Žmonės išmoko gyventi su vykstančiu karu
Prisiminusi karo pradžią, psichologė teigia, kad nemaža dalis žmonių iš karto puolė gelbėti ukrainiečių, įsijautė į veiksmą. Anot specialistės, tokį elgesį lėmė netikėta grėsminga situacija.
„Dauguma žmonių taip reagavo iš pirminės emocijos – jie greitai mobilizavosi ir darė daug veiksmų vienu metu: aukojo, priėmė pabėgėlius į savo namus. Tai kilo iš nerimo jausmo ir noro veikti, gelbėti kitą. Toks elgesys yra normalus“, – teigia K.Puzinaitė.
Vis dėlto ne visi žmonės jėgas skyrė pagalbai kitiems – dalį karo pradžioje apėmė panika, kamavo nuolatinis baiminimasis dėl to, kad įvykiai gali pasikartoti ir Lietuvoje. Psichologė sutinka, jog tiek beribė pagalba, tiek didelis nerimas gali būti kraštutinės reakcijos, kylančios iš nesaugumo.
„Atsiradus panikai, dažnai atrodo, kad reikia labai daug daryti. Vėliau, bendraudama su žmonėmis, atkreipiau dėmesį, jog daugelis ėmė jausti išsekimą. Jie pastebėjo, kad negerai jaučiasi, yra nelaimingi, padeda kitiems, bet viduje kažkas ne taip. Tuomet kyla liūdesys, beviltiškumas. Tai jau yra kita reakcija“, – aiškina K.Puzinaitė.
Nuo karo pradžios praėjus keliems mėnesiams, atrodo, kad vis daugiau žmonių ima priprasti prie to, kas vyksta. Kaip teigia psichologė, po patirtų emocijų galiausiai pajaučiamas prisitaikymas – tai matoma ir dabar.
„Esanti grėsmė tampa kasdienybe – mes priprantame ir išmokstame su tuo gyventi. Tai yra normalus psichologinis dėsningumas – mus staiga supurto, tada viską neigiame, atsiribojame arba labai mobilizuojamės, o po to seka kitos fazės, po kurių galų gale ateina prisitaikymas.
Kartais būna, kad žmonės užstringa neigime, pyktyje. Tokios emocijos yra būdingos visiems, tik vieniems reikia daugiau laiko, o kitiems – mažiau“, – sako K.Puzinaitė.
Tai, kad dalies lietuvių dėmesys karui blėsta, anot psichologės, nereiškia, jog žmonės staiga pasidarė nebeempatiški, pasikeitę.
„Mumyse vyksta vidiniai psichologiniai dėsningumai – arba esame sąmoningi ir juos priimame, arba priešinamės, blokuojame. Aš visada sakau, kad turime būti sąmoningi, nes tai padeda priimti dabartį, matyti, kas vyksta aplink, – kalba K.Puzinaitė.
– Vieni žmonės tikėjosi, kad aukojimas ukrainiečiams atneš daug laimės – kažkiek džiaugsmo tai suteikė, jie padėjo, bet dabar jau norisi ko nors kito, nes gyvenimas vyksta toliau. Daug žmonių dalinosi, kad jaučia kaltę, gėdą, jog neprisideda. Tai yra normalu – prisidedate tuo, kuo norite, ir tiek, kiek galite. Nereikia pulti į kraštutinumus – būkite sąmoningi.
Kai kurie klausia – galbūt esu nenormalus, nes per mažai savęs atiduodu, kai kiti daro tiek daug? Ne, jūs normalus.“
Jaučiamą pyktį geriau nukreipti į veiklą
Visgi ne visi žmonės į Lietuvoje apsistojusius ukrainiečius žiūri palankiai – dalis jų piktinasi, kad šie tik naudojasi suteikiamomis naudomis, nieko nedirba, nukreipia dėmesį nuo šalyje esančių kitų problemų. Anot psichologės, pyktis yra normali reakcija, sukelianti energiją.
„Labai dažnai reaguojama per piktinimąsi: negi visus dabar išgelbėsime? Daug pykčio yra socialiniuose tinkluose, jaučiama įtampa kolektyvuose, šeimose. Kai kuriuos žmones karas suvienijo, o daliai tai tapo iššūkiu.
Žmonės pyktį nukreipia į ukrainiečius, kolegas, tuos, kurie nedirba. Dabar, kai jau truputį išsekome, ta emocija prasiventiliavo“, – aiškina K.Puzinaitė.
Psichologės teigimu, nors pyktį jausti normalu, tai daug gėrio nesuteikia. Pasak specialistės, jį būtų geriau nukreipti į ką nors kitą, kas padėtų emociją paleisti.
„Jeigu aš nuolat engiu, blogai kalbu apie ukrainiečius, kyla klausimas, ką man tai duoda. Tikrai verta pasvarstyti, dėl ko yra pyktis – ar mane kaip nors veikia tai, ar pabėgėliai Lietuvoje dirba, kaip aš su tuo susijęs, gal man paprasčiausiai nesaugu, jaučiuosi neįvertintas? Paprastai tai būna dėl baimės ir nepatenkintų poreikių.
Jaučiant pyktį, yra labai gerai sportuoti, tvarkyti kiemą. Tuomet palengvėja, nusiraminama. Jeigu tiesiog kelsite šaršalą, dažniausiai jis niekur neves“, – tikina K.Puzinaitė.
Psichologė atkreipia dėmesį, kad neverta tikėtis, jog ateityje gyvensime ramiai ir gražiai. Jos teigimu, vietoj to geriau stiprinti psichologinį atsparumą, pasimokyti iš tokių anksčiau buvusių situacijų, kaip pandemija, pabėgėlių krizė.
„Nereikia viltis, kad pasaulis bus rožinis. Iššūkių kyla nuolat – tai rodo pastarieji įvykiai. Visgi talžyti save emocijomis ir jas eikvoti yra negerai, nes tuomet gali atsirasti žalingų įpročių, prastėti santykiai su aplinkiniais, apimti depresinė nuotaika. Taip silpninama psichinė sveikata.
Tikėkite, jog bus taip, kaip bus, jūs dabar esate čia, su jumis yra artimi žmonės, todėl turite išlaikyti rutiną, įprastą veiklą, mylėti save ir kitus. Nežinote, ką gyvenimas iškrės, tačiau turėsite tame būti“, – sako K.Puzinaitė.
Nereikia viltis, kad pasaulis bus rožinis.
Psichologė pabrėžia, jog tam tikrose situacijose verta pasikalbėti su specialistu – tai anaiptol nereiškia, kad su jumis kas nors ne taip.
„Žmogus paprastai turi vidinę intuiciją ir geriausiai žino, ar su savo emocijomis dar tvarkosi, ar jau nebe. Jeigu nebesuprantate, kas vyksta, tuomet einate kalbėtis su specialistu. Jei dar suvokiate ir žinote, kas jums padėjo anksčiau, tada reikia ištraukti tuos resursus. Galbūt per pandemiją jums pagelbėjo pusseserė arba draugė? O gal išvyka ar joga?
Pirmoji pagalba yra pomėgiai, veikla, kuri mums teikia gerų emocijų. Žinoma, kai liūdna, labai sunku eiti ir užsiimti joga. Tačiau, kai prisiverti, pamatai, kad iš tiesų emocijos pradeda pildytis“, – teigia K.Puzinaitė.
