Pirmą kartą šį charizmatišką tvarkdarį ilgais žilais ūsais J.Basanavičiaus gatvėje pastebėjau praėjusių metų vasarą, kai paryčiais su policija patruliavome sukdami ratus miesto centre.
„Žiūrėkit, kas dabar bus“, – mane įspėjo vienas iš policijos pareigūnų.
Išvydęs parvažiuojantį angelų sargų tarnybinį automobilį, „Basankės“ pakraštyje besitvarkęs vyriokas atsisuko, išsitiesė ir pasistatęs šalimais šluotą, atidavė pagarbą. Visi šyptelėjome. Tai Rolando Kelminsko kasdienis ritualas, nulemtas dešimtmečio, praleisto kariuomenėje.
„Pagarbą atiduodu, nes policijos pareigūnai – kolegos. Aš surenku negyvas, o jie – gyvas šiukšles.
Gerbiu ir greitosios darbuotojus. Turi jie ką veikti „Basankėje“. Jei šeštadienį, sekmadienį nepamatau bent dviejų greitųjų, nebuvo dienos. Po Žolinių viskas Palangoje nurimsta“, – paaiškina Rolandas, puikiai pažįstantis ritmą, kuriuo pulsuoja šurmulingoji J.Basanavičiaus gatvė.
Tarnybos kariuomenėje laikus šiam palangiškiui primena ir po ūsais slepiamas randas.
„Per mokymus gavau iš buožės. Dantį išmušė. Ar atsiprašė tas, kas smūgiavo? Kariuomenėje neatsiprašinėjama. Tačiau kentėjo vėliau jo nugara“, – šyptelėja Rolandas, kai jo darbo vietoje, J.Basanavičiaus gatvėje, prisėdame pasišnekučiuoti apie gyvenimą.
Policijos pareigūnai – kolegos. Aš surenku negyvas, o jie – gyvas šiukšles.
Kalbos apie tarnybą nesibaigia. Rolandas papasakoja, kaip gal 1981 metais Afganistano kalnuose iš „duchų“ sulaukė 4 šūvių į nugarą. Viena kulka iki šiol užsilikusi viduje.
„Turiu keturias skyles nugaroje“, – paaiškina Rolandas.
Pašnekovo ūsai jau tapę legenda, be kurios neįsivaizduojama „Basankė“. Būtent iš jų, užriestų į viršų, Rolandą atpažįsta ne vienas poilsiautojas ar vietinis gyventojas. Tuo teko įsitikinti pačiai, nes mūsų pokalbį, norėdamas pasisveikinti su mano pašnekovu, vis pertraukia koks praeivis.
„Kokia J.Basanavičiaus gatvė be šių ūsų? Nėra ūsų, nėra ir J.Basanavičiaus gatvės“, – nusišypso jis.
Paklaustas, kokius gi plotus turi aptvarkyti su šluota, Rolandas atsakydamas „nesismulkina“: „Nuo „Basankės“ pradžios iki pat Švedijos. Matote šį „žilvinėlį“ (tamsi juosta J.Basanavičiaus gatvės viduryje – aut. past.)? Jis skiria mano gatvės pusę nuo tos, kurią tvarko kolegė. Į jos dešinę nelendu.“
Rolandas man aprodo J.Basanavičiaus valytojų kambarėlį. Jame – tik beržinės šluotos. Šio medžio šakelės – geriausios. O ir šluota – „paturbinta“, su pavaromis, kaip sako pašnekovas.
„Nesidėsiu liemenės tik nuotraukai, gerai? Murzina. Mano pati kartą per savaitę išplauna. Kartu esame 30 metų. Vadinu ja mediniu pjūkleliu, kuris pjauna mane tris dešimtmečius. Nušauni žmogų, po 20-ties metų laisvė šviečiasi. O vedi, 30 metų ir vis dar nelaisvėje.
Vilnietė ji, tuokėmės užsienyje – Vilniuje. Pamilau, nes baisiai graži buvo. Jeigu gera būna – tai Onutė. Turi ir antrą vardą – Veronika. Kai akys pabalsta – Veronika čia. Sakau: „Veronika, tylia būk.“
Nesibaram. Veronika tik savaitę nekalba. Kodėl ne žemaitę ėmiau į žmonas? Kraują reikia maišyti“, – pasakodamas apie savo santuoką, šmaikštumo nestokoja Rolandas.
Kartu esame 30 metų. Vadinu ja mediniu pjūkleliu, kuris pjauna mane tris dešimtmečius.
Retkarčiais jam tenka paplušėti ir paplūdimyje.
„Kai main general paprašo, nueinu. Sako: „Gal galėtum nueiti ir ten patvarkyti?“ Jei įsakytų, neičiau. Bet kai paprašo... Gerai, jokių problemų. Puikų vadovą turiu. Apie jį gerai arba nieko. Visuomet atvažiuoja, išlipa, pasisveikina“, – apie „Palangos komunalinio ūkio“ direktorių gražiai atsiliepia Rolandas.
Darbuodamasis pliaže jis „iškasa“ ne vieną poilsiautojų paslėptą suktinę. Užsimena ir apie „minų“ lauką kopose, šalia Palangos tilto, kuriame nuolat apsilanko viešo tualeto neradę poilsiautojai. Kartą tame „minų“ lauke jis nuo prievartautojų trijulės išgelbėjo jauną mergelikę.
„Parbėgo ji išsigandusi ir pasislėpė už manęs. Staiga priešais išniro trys vyrukai. Pasakiau merginai: „Bėk greičiau, aš čia susitvarkysiu.“ Būčiau susitvarkęs, bet ketvirtas iš nugaros priėjo ir davė per galvą. Atsibudau lūžusiais šonkauliais. Užtat kitą rytą ta mergina mane susirado ir 100 litų atsidėkodama pasiūlė.
Ar nešiojamės kokią apsaugą? Štai, šluota ir šiūpelis yra mūsų ginklai. Niekas neprieis. Ir dar šitie, užsilikę nuo kariuomenės laikų“, – demonstruodamas rankos raumenis, ūsą pakraipo pašnekovas.
***
– Rolandai, tai kurion pusėn žengia Palanga: pirmyn ar atgal? Gyvenimas kurorte gerėja ar prastėja? Ir kuri Palangos vieta jums yra pati pačiausia?
– Bobų pliažas (nusijuokia). Senasis. Jei ryte nebūtų „kebabinių“, viskas būtų gerai. Dieną štai eina tokie gražūs žmonės J.Basanavičiaus gatve. O ryte... Ateikit 4.30 valandą ryto, pamatysit.
Lietuviai netvarkingi. Ruseliai patys tvarkingiausi. Jei rūko, nuorūką įmes į šiukšlinę. O lietuvis – ant žemės. Vokiečiai praeidami visuomet pasisveikins.
– Ką netikėčiausia esate išvydęs J.Basanavičiaus gatvėje?
– Gal prieš penkerius metus prie mano akių užmušė žmogų. Vaikinas su mergina sėdėjo. Kitas ėjo pro šalį, pasisveikino su ta mergina. Viskas. Trise atbėgo ir sumušė tą besisveikinusį. Užmušė.
Pasakiau merginai: „Bėk greičiau, aš čia susitvarkysiu.“ Būčiau susitvarkęs, bet ketvirtas iš nugaros priėjo ir davė per galvą.
– „Pavargusių“ po linksmybių bare paryčiais, tikėtina, sutinkate ne vieną. Kaip jums įsakyta elgtis su ne vietoje užmigusiais poilsiautojais?
– Jei ant suoliuko užmigo – nieko. Įspėjame kolegas policijos pareigūnus. Šie prižadina ir paklausia, ar miegantysis sugebės pats pareiti į namus. Gražiai pasodina. Neveža į deviatkę. Buvusią areštinę. Kodėl deviatke vadinome? Devynios valandos praeis, kol iš ten pareisi. Šeštadienį ryte daugiausiai randame tokių, miegančių.
Dar yra banzajai. Čia tie, kurie renka depozitą. Mane pamato – į kitą „žilvinėlio“ pusę pereina. Kol manęs nėra, lai renka butelius, o kai aš esu... Pats priduodu surinkęs, taip prisiduriu prie tos 412 eurų algos.
Ką padarysi. Į banditų gretas juk nestosi. Ant cigarečių užtenka. Neskubant išgyveni. Kai pradeda lyti, nė vieno to banzajaus nelieka. Ne vietiniai jie. Iš Skuodo, Salantų, Kauno, Panevėžio. Kaip sakau, vanduo viską iš J.Basanavičiaus gatvės išplauna.
– Ko vertingo randate „Basankėje“ besidarbuodamas su šluota?
– Rytmetį,kai išeinu iš namų, galvoju, ką pirmą sutiksiu: ar merginą, ar vaikiną. Jei vaikiną – bus gera diena. Bet jei truputį pagėrusią merginą... Dienos nebus. Nieko gero nerasi. Pamatai ryte vyrą, 10 eurų randi. Ar šampano butelį nepradarytą.
Vieną rytą 5 mobiliuosius telefonus radau. Ir planšetę. Man į kišenę nelindo, tai perdaviau viską policijos pareigūnams (šyptelėjo). Vieną kartą pasilikęs paskambintum, antro nebereiktų. Privažiuotų tavęs paimti kolegos.
Rastus laikrodžius atiduodam policijai taip pat. Kartą dukrytei padovanojau surastus auskariukus. Pamenu, esu radęs didelę, markių pilną piniginę. Kolegoms perdaviau, nes mums ta valiuta netiko (šyptelėjo).
– Užsiminėte, kad tenka ir paplūdimių švarą palaikyti. Kokių gėrybių tenka rasti smėlyje?
– Metalinių kartais pasirenki. Pasitaiko ir narkotikų. Pirmą kartą, kai radau, maniau, kad tabakas. Nė velnio. Ir tablečių pasitaiko. Su alkoholikais gali susitarti, o su tais... Dukart gali pabandyti, nuo trečio karto jau esi priklausomas.
– Kiek laiko praleidžiate J.Basanavičiaus gatvėje?
– Ar esate matę purviną šią gatvę? Darbo diena prasideda 4.30 val. ryto. Rankose šluota, kibiriukas ir šiūpeliukas. Valau šiukšlines ir aplink jas. Baisiausi tie indeliai nuo padažų. Dar kebabų popieriai ir servetėlės.
8 valandą mūsų, J.Basanavičiaus gatvės darbuotojų, jau nebeturi būti nė kvapo. Aprenkame stambiąsias šiukšles, tuomet atvažiuoja „plovykla“, kuri plauna visus šaligatvius. Po jos atvažiuoja „elektrinė šluotelė“, didžioji bei mažoji šiukšlinės.
Po 8 valandos grįžtu į namus, pavalgau, „vilkinį“ savo šnaucerį į lauką išvedu, apsitvarkau ir į darbo vietą grįžtu po vidurdienio. Nuo Vytauto gatvės iki tilto – 2,2 km. Pirmyn atgal tuos 2 su trupučiu kilometro suvaikštau per dieną ne po kartą ar du. Praeik su šluota – mankštos nebereiks. Grįžtu po darbo dažnai tuomet, kai manoji jau į patalus lipa. Dirbu visas 7 dienas per savaitę.
– O kada atostogaujate?
– Stengiuosi per Naujus metus, bet ne visuomet išleidžia. 28 dienas imu. Šventas reikalas su žmona namuose šampano išgerti. Tikro. Gerai uždirbam? Kam pirkti, kai galima rasti? (Nusijuokia). Bandau išeiti ir tuomet, kai lapai prasideda. Neišleidžia. Neišvengiu tų lapų niekaip.
– Ne darbo metu į „Basankę“ užsukate? Kada pastarąjį kartą su žmona ėjote ant tilto saulėlydžio palydėti?
– Neatsimenu. Geriau einame pasivaikščioti Žvejų gatve – iki pat gelbėjimo stoties. Į jūrą pasižiūri, saulei pamoji – atgal namo. Ar einu pasideginti? Ką aš tau blogo padariau? (Abu nusijuokiame).
Baisiausi tie indeliai nuo padažų. Dar kebabų popieriai ir servetėlės.
– O Baltijos jūroje maudotės?
– Reiktų ragus pasikasyti ir pagalvoti. Pasižiūriu į tą „prūdą“. Tebėra. Vis dar drėgnas. Tiek. Geriau nuvažiuoju į sodus. Ten yra prūdas, keturi šaltiniai. Arba į Šventąją vykstame. Ten upelis teka.
Baltijos jūra nešvari. „Tortas“ palei nosį gali praplaukti. Ir kuo toliau, tuo purvinesnė ji tampa. Anksčiau kerpes į krantą metė, dabar – žoles. Net smirda.
– Iš viso Palangoje darbuojasi 22 miesto tvarkdariai. Kolegų vyrų turite pakankamai? Valytojomis daugelis juk įpratę matyti dirbančias moteris.
– Mergos, va, čia jau lipa (perbraukia pirštu per kaklą – aut.).
– Ką veikiate žiemą, kai tų poilsiautojų ir jų išmestų šiukšlių nebelieka?
– Lapų metas ateina. Grėbi ir grėbi. Lapai baigiasi, sniegas prasideda. Turi apkasti suoliukus. Tuomet vėl lapai pavasariniai. Ir galiausiai vasaros „kebabiniai“. Būna, kad suoliukus smėlis užneša.
– Valytoju dirbate beveik dešimtmetį. O jaunystėje kuo užsiėmėte?
– Vilniuje išsimokslinau – baigiau virėjo bei padavėjo mokslus. Dirbau bliūdnešiu prestižiniame „Žirmūnų“ restorane. Iš Palangos nenorėjau pabėgti, į sostinę išvykau tik pasimokyti. Tačiau baigus mokslus reikėjo atidirbti dvejus metus.
Tik kirai nervuoja – iškapsto šiukšles iš šiukšlinės. Jie mane jau pažįsta.
Kai dirbau „Žirmūnuose“, algos man nereikėdavo. Jeigu 50 rublių vakare nebūdavo kišenėje, vadinasi, nekokia diena buvo. Ir viskas iš arbatpinigių. Tuomet 56 rubliai atlyginimas pats būdavo. Norint uždirbti daugiau arbatpinigių, reikia šypsotis, bendrauti su klientais.
Galiausiai grįžau į gimtąjį miestą ir įsidarbinau labai kietame „Mėtos“ restorane. Šiam užsidarius, keletą metų bedarbis buvau. Vėliau dirbau barmenu mažame restoranėlyje. Kai sukako 30 su kapeikomis, nebereikalingas tapau – per senas bliūdnešiu būti. Rūpi tik trumpi sijonėliai ar jauni bachūrai. Tačiau žemaitukas nepergyvena. Tuomet įsidarbinau statybose.
– Dabar jums, kaip valytojui, kas arbatpinigių į rankas įbruka?
– Būna. Po 2 ar 5 eurus. Lietuviai duoda. Ypač tie, kurie dirba Norvegijoje. Sako: „Matosi, kad dirbi, o ne bambą išvertęs guli.“
– Jaučiatės saugus paryčiais tarp girtų „zombių“? Neužkliūnate niekam?
– Pas mane „palauk“ nėra. Čia (pirštu rodo į tašką kakle – aut.) yra vienas mygtukas. Paspaudi, užmiega visi. Privažiuoja „kolegos“ ir pasiima. Kartą anglai sumušė atostogaujančius lietuvių karius. Lūžo žandikauliai, šonkauliai. Teko liudyti byloje.
– Įsivaizduojate save gyvenant kur nors kitur – ne Palangoje?
– Ne, čia oras normalus. Į Vilnių nuvažiuoju – pradedu dusti, kosėti. Mano žmona manė, kad 10 metų pagyvensime Palangoje ir grįšime į sostinę. Pagyveno, nebenori išvažiuot.
Po Žolinių, kai apmažėja Palangoje žmonių, tokia ramybė įsivyrauja. Būtų dar tie senieji J.Basanavičiaus gatvės kaštonai... Tik kirai nervuoja – iškapsto šiukšles iš šiukšlinės. Jie mane jau pažįsta.
