5 metrų atstumo. Plokštės turi atlaikyti šūvį iš didesnio atstumo, 20–30 metrų. 5 metrų atstumu niekas iš automato nešaudo, nebent badosi peiliais. Pabandė šauti 20 metrų atstumu – viskas gerai, atlaikė“, – sako Praeities Žvalgas.
Plokštes vežė kontrabanda
Šarūnas iš pradžių šarvines plokštes per Lenkiją vežė nelegaliai – jų transportavimą ribojo įstatymai. Dabar įstatymai pakeisti – šarvinės plokštės laikomos humanitarine pagalba. „Pirmus tris mėnesius viską vežėm kontrabanda. Autobuse ant dugno prikraudavom plokščių, o viršų užkraudavom skudurais, kurių jau niekam nebereikėjo. Atvažiavę į Ukrainą tuos skudurus išmesdavom. Lenkai pamatydavo, kad skudurai, ir nesiknisdavo giliau“, – sako Š.Jasiukevičius.
Šarūnas iš pradžių šarvines plokštes per Lenkiją vežė nelegaliai – jų transportavimą ribojo įstatymai.
„Pirmus kartus kai važiavom, buvo puolamas Kyjivas, todėl buvo sunkiai nuspėjamos kelionės. Vėliau gavom dokumentus, kad galime važiuoti per komendanto valandą. Nuolatinė įtampa, baimė buvo. Važiuojant į Kyjivą girdisi artilerijos sprogimai. Kartą atvažiavom į karinę bazę – prasidėjo oro antskrydis, raketos sprogsta, už kelių šimtų metrų girdisi smūgiai. Ukrainiečiai ramiai vaikšto, sako, saugu čia“, – pasakoja kaunietis.
Anot Šarūno, pirmomis karo savaitėmis buvo ir kitų problemų: „Mašina ties siena išnykdavo – dokumentuose iš Lenkijos išvažiuoja, bet į Ukrainą neįvažiuoja. Tokį sprendimą pavykdavo rasti su muitininkais, kad nieko neformintų, nes būtų reikėję mokėti muitus. Dabar sistema jau nusistovėjusi. Bet dar dabar termovizoriai kontrabanda važiuoja, nes lenkai galvoja, kad termovizorius yra tas pat, kaip „Javelin“ (prieštankinė raketa – red. past.).“
Liemenes vežtų iki karo pabaigos
„Vienas dalykas jungia visus, kas veža paramą Ukrainai – jeigu Ukraina kris, tai greičiausiai mes būsim sekantys. Ne kartą rusai yra sakę, kad Baltijos valstybės laukia eilėje prijungimo prie naujos Tarybų Sąjungos. Antra, matant tokią neteisybę, neišeina su ja susitaikyti. Aš pats daug metų turiu Ukrainoje verslą, dirbu su kelionėm, jas organizuoju, turiu daug pažįstamų, draugų, kurie išėjo į frontą. Tai turbūt svarbiausia motyvacija“, – sako Š.Jasiukevičius.
Praeities Žvalgas karo pradžioje skirdavo daug laiko paramai, o dabar – mažiau: „Žmonių aukojimas sustojo. Važiuodavo konvojai kas dvi savaites. Dabar važiuojam kartą per mėnesį. Rugsėjį ir spalį dar bus pinigų, už ką vežti. Jeigu būtų iš ko, vežčiau iki karo pabaigos.“
Pašnekovai pasakojo, kad karo pradžioje buvo gaminama ir daugiau karui reikalingų daiktų – turniketų, nazofaringinių vamzdelių, aprangos. Šiuo metu daugelis prekių tapo prieinamos įsigyti.
