Kol kas tarp pirmaujančių įgulų – „Pandora“ komanda. Ir nors iki Lietuvos čempionų „Platu-5“ klasėje vardo trūksta visai nedaug, komandos kapitonas Tadas Žižys jau dabar džiaugiasi daug svarbesne pergale – pagaliau jam pavyko aplenkti tėvą, šioje regatoje „Bestijos“ vairą laikantį Algirdą Žižį.
„Aplenkti jį man visą gyvenimą buvo didžiausias iššūkis. Dažnai būna, kad Tadas antras, tėtis – pirmas, ir taip jau dešimt metų. Todėl man kartais svarbiau aplenkti būtent jį nei ką nors kitą“, – 15min pasakojo T.Žižys.
Galiausiai „Pandora“ išsiveržė į priekį, pergalė jau beveik ranka pasiekiama, tačiau aplenkti reikia ne tik tėvą, bet ir kitą stiprų konkurentą – patyrusio buriavimo grando Raimondo Šiugždinio „White Whale“ įgulą.
„Esame gana stiprūs didesnėje akvatorijoje, stipriau jaučiamės dalyvaudami Nidoje ar Rygoje. O Trakuose – kiti niuansai, čia toks loterijos principas, vėjas dažnai nepastovus, todėl sunkiau išlaikyti lyderių poziciją, niekada nežinai, kam pasiseks, o kam ne“, – sako T.Žižys.
Tačiau „Pandora“ visą sezoną plaukia su lyderiais – įgulos vardas visuose čempionato etapuose buvo pirmame trejetuke: pirmame etape ji buvo nepralenkiama, antrame ir trečiame etapuose atplaukė treti, o ketvirtas etapas vėl leido išsiveržti į priekį ir finišuoti kaip nugalėtojams.
Jei komandai pavyks išlaikyti poziciją, yra tikimybė, kad ji taps šių metų „Platu-25“ taurės Lietuvos čempione.
„Stengiamės. Šiemet tik pradėjome lyderiauti, iki tol buvome užsitikrinę trečią vietą. Šiemet pastiprinome įgulą, turime jau 6 žmones, prie jau 10 metų drauge esančios komandos prisijungė kaunietis Emilis Valentinaitis, jo indėlis labai svarbus, kai jis prisijungė, mūsų rezultatai pagerėjo, labai džiaugiamės“, – pasakojo T.Žižys.
– Tadai, ne paslaptis, kad buriavimas jūsų šeimoje tiesiog įaugęs į kraują, jūsų tėvas Algirdas Žižys – vienas geriausių Lietuvos buriuotojų, su kuriuo dabar koja kojon varžotės įvairiose regatose. Turbūt nereikia klausti, kas patį užkrėtė buriavimu, tačiau kaip prasidėjo kelias į šį sportą?
– Į buriavimą tikrai atėjau per tėtį, jis mane įtraukė. Nuo 11 metų pradėjau savarankiškai plaukioti „Optimist‘u“, buriavau su sportine vienviete jachta, o vėliau palaipsniui perėjau prie kreiserinių.
Tuo metu Trakuose su sportiniais laivais plaukioti nebuvo gerų sąlygų, inventorius buvo senas, o ir trenerio niekada gero nebuvo, tik tokie labiau prižiūrėtojai, todėl visko mokiausi iš tėčio: kartu plaukiojau, daug kalbėdavomės, kurdavome strategijas – visą patirtį iš jo ėmiau.
Ūgtelėjęs jau plaukiau pas tėtį įguloje, apie 2–3 metus kartu visur, tačiau tėtis – tokio karšto būdo, labai azartiškas, gal net per daug. Ne visi su juo gali plaukti, nelabai patiko ir man, todėl kai atsirado galimybės – su dabartine „Pandoros“ įgula prieš 11 metų įsigijome laivą ir dabar plaukioju atskirai nuo tėvo, tapau jam konkurentu (šypsosi.).
– Kaip suprantu, jam įtikinėti jūsų, kad buriavimas – įdomus ir įtraukiantis sportas, nereikėjo. Pats norėjote sekti jo pėdomis?
– Visiškai nebandė įtikinti. Šiaip vaikai pradeda buriuoti nuo 6–7 metų ir dažniausiai todėl, kad juo priverčia tėvai. Aš iki 11-ikos visai neplaukiojau, o paskui pats užsinorėjau, pamačiau tuos mažus „Optimist“ laivus ir sakiau sau – gal reikia pabandyti?
Dabar, kai galvoju, tai tėvo mintis turbūt tokia ir buvo – nereikia versti, nes tuomet nesudėtinga išgąsdinti. Aš mažas plaukti nemokėjau, vandens apskritai bijojau, tačiau reikėjo išlaukti po momento, kai pats pradėjau norėti.
Kita vertus, gal pradėjęs plaukioti ėmiau norėti aplenkti tėvą – tai man visą gyvenimą buvo didžiausias iššūkis. Tačiau jis – vienas geriausių Lietuvos buriuotojų, todėl iki šiol tam tiesiog nebuvo šansų. O šiemet jau visai neprastai mums sekasi, jau kartais ir pavyksta.
– Kaip manote, tėtis tikėjosi, kad užaugsite toks buriavimo entuziastas?
– Sunku pasakyti, bet manau, kad tikėjosi. Genai tie patys, buriuoju daug. Manau, kad ateis diena, kai jį aplenksiu. Šiemet – pirmi metai, kad laimėtų varžybų sąraše daugiau nei pralaimėtų. Aišku, sezonas dar nesibaigė, šis šeštadienis viską parodys.
Varžytis koja kojon su tėčiu – savotiškai įdomu, bet, būna, kad kartais ir pikta, kai krante visi nuolat kartoja, va, vėl tėčio neaplenkei. Dažnai būna, kad Tadas antras, tėtis – pirmas, ir taip jau dešimt metų. Todėl man kartais svarbiau aplenkti būtent jį nei ką nors kitą.
Šiemet pagaliau pasimatė kažkoks ženklas, kad įmanoma, jaučiasi ir mūsų įgulos patobulėjimas. Dabar ant vandens mes vienas kitą laikome stipriais konkurentais.
– O viename laive jus dar galima sutikti, ar visuomet jau tik varžotės?
– Dažniausiai iš tikrųjų jau yra kova. Abu turime to paties tipo du skirtingus laivus, todėl dažniau varžomės – mums patiems įdomiau vienas prieš kitą plaukioti, nors būna ir kartu. Pavyzdžiui, pernai Kuršių marių regatoje viename laive plaukėme, jei užsienyje turistaujame – irgi kartu, dažnai su šeimomis buriuojame. Tik varžybose priešininkai esame.
– Užsiminėte apie šeimą – kaip ji reaguoja į šį jūsų hobį? Ką sako artimieji?
– Oi, labai palaiko. Mama apskritai turbūt yra didžiausia tiek tėčio, tiek mano fanė, vienodai džiaugiasi ir kai vyras, ir kai sūnus laimi. Nors... gal dabar, kai atskirai gyvenu, sako, kad labiau džiaugiasi, kai vyras laimi – tada namuose geresnė nuotaika (juokiasi).
Mums buriavimas jau įaugęs į kraują, čia jau gyvenimo būdas toks. Visi žino, kad nors žiemą apsieiname be šio hobio, vasarą nėra kitų variantų – tik buriuoti. Todėl būtų sudėtinga, jei kas nors bandytų atkalbėti, turbūt net nepavyktų.
– O ką sako žmona Ieva? Gal ji irgi buriuoja?
– Neburiuoja, bet labai palaiko mane. Ji žino, kad buriuoju nuo vaikystės, supranta, kad man tai svarbu. Būna net, kad pati sako, jog man jau reikia paburiuoti – tuomet, kai pavargstu nuo darbų, kai darausi piktas, nervingas.
Jei orai geri, jei buriuojame Trakuose, Nidoje, dažnai turiu didelę kranto komandą – ir žmona, ir uošviai, būna, pusė giminės suvažiuoja – jaučiu labai didelį palaikymą.
– Turite du sūnus. Nors pagal amžių – vienam 3 metai, kitam – 4, jie dar mažiukai, bet turbūt pagalvojate – norėtumėte, kad jie ūgtelėję irgi buriuotų?
– Norėčiau. O ar jie bus buriuotojai, ar ne – priklausys jau nuo jų pačių. Žinau tik tai, kad jei versiu – tikrai neburiuos. O jei norės – būtų labai smagu. Vienas, jaučiu, tikrai buriuos – jau dabar turi polinkių. Dėl kito kiek abejoju, tačiau laikas parodys.
– O kokių pats didžiausių pamokų iš tėčio išmokote?
– Visko. Jis buvo mano pagrindinis mokytojas, išmokęs mane buriuoti nuo nulio.
Dabar tik kai pradėjome konkuruoti, gal mažiau jis man patarimų beduoda, tačiau ir dabar pasišnekame, abu stengiamės tobulėti, vienas kitą pamokyti. O ir asmeniškai domiuosi – žiūriu daug filmukų, skaitau, stebiu naujoves. Laivai tobulėja, įranga tobulėja, todėl norint siekti aukščiausių rezultatų negali atsilikti, turi domėtis.
Su tėčiu dar ir dirbame kartu, todėl jei drauge pietaujame – dedame darbus į šoną ir norim nenorim kalba pakrypsta apie buriavimą, tai tema, kuria tikrai kalbamės daugiausia.
– O kuo jus labiausiai žavi buriavimas? Kodėl pasirinkote būtent šį sportą?
– Turbūt pagrindinis dalykas – buriuojant galimybė pabėgti nuo kasdienių rūpesčių, man tai yra visiškas atsijungimas, labai prapučiu galvą.
Ir nėra taip, kad man patinka tiesiog plaukioti, man patinka dalyvauti varžybose, patinka azartas, greitis. Per pastaruosius dvejus metus turbūt nebuvau nuvykęs į Trakus šiaip paplaukioti, o varžybų – turbūt nė vienų nepraleidau.
Apskritai man patinka buriuoti, kai sąlygos – sudėtingesnės, ekstremalesnės, ypač Baltijos jūroje, tiek Lietuvoje, tiek Rygos įlankoje Latvijoje. Tuomet ir vėjas didesnis, ir bangos griausmingesnės, azarto daugiau – o jis užveda. Ir nors mūsų laivas nepritaikytas buriuoti jūroje, joje tą daryti labai įdomu.
– Dabartine „Platu-25“ klasės jachta plaukiojate pastaruosius dvejus metus, o kelintą sezoną skaičiuoja „Pandoros“ įgula?
– Tai mūsų antras laivas, prieš tai turėjome kito modelio, „Conrad-25R“ laivą, juo plaukiojome šešerius metus ir tik tada perėjome ant „Platu-25“ klasės. Pirmas laivas taip pat vadinosi „Pandora“, juo perkrikštijom ir dabartinį. Nors mums šis pavadinimas yra pirmiausia ne laivo, o įgulos pavadinimas, drauge buriuojame jau dešimt metų.
– O kokia „Pandoros“ pavadinimo istorija? Mitologijoje tikima, kad Pandora neša nelaimes, nors jums, panašu, tai anaiptol negalioja, skinate vieną pergalę po kitos.
– Pavadinimą sugalvojome ekspromtu. Kai nusipirkome pirmą laivą, jis turėjo estišką pavadinimą, kuris mums nepatiko. Ilgai galvojome ir kažkaip – gal dėl tuo metu populiaraus „Avataro“ filmo, gal šiaip kas iš mūsų prisiminė tą pavadinimą, tačiau kai jis garsiai nuskambėjo – prilipo.
Ir nors tuomet jis neatrodė kažkoks išskirtinis, geresnio nesugalvojome. Visi pritarėme Pandorai ir tikrai – ji mums atvėrė ne nelaimių, o laimėjimų skrynią.
– Akį traukia ir ryškus, kontrastingas laivo dizainas, žiūrint iš šono jis net atrodo toks, sakykime, „papiktintas“, įgula – kovinga ir azartiška, ar taip ir yra? Kokią žinią apie komandą patys transliuojate?
– Iš tiesų – laivo įrangai, burėms, dizainui skiriame daug dėmesio. Kadangi aš ir dar vienas įgulos narys dirbame su interjeru, baldais, turime dizainerius, architektus, kurie mums šiuo klausimu padeda. Žinoma, buvo daug bandymų, daug nepavykusių sprendimų, bet pernai išdirbome įvaizdį, kurį turime dabar. Gal ateityje dizainą ir keisime, tačiau kol kas pastaruosius dvejus metus jis labai pasiteisino.
O dėl įgulos dvasios... Labai žaviuosi visa mūsų komanda – Tadu Meištiniu, Justu Jauniškiu, Aleksu Buturliu, Emiliu Valentinaičiu, Martinu Volkovicki. Švedas Martinas – labai kovingas, jis labai motyvuoja visą komandą. Martinas dažnai šneka taip, kad mes esame geriausi, kad neturime lygių, kad nėra už mus stipresnių, todėl tiesiog nėra kitų variantų – tik laimėti.
Tokia motyvacija – labai svarbi, ypač prieš varžybas, kai reikia nugalėti priešstartinį jaudulį. Martinas mums kartoja, kad turime patikėti, jog Lietuvoje esame geriausi, kad nebent Pasaulio čempionate galime turėti autoritetų, bet čia, Lietuvoje... Manau, tas moralinis nusiteikimas padeda, suteikia drąsos.
– Kokia yra jūsų įgulos sėkmės formulė?
– Pirmiausia mes – geri draugai, esame komanda ir laive, ir ant kranto. Visi daug bendraujame, daug sportuojame, domimės buriavimu.
Tas komandinis jausmas – labai svarbus, su gera komanda galima kalnus nuversti, o dar jei daug dirbama... Tą ir darome. Tikrai daug treniruojamės, nepraleidžiame nė vienų varžybų, dalyvaujame daugiausia Lietuvoje ir Latvijoje vykstančiose regatose, laivas nuolat keliauja – buriuojame tai Trakuose, tai Nidoje, tai Rygoje.
Labai gaila, kad šiemet neįvyko pasaulio čempionatas Portugalijoje, viskas buvo suplanuota, lėktuvo bilietai nupirkti, užsakytas laivo transportas, bet likus savaitei iki varžybų organizatoriai jas atšaukė, buvo labai gaila.
Tačiau dėl šios priežasties vykome į Latviją, Usmos ežere vykusioje regatoje laimėjome pirmą vietą. Iš tikrųjų tai daug dirbame, daug plaukiojame, todėl ir rezultatas – akivaizdus.
– Kokie plaukimai įsiminė labiausiai? Per tą dešimtmetį, tikiu, buvo ir labai išskirtinų, įdomių, gal net itin ekstremalių?
– Visi įsimintiniausi turbūt vyko Kuršių marių regatoje, ypač kai tekdavo išplaukti į jūrą. Jei vėjas Baltijoje stiprus, jei bangavimas didelis – būna tikrai labai ekstremalu ir įsimintina. Oi, kiek stiebų sulaužyta, kiek burių suplėšyta yra... Pernai buvome pametę įgulos narį, reikėjo gelbėjimo operacija užsiimti – ko tik nebuvo. Tačiau iš visko pasimokome ir stengiamės klaidų nekartoti, o plaukimo nė vieno vienodo nebūna, kaskart kažkas naujo laukia.
Buriavimas panašus į žaidimą šachmatais – reikia iš anksto apsvarstyti tūkstančius ėjimų, sprendimų. Tai komandinis sportas, reikia tartis, ypač kai plauki su įgula, ne vienas – yra tūkstančiai dedamųjų, todėl norint laimėti visada reikia ieškoti geriausio sprendimo.
– Kokia jūsų didžiausia buriuotojiška svajonė?
– Artimiausia – šis šeštadienis, tai Lietuvos čempionatas, todėl tikslai vienareikšmiškai patys aukščiausi. Tačiau dar didesnis tikslas – tobulėti ir kitais metais gerai pasirodyti Pasaulio čempionate, kuris vyks Nidoje.
Praėjusiais metais, kai šis čempionatas vyko Rygoje, dalyvių buvo apie 40, Nidoje, manau, jų bus dar daugiau, todėl varžytis tikrai bus su kuo. Juolab, kad čempionatą organizuoja „Gero vėjo klubas“, jis sugeba pritraukti dalyvius, todėl turėtų sudominti visą Europą.
Pavasarį ir vasarą nepraleisime nė vienų varžybų, rimtai treniruosimės, kad pasiektume maksimaliai geriausia ką galime pasiekti. O rezultatas tikrai įmanomas aukštas.
O daugiau tikslų kol kas neturiu. Turiu jauną šeimą, du mažus vaikus, todėl man šiame gyvenimo etape įdomiau būti su jais, nei toli išplaukti. Aišku, norėčiau kokiam mėnesiui kur paburiuoti, norėčiau Atlantą perplaukti, bet man kažkaip dabar gaila laiko tam, noriu jį skirti šeimai. O ateityje manau bus ir tų didesnių vandenų. Esu ir su „Ambersail“ Tūkstantmečio odisėjoje dalyvavęs, tris savaites plaukėme nuo Majamio plaukėme iki Kanados miesto Halifakso – tai daug patirties davė. Tačiau šiuo metu tikslai kiti.
Visas naujienas apie buriavimą sekite projekto „Su vėju!“ puslapyje
