Po studijų moteris sėkmingai kopė karjeros laiptais vienoje statybų bendrovėje – nuo administratorės ji pakilo iki įmonės personalo vadovės. Nors didėjo įmonės vadovų pasitikėjimas, keitėsi pareigos ir augo alga, tačiau R. Skrebutėnienė prisimena, jog ilgainiui atsirado jausmas, kad gyvenimas bėga pro šalį.
„Mano pasirinkimas palikti gerai apmokamą, vadovaujamą darbą ir eiti dirbti į mokyklą nustebino ne vieną. Tačiau dirbdama versle vis dažniau užduodavau sau klausimą – o kokia viso to prasmė? Šiam žingsniui kaupiausi dvejus metus, nuolat skaičiau istorijas, kaip žmonės palieka darbus banke ir išvažiuoja, pavyzdžiui, ūkininkauti, tos istorijos išties įkvėpė. Nė už ką nebegrįžčiau atgal į ofisą“, – sako 5 metus dviejose mokyklose anglų kalbos mokytoja dirbanti Renata.
Dirbdama versle vis dažniau užduodavau sau klausimą – o kokia viso to prasmė?
Dažnai sulaukdavo prašymo pamokyti
R. Skrebutėnienė gerai prisimena savo sesers prašymą padėti jos dukrai pasiruošti stojimui į mediciną. Po to sekė dar keli panašūs prašymai, kurie moteriai tapo atradimu, kad mokyti kitus jai ir sekasi, ir patinka.
„Po Pedagoginio universiteto aš dar pabaigiau Vilniaus universiteto teisės fakultetą, civilinės teisės specializaciją. Dirbant statybų versle, mane dažnai siųsdavo į įvairius seminarus, o grįžusi iš jų įmonės darbuotojams organizuodavau mokymus, pasakodama apie teisinės aplinkos pakeitimus. Greitai atėjo suvokimas, kad tai daryti man patinka – išaiškinti žmonėms tai, ko jie nesupranta“, – pasakoja vilnietė.
Ji prisimena, kad kai nusprendė palikti gerai apmokamą darbą, jai buvo 45 metai, tačiau amžius netapo kliūtimi įgyvendinti savo svajonę būti mokytoja.
Greitai atėjo suvokimas, kad tai daryti man patinka – išaiškinti žmonėms tai, ko jie nesupranta.
„Viena pažįstama mokytoja išgirdusi mano apsisprendimą klausė – ar tu žinai, kiek patirsi streso dirbdama mokykloje? O aš jai sakydavau – ateik dienai pas mane į biurą, pamatysi, ką reiškia tikrai didelis stresas. Dirbau personalo vadove įmonėje, kurioje yra virš 500 darbuotojų. Dienos pabaigoje nuovargis būdavo toks didelis, kad vakare aš jau nebenorėdavau su niekuo kalbėti“, – prisimena pašnekovė.
Mokytoja su trimis diplomais
Šiandien R. Skrebutėnienė anglų kalbos mokytoja dirba Vilniaus rajono Paberžės Šv. Stanislavo Kostkos gimnazijoje bei Vilniaus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymo centre.
Pasinaudodama projektu „Tęsk“, 2019 m. ji įstojo į Vilniaus universitetą, kur pasirinko anglų kalbos mokomojo dalyko modulio studijas. Pašnekovė prisimena, jog papildomos kompetencijos studijos truko 1,5 metų, o paskaitos vyko šeštadieniais ir per vaikų mokslo atostogas.
„Turėjau labai didelių baimių, kaip viską suderinsiu, bet visų mano baimių atsvara buvo sutuoktinio palaikymas. Jis nuolat sakydavo – iki pensijos dar labai toli, o dabar juokiasi, kad išvis į pensiją nebeišeisiu. Noriu pagirti studijų kokybę – labai stiprūs dėstytojai, o informacija buvo pateikta taip, jog iškart buvo aišku, kaip mes savo žinias pritaikysime mokydami vaikus“, – džiaugiasi anglų kalbos mokytoja.
Pašnekovė atvira – gyvenime ji yra maksimalistė, todėl po „Tęsk“ projekto nusprendė įstoti dar ir į Vytauto Didžiojo universitetą (VDU), kur šiais metais baigė anglų ir rusų kalbos bakalauro studijas. Juokaudama sako, kad yra mokytoja, turinti tris diplomus. Anot jos, suderinti nuolatines studijas su dviem darbais pavyko, nes buvo lankstus studijų tvarkaraštis bei didelis abiejų mokyklų direktorių ir visos administracijos palaikymas.
Renatai buvo 45 metai, tačiau amžius netapo kliūtimi įgyvendinti savo svajonę būti mokytoja.
„Akademinė aplinka inspiruoja – nauji dėstytojai, nauji kurso draugai. Dabar aš turiu nuostabių draugių, kurios yra net jaunesnės už mano dukrą. Maža to, visiškai netyčia sužinojau, kad patenku į geriausių VDU studentų šimtuką – nemažai mano sesijų vidurkis buvo 10“, – šypsosi trečiąjį universitetą šiemet baigusi pedagogė.
Pasikeitė žvilgsnis ir kalbėsena
Lygindama savo gyvenimą iki darbo mokykloje ir dabar, R. Skrebutėnienė sako, jog dabar turi viską, ko norėjo ir jaučiasi visiškai save realizuojanti būdama mokytoja.
„Jei prabundu ne su ta nuotaika, užtenka atidaryti rajono mokyklos duris – vaikai iš pačio ryto bėga tavęs apsikabinti. Žinoma, stresas ir nuovargis yra, bet jis visiškai kitoks – jis malonus ir prasmingas. Šiemet išleidau pirmus dvyliktokus – kai atėjau į mokyklą jie buvo aštuntokai. Per paskutinį skambutį jaudinausi taip, kaip išleisdama į gyvenimą savo pačios vaikus. Tas jausmas, kad tu padėjai šiems mažiems žmonėms užaugti, yra nuostabus“, – sako anglų kalbos mokytoja.
Pedagogės kelią pasirinkusi Renata dažnai sulaukia aplinkinių replikų, kad sugrįžus dirbti į mokyklą, pasikeitė ne tik jos žvilgsnis, kuris anksčiau buvo tuščias, bet ir kalbėsena. „Aš kažkur buvau nuėjusi visiškai ne ten“, – pokalbį baigia Renata, dėl savo svajonės būti mokytoja, paaukojusi gerai apmokamą darbą.
Stresas ir nuovargis yra, bet jis visiškai kitoks – jis malonus ir prasmingas.
Įgyvendindama projektą „Tęsk: ateik, tobulėk, prisidėk!“ Nacionalinė švietimo agentūra 2024-aisiais į mokomojo dalyko ar pedagoginės specializacijos modulio studijas pakvies daugiau nei 1000 Lietuvos pedagogų ir pagalbos mokiniui specialistų. Jų studijos bus finansuojamos Europos socialinio fondo + ir Europos Sąjungos bendrojo finansavimo lėšomis, tad papildomai nekainuos. Projektas „Tęsk: ateik, tobulėk, prisidėk!“ vykdomas pagal 2021–2030 m. plėtros programos valdytojos Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos švietimo plėtros programos pažangos priemonę „Pirmiausia – mokytojas“.
