15min tęsia ciklą „Viena tarp vyrų“ ir šį kartą portalo žurnalistai svečiavosi Palangos paplūdimyje įsikūrusioje Centrinėje gelbėtojų stotyje. Gelbėtojams vadovauja Jonas Pirožnikas, tarp trijų jo pavaldinių – du vaikinai ir viena mergina – vyr. gelbėtoja J.Danilaitė.
Kaune gyvenanti ir Mykolo Romerio universitete Viešojo saugumo fakultete policijos veiklos bakalaurą studijuojanti Justina puikiai žino, kad baigusi paskutinius studijų metus papildys policininkų gretas. Tačiau prieš tai nutarė išbandyti ir sezoniniu vadinamą gelbėtojų darbą.
Mūsų laukė fizinis išbandymas: bėgome 3 km, plaukėme 500 m ir nėrėme į 6 m gylį.
„Labai myliu jūrą, gal tai susiję su tuo, kad esu gimusi per Jūros šventę, – šypsodamasi sakė Justina, su kuria taip pat kalbėjomės per šiųmetę Jūros šventę. – Kiekvieną vasarą važiuoju prie jūros, net žiemą čia atostogauju. Man prie jūros blogo oro nebūna.“
Kad ir kaip būtų, vien meilės jūrai norint tapti gelbėtoja tikrai nepakanka. Tad ko reikėjo, kad galėtų atsidurti jų gretose, koks iš tiesų yra gelbėtojo darbas ir kodėl realybė gerokai skiriasi nuo žymiojo amerikiečių serialo „Gelbėtojai“, kalbamės su Justina, vasarai gimtąjį Kauną iškeitusia į Lietuvos pajūrį.
– Justina, didelė trauka jūrai, noras išbandyti ką nors nauja jus atvedė į Palangą. Ko reikėjo norint tapti gelbėtoja?
– Fizinio pasirengimo ir psichologinio nusiteikimo. Mūsų laukė fizinis išbandymas: bėgome 3 km, plaukėme 500 m ir nėrėme į 6 m gylį. Taip pat buvome išbandomi psichologiškai, nes dirbdamas gelbėtoju neišvengsi ir stresinių situacijų tiek sužeistų žmonių atžvilgiu, tiek išgėrusių ar agresyvių. Gelbėtojas turi išlikti ramus, adekvatus, nealpti pamatęs sužeistą žmogų ir pan.
Man pavyko įveikti visas užduotis, tada pasirašėme gelbėtojo sutartį ir birželio 1-ąją pradėjau dirbti. Tiesa, sezonas prasideda gegužės vidury ir tęsiasi iki rugsėjo vidurio. Į Kauną turėsiu grįžti jau rugsėjo 1-ąją, nes laukia studijos.
– Kaip tėvai žiūrėjo į tokį pasirinkimą – dirbti gelbėtoja? Ar jiems tai neatrodė per daug pavojinga?
– Tėčiui pasakiau likus gal mėnesiui iki darbo pradžios. Prieš tai pasitariau su drauge, ir ji labai palaikė tokį mano sprendimą. Buvau sudvejojusi, kai gavau atsakymą iš gelbėtojų vadovo J.Pirožniko, bet su dideliu draugės palaikymu atsiradau čia ir labai dėl to džiaugiuosi.
– Kokia buvo pirmoji jūsų darbo diena?
– Daugiau mokomoji. Teko susipažinti su Centrinės gelbėtojų stoties, postų darbu, paskui buvo kursai, kaip reikia gelbėti, transportuoti skęstantįjį ir pan. Labai greit viso to išmokau, ši sistema iš tiesų labai panaši į taikomą policininkų darbe.
– Papasakokite apie visą struktūrą: kiek gelbėtojų dirba Palangos miesto gelbėjimo tarnyboje, kiek yra vyrų ir kiek moterų?
– Per vasarą skaičius svyravo nuo 25 iki 30-ies. Vadovaujantys asmenys yra keturi – vadovas, jo pavaduotojas ir du vyr. gelbėtojai, kurių viena – aš. Kalbant apie moteris ir vyrus, be manęs, dirba dar dvi gelbėtojos merginos, visi kiti – vaikinai.
Stotyje dirba penki ar šeši asmenys. Jei geras oras, vienas gelbėtojas patruliuoja vandens motociklu, yra ir kranto patrulis, pats vadovas keturračiu nuolat pravažiuoja paplūdimį, bendrauja su poilsiautojais. Centre dažniausiai būname dvi merginos ir vadovo pavaduotojas.
Šią vasarą Palangoje dirbančių gelbėtojų skaičius svyruoja nuo 25 iki 30. Daugumą sudaro vyrai, esame tik trys merginos.
Palangos postuose, kurių yra dešimt, visada budi po du gelbėtojus. Kam nors nutikus vienas jų viską raportuoja centrui, kitas imasi gelbėjimo darbų.
Žinau, kad ankstesniais metais yra buvę daugiau merginų, dabar tos gretos sumažėjusios. Galbūt atranka pasirodė per sunki, tad čia tikrai dominuoja vyrai.
Gelbėtojų darbas iš esmės yra sezoninis, daugiausia dirba studentai, moksleiviai, keletas vietinių vaikinų. Yra tokių, kurie dirba jau keletą sezonų, vis čia sugrįžta. Labai norėčiau ir pati grįžti, juolab kad po studijų ketinu pabėgti iš Kauno ir darbintis Klaipėdoje ar Palangoje, tad jei tik pavyktų viską suderinti, bent jau savaitgaliais norėčiau dirbti gelbėtoja.
– Kokia yra įprasta jūsų darbo diena?
– Diena prasideda anksti rytą – 6.30 ar 7 val., visi bėgame krosą. Tada laukia pusryčiai ir 8.30 val. prasideda oficiali mūsų darbo diena. Postai atsidaro 9 val., tad centras turi pradėti dirbti anksčiau.
Darbo dienos įvairios, daug kas priklauso nuo oro. Būna, kad žmonėms tenka suteikti antrinę pagalbą – įsipjauna, bėga kraujas ir pan. Bet kuriuo atveju, poilsiautojai yra nuolat stebimi, nėra tokio dalyko kaip sėdėti ir nieko neveikti. Visada esi užimtas.
Dirbame aštuonias valandas, paprastai iki 17 ar 18 val. Jei yra įvykių, žinoma, dirbame ilgiau, tiek, kiek reikia – kaip ir policijoje.
Yra antra gelbėtojų pamaina – jie darbą pradeda vidurdienį ir baigia 20 val. O Gelbėjimo tarnyba budi kiekvieną dieną ir naktį, tam paskirti asmenys. Jie reaguoja į vėlyvus vakarinius, naktinius iškvietimus.
Kalbant apie darbo grafiką – jis įprastas: penkias dienas dirbame, dvi turime laisvas.
– Kas šiame darbe sunkiausia?
– Man labai patinka posakis: „Jei mėgaujiesi tuo, ką darai, vadinasi, nedirbi.“ Aš tikrai mėgaujuosi šiuo darbu, nėra sunkumų. Jei jų ir iškyla, turime šalia tris vyrus, kurių visada galima paprašyti pagalbos.
– Tačiau visada gali nutikti ir nemalonių įvykių, kurie vienaip ar kitaip veikia žmogų. Kokios savybės reikalingos gelbėtojui?
– Norint būti gelbėtoju arba pareigūnu pirmiausia reikia sugebėti ne taip emocingai vertinti daugelį situacijų. Reikia šaltų nervų. Jautrumui, ašaroms, emocijoms vietos čia tikrai nėra.
Jei mėgaujiesi tuo, ką darai, vadinasi, nedirbi. Aš tikrai mėgaujuosi šiuo darbu.
– Galbūt šią vasarą įstrigo kokia nors situacija? Gal teko gelbėti skęstantįjį?
– Joks didelis įvykis mano kely nepasitaikė. Dažniausiai tenka spręsti įvairius konfliktus arba aiškintis su poilsiautojais, kai šie nepaiso plevėsuojančios raudonos vėliavos, reiškiančios, kad jūroje draudžiama maudytis.
Būna jų ir labai agresyvių, bet tas situacijas kažkaip pavyksta suvaldyti. Galbūt padeda policijoje atliekama praktika, pasiruošimas. Reikia reaguoti adekvačiai, nereaguoti į jų kalbas, įžeidinėjimus ir pan. Policiją pasitelkiame, bet tik kraštutiniais atvejais.
– Esate pasirinkusi pareigūno specialybę ir ketinate tapti policininke. Kas paskatino rinktis tokį kelią?
– Vaikystėje labai mėgau žiūrėti laidą „Komanda“ apie pareigūnų darbą. Apskritai esu ta, kuri nemėgsta neteisybės. Šiaip niekur kitur savęs neįsivaizdavau. Ir manau, kad policijos pareigūnu ne tampama, o gimstama. Turi būti pašaukimas, noras, būna, kad studijuodami žmonės meta, pasitraukia, nes viską įsivaizdavo kitaip – galbūt jie norėjo šaudyti, gaudyti, bėgioti, o štai tenka studijuoti teisės pagrindus ir pan.
Mane traukia teisėsauga, tad jei dėl sveikatos būtų nepavykę ten patekti, būčiau rinkusis teismo medicinos studijas.
– Atmetus meilę jūrai, kodėl patraukė būtent gelbėtojo darbas?
– Nes jis labai artimas pareigūno darbui. Reikalauja tiek gero fizinio, tiek psichologinio pasirengimo. Ir kitas niuansas vis tiek susijęs su jūra (šypsosi). Jei mūsų klimatas būtų kitoks, manau, nuolat galėčiau dirbti gelbėtoja.
– Tiek šiam, tiek policijos pareigūno darbui reikalingas geras fizinis pasirengimas. Užsiimate kokiu nors sportu?
– Sportuoju jau keturiolika ar penkiolika metų. Lankiau plaukimą, paskui lengvąją atletiką, o prieš šešerius metus atradau taikvando. Dabar, vasarą, nelabai turiu, kur treniruotis, tačiau šio sporto neapleisiu.
Anksčiau dalyvaudavau ir varžybose, bet po kelio operacijos, kai plyšo priekinis kryžminis kelio raištis, tenka pasisaugoti. Tiesa, tėtis buvo labai prieš tokias treniruotes, liepė rinktis aikido. Kadangi jis jas finansavo, pasakiau, kad einu į aikido, iki jis neatėjo patikrinti (juokiasi). Nebuvo patenkintas, kad pamelavau, bet iš treniruotės neištempė (šypsosi).
– Nenuostabu, kad gelbėtojo darbą daugelis yra linkęs romantizuoti: jūra, smėlis, saulė, saulėlydžiai. Kiek iš tiesų jame romantikos?
– Nesu labai romantiška (juokiasi). Matyt, čia priklauso ir nuo požiūrio, kokiu tikslu atvyksti: susirasti vaikiną, merginą ar tiesiog dirbti, įgyti patirties. Aš čia atvykau dirbti (šypsosi).
– Spėju, ta vizija dažno susidaryta ir iš kadaise žiūrėto populiariojo serialo „Gelbėtojai“. Kaip viskas vyksta realiame gyvenime?
– Žiūrėdavau juos ir aš, tik galiu pasakyti, kad filmas tikrai pagražintas ir išpūstas, nes gelbėtojo darbas toli gražu toks nėra. Nėra čia tiek laisvo laiko, pasivaikščiojimų paplūdimiu ir nuolatinių vakarėlių.
Kai toks vaizdas už lango (tądien buvo saulėta, šilta ir daugybė žmonių Palangos pajūryje – red. past.), nuolat turi būti įsitempęs ir stebėti aplinką. Dirbant nėra jokių flirtavimų, nes bet koks dėmesio nukreipimas kam nors gali daug kainuoti.
Mūsų poilsio režimas taip pat gana griežtas. Vienuoliktą vakaro jau einame ilsėtis, nes tenka anksti keltis, turi gerai jaustis, būti žvalus. Tad jei kitą dieną dirbi, negali naktinėti. Kaip sako mūsų vadovas, būti gelbėtoju yra prestižas, jis visada turi būti pasitempęs, vilkėti tvarkingą uniformą, kad jį žmonės matytų, kalbintų, o šis jiems padėtų kuo gali.
O kalbant apie filmą – draugai dabar patraukia per dantį, kad esu Palangos Pamela dėl savo šviesių plaukų (juokiasi).
– Merginų gelbėtojų mažuma, tad bet kuriuo atveju tai traukia vyrų dėmesį. Kokių sulauki vertinimų dėl savo pasirinktos profesijos ir dėl šio vasaros darbo?
– Reakcijos įvairios. Vieni stebisi, ką tokia gležna mergaitė darys policijoje, kitų nuomone tai yra labai vyriška profesija. Tačiau yra tų, kurie palaiko ir teigiamai vertina.
Kiek teko patirti atliekant praktiką, pastebėjau, kad vyrai visai noriai priima moteris, kur kas geriau nei pačios moterys (šypsosi). Esu iš tų, kuriai sunku paprašyti pagalbos ir viską visada noriu padaryti pati. Tačiau kolegos tikrai visada nusiteikę padėti.
