– Prasidedant pandemijai infektologo specialybė nebuvo populiari, o infekcinių ligų gydytojų darbas – menkai vertintas. Kas jus, anuomet jau baigusią gastroenterologijos rezidentūrą, paskatino rinktis šią sritį?
– Išties įstojau į rezidentūrą pirmaisiais metais, kai tik atsirado rezidentūra nepriklausomoje Lietuvoje, tuomet mes buvom pirmieji septyni rezidentai. 1993 m. pradėjau dirbti, įgijusi gastroenterologės specializaciją, o infekcinių ligų gydytojo licenciją gavau kiek vėliau. Tiesiog taip susidėjo aplinkybės.
Studijuodama gastroenterologiją domėjausi kepenų ligomis, virusiniais hepatitais. Anuomet, Vilniaus universiteto Infekcinių ligų klinikai vadovavusio prof. Ambrozaičio pakviesta, pradėjau dirbti Medicinos fakulteto Infekcinių ligų klinikoje ir Infekcinės ligoninės Virusinių hepatitų skyriuje, lėtinio hepatito C gydymo tema parengiau ir apgyniau daktaro disertaciją – tai buvo mano interesų sritis.
Kadangi gydžiau virusiniais hepatitais sergančius pacientus, pradėjau domėtis šių ligų profilaktika, vėliau susidomėjimo sritis išsiplėtė iki infekcinių ligų specifinės imunoprofilaktikos, ėmiau mokytis vakcinologijos, aktyviai dalyvavau moksliniuose vakcinų tyrimuose, taip pamažu įgijau infekcinių ligų gydytojui reikalingų kompetencijų.
Vėliau Infekcinėje ligoninėje įkūrėme imunoprofilaktikos kabinetą, pradėjome skiepyti žmones, ėmiau domėtis kelionių medicina – įstojau į Tarptautinę kelionių medicinos draugiją. O 2011-aisiais Bostone (JAV) išlaikiau Tarptautinės kelionių medicinos draugijos organizuojamą egzaminą Tarptautiniam kelionių medicinos sertifikatui gauti, patvirtinantį kompetencijas šioje srityje.
Virusinių hepatitų tema man ir šiandien yra labai artima sritis, joje stengiuosi nuolat gilinti savo žinias. Šia tematika skaitau paskaitas, vedu seminarus gydytojams, rezidentams, studentams ir pacientams. Taip pat esu magistrantų baigiamųjų darbų bei doktoranto šia tema vadovė.
– Viename iš interviu teigėte: „Man nėra lengva. Turiu labai stengtis, kad galėčiau gyventi taip, kaip dabar gyvenu“. Iš kur semiatės stiprybės, jėgų ir motyvacijos? Kas yra pagrindinis „variklis“ jūsų profesinėje srityje?
– Į mediciną įstojau iš pašaukimo. Mano šeimoje buvo daug gydytojų, todėl ši profesija man buvo labai artima ir suprantama, niekada nenusivyliau savo pasirinkimu. Man buvo įdomu mokytis ir patiko dirbti su pacientais, taip pat buvo svarbu save realizuoti. Būdavo ir tebebūna sunkių dienų, kai vakare jaučiuosi labai pavargusi. Tačiau išsimiegu ir kitą rytą vėl norisi imtis veiklos.
Taip pat didelę reikšmę turi ir tėvelių įskiepytas pareigos, atsakomybės jausmas. Šiuo metu dirbu ne tik gydytoja, bet ir centro vadove, todėl jaučiu dar didesnę atsakomybę už ligonių gydymą ir už savo kolegas, bendradarbius. Man labai rūpi, kad jie darbe jaustųsi gerai, patirtų kuo mažiau streso.
Stengiuosi būti jiems patarėja, autoritetu – pasiekimai nėra duotybė, jie yra įgyjami atkakliu darbu. Visuomet stengiausi kelti savo kvalifikaciją, dalyvavau įvairiuose mokymuose, stažuotėse – tiesiog sėsdavau į studento suolą ir mokiausi, man tai buvo įdomu. Netgi tapusi Vilniaus universiteto profesore, dar kurį laiką budėdavau naktimis, kaip ir kiekvienas gydytojas, kiek man priklausė pagal turėtą darbo krūvį. Jeigu dirbti, tai arba turi daryti tai gerai, arba visai nedirbti.
Galiausiai labai motyvuoja ir tokie atvejai, kai išsprendi sunkiai spręstiną paciento sveikatos problemą, pavyksta pagydyti įsisenėjusią ar sunkią ūminę ligą. Juolab kad tokios ligos, kaip lėtinio hepatito, gydymas anksčiau buvo labai sudėtingas ir keliantis įtampą tiek pacientui, tiek gydytojui. Turėdavai pacientui būti visuomet pasiekiamas, nes buvo sunku iškęsti vaistų sukeliamus nepageidaujamus poveikius, o gydymo laikotarpis tęsdavosi metus ir ilgiau. Pasitaikydavo ir tokių momentų, kai žmogus imdavo abejoti, ar atlaikys, norėdavo nutraukti gydymą.
Mokslo srityje – lygiai taip pat. Nors dirbome šimtmečius menančioje ligoninėje, kuri vizualiai neatitiko XXI a. realybės, mokslo prasme darėme viską taip, kaip mūsų kolegos kitose Europoje šalyse. Vykdavome į stažuotes, vykdėme tarptautinius klinikinius tyrimus, kurių rezultatai buvo panašūs arba netgi lenkdavo užsienio partnerių pasiekimus.
– Esate minėjusi, kad darbo dienomis dažniausiai miegate vos 5 valandas, o laisvalaikį dėl laiko stokos kruopščiai planuojate. Tokį gyvenimo būdą renkatės pati ar tiesiog esate priversta rinktis dėl gausybės įsipareigojimų ir atsakomybių?
– Santaros klinikose darbas pradedamas 7-ą valandą ryte. Tam, kad tokiu metu jau būčiau darbe, paprastai keliuosi 5-ą valandą ir laiką iki darbo pradžios skiriu pasiruošimui, dienos darbų plano apgalvojimui, elektroninio pašto peržiūrai ir atsakymams į gautus laiškus. Kadangi vakare, po darbo dienos, nuovargį imu jausti greičiau nei anksčiau, ne viską galiu kitai dienai pasiruošti iš vakaro. Tad dabar produktyviausias laikas yra ankstus rytas.
COVID-19 pandemija iš pradžių visiems buvo naujovė. Turėjome įdėti daug pastangų tam, kad suprastume šią ligą, įgytume jos gydymui reikalingų įgūdžių. Nuo pat pandemijos pradžios 2020-ųjų kovo mėnesį kartu su kitų specialybių kolegomis organizavome pacientų aptarimus, kurie vykdavo kasdien – ryte ir vakare, nepriklausomai nuo to, ar tai yra darbo diena, savaitgalis ar valstybinė šventė. Todėl ilgą laiką dirbau ir savaitgaliais – minėtiems aptarimams reikėdavo laiko pasiruošti.
Būdavo ir tebebūna sunkių dienų, kai vakare jaučiuosi labai pavargusi.
Vėliau, kai sergančiųjų skaičius sumažėjo, o mes patys įgijome žinių ir patirties, daugelį problemų išmokome išspręsti patys. Taigi, pirmas pandemijos pusmetis buvo labai intensyvus – anuomet miegui skyriau tikrai labai mažai laiko. Tačiau jis užaugino stiprią komandą, kurios nariai save gali vadinti ekspertais.
– Kaip jūsų asmenybę pakeitė COVID-19 pandemijos situacija? Juk ant jūsų, kaip vadovės, pečių gulė ir sudėtingų sprendimų priėmimas.
– Stebuklas, kad spėjome atsikraustyti į naujas patalpas dar prieš pandemiją, kurios negalėjome numatyti. Ligoninės perkraustymas nėra lengvas procesas, jis kainavo daug jėgų ir susitelkimo. Stresą kėlė ir naujų vietų darbui atradimas ir įsikūrimas jose. Trečią mūsų darbo mėnesį naujose patalpose buvo paskelbta pandemija. Vis dar turėjome ne visus baldus, ne vienas iš mūsų po stalą ar kitą tiesioginiam darbui reikalingą priemonę įsigijome patys.
Nemanau, kad įvykiai labai pakeičia asmenybę. Ji išlieka tokia pati. Visgi pastebėjau, kad asmeniškai mano atsakomybės jausmas tokiomis mobilizuojančiomis aplinkybėmis ypač sustiprėja. Tokia vadovo pareiga – būti priešakyje, ieškoti sprendimų, tartis, raminti, įtikinti... Tenka pajungti visus stipriausius gebėjimus.
– Per pastaruosius porą metų buvote išrinkta Lietuvos metų moterimi, apdovanota LRT Metų valstybės kūrėjo apdovanojimu už nenuilstamą darbą pandemijos epicentre. Taip pat jums buvo įteiktas garbingas Šv. Kristoforo apdovanojimas. Ką jums reiškia šie apdovanojimai?
– Manau, kad yra ir kitų, pandemijos procese ir jo valdyme nusipelniusių žmonių. Tačiau šiais apdovanojimais džiaugiuosi, jie man – didžiulis įvertinimas. Labai brangus ir jautrus man – Šv. Kristoforo apdovanojimas, nes jaučiuosi esanti tikra vilnietė – esu gimusi, užaugusi, besimokiusi Vilniuje. Todėl viską, ką galiu geriausio, stengiuosi jam ir dovanoti.
Manau, kad su vienomis ar kitomis naujomis infekcijomis, kurioms žmonių visuomenė bus imli, gali tekti neišvengiamai susidurti.
Tuo tarpu LRT apdovanojimą gavau po vykusio viešo balsavimo. Nežinau, kieno buvau pasiūlyta tapti nominante, bet džiaugiuosi turinti tokią palaikymo komandą! Turbūt tai, ką dariau, žmonėms atrodė reikalinga.
Esu labai dėkinga už įvertinimą, bet manau, kad šie apdovanojimai turėtų būti padalinti į daug dalių... Šalia manęs visą laiką buvo labai puikių bendražygių, bendradarbių, be kurių tikrai viena nieko nebūčiau padariusi. Tai – ne vieno žmogaus, o visos komandos nuopelnas. Visą laiką liksiu dėkinga savo bendradarbiams, kurie buvo kartu, nepasidavė, neišsigando, kurie taip pat rodė daug iniciatyvos bei sunkių sąlygų fone „užaugo“ ir kaip asmenybės, ir kaip specialistai.
– Kaip manote, kokie iššūkiai ateityje lauks būsimųjų infekcinių ligų gydytojų?
– Nemanau, kad galiu prognozuoti. Mokslas su kiekviena diena žengia į priekį... Be abejo, galbūt ateityje būsimiesiems infekcinių ligų gydytojams teks susidurti su naujomis infekcijų bangomis. Kai šie iššūkiai kils, tada ir bandysime juos suvaldyti.
Man pačiai per savo, kaip infekcinių ligų gydytojos, praktikos laikotarpį teko patirti dvi pandemijas. Pirmoji kilo 2009–2010 metais, tai buvo pandeminio gripo pandemija, o antroji – COVID-19 pandemija. Anksčiau pasaulyje jų buvo ir daugiau, dažniausiai tai buvo gripo pandemijos. Kai kuriuose geografiniuose regionuose tęsiasi choleros pandemija. Daugelio kitų grėsmingų infekcijų proveržius pavyko sustabdyti ikipandeminiame periode, tačiau pandemijų grėsmė išlieka ir ateityje.
Manau, kad su vienomis ar kitomis naujomis infekcijomis, kurioms žmonių visuomenė bus imli, gali tekti neišvengiamai susidurti, tad patirtis, sukaupta valdant COVID-19 pandemiją, tikrai bus labai naudinga.
