Ieškodama, kaip sau padėti, moteris suprato, kad labiau nei specialistų pagalbos trūksta bendruomenės. Todėl ėmėsi pati kurti tokią. „Noriu, kad nė vienas panikos ataką patiriantis žmogus nebijotų“, – sako Aušra.
Vietoje „karūnos“ – panikos atakos
Aušra neslepia – kiek save prisimena, ji visada norėjo būti pirma, lyderė. „Viskas tęsėsi nuo mokyklos laikų. Jau tada išsikėliau sau tikslą būti geriausia, to siekiau ir vėliau“, – pasakojo moteris. Jai buvo įprasta prisiimti atsakomybių ne tik už save, bet ir kitus.
„Man atrodė, kas geriau, jei ne aš, galiu padaryti ar išspręsti vieną ar kitą klausimą? Norėjau būti pavyzdžiu kolegoms. Buvau tikra perfekcionistė, kitaip tariant – nuolat norėjau nešioti karūną ir būti geriausia, fainiausia“, – šypsodamasi prisimena pašnekovė.
Trijose tarptautinėse kompanijose dirbusi Aušra sėkmingai kilo karjeros laiptais – kolegos, vadovai, partneriai ją vertino, pasitikėjo, tad atsakomybių netrūko. O su jomis – ir streso. „Vienoje iš įmonių išdirbau gal dešimt metų. Ten ir prasidėjo panikos atakos. Pamenu, jaučiau didžiulį pasitenkinimą, nes su ta kompanija atvedžiau į Lietuvą vieną tarptautinį projektą, kurio Baltijos šalyse dar nebuvo. Labai tuo didžiavausi ir džiaugiausi! Tačiau kaip tik tuo metu užklupo panikos ataka ir kai smogė, tai smogė“, – prieš 7 metus ištikusį pirmąjį panikos priepuolį prisiminė Aušra.
Mintyse sugrįždama į tą laiką ji sako dabar suprantanti, jog buvo signalų, rodančių, kuo viskas baigsis. „Faktas, kad signalai buvo, tačiau aš į juos nereagavau. Kaip dabar pamenu: važiuoju iš Vilniaus į Kauną, jaučiu širdis malasi. Na, bet galvoji – nuovargis, nes gi nuolat esi bėgime, lėkime, miegi per parą po 3-4 valandas. Pirmoji panikos ataka ištiko per patį renginių sezoną. Nuvažiavusi į automobilių servisą pasikeisti tepalus supratau, kad viskas – man blogai. Darbininkams sakau: „Kvieskite greitąją, man insultas.“ Taip galvojau, nes visa nutirpau“, – iki šiol iki smulkmenų viską atsimena Aušra.
Ji taip pat prisiminė, kad atvykusi skubios pagalbos gydytoja iškart suprato – tai ne insultas, bet panikos ataka.
„Kadangi kvietėme dėl insulto, pas mane atvažiavo reanimobilis. Atėjus gydytojai, aš gulėjau ant žemės. Jis iškart pamatė, kad, vos tik man pasidarė truputėlį geriau, iškart griebiau abu telefonus ir pradėjau dirbti. „Tau panikos atakos“, – tuomet pasakė ta gydytoja. Kai vėliau paskambinau pažįstamai ir pasakiau, kad man įtaria panikos ataką, ji „pasveikino“: „Sveika įstojusi į mūsų draugiją!“, – pasakojo pašnekovė.
Kelionės ir vienatvė padėjo, bet tik laikinai
Po šio įvykio Aušra išėjo iš darbo ir metus laiko keliavo. Sako, norėjusi sustiprėti. „Aš esu toks žmogus: jeigu matau problemą, puolu spręsti ją. Todėl iškart ėjau pas psichologus, paskui – pas psichoterapeutą. Tas yra būtina. Taip pat keliavau. Visi man sakė: „Tu turi pasikeisti.“ Lengva pasakyti, bet sunku padaryti – kaip tu pakeisi save?“, – juokiasi moteris. Vis dėlto keliaudama po įvairias šalis, mėgaudamasi lėtesniu gyvenimu ir laiku su savimi ji sako pasijutusi geriau.
„Tai mane labai atgaivino, atstatė, akys vėl sužibo. Tačiau sugrįžus namo vėl sulaukiau skambučių dėl darbo – buvę kolegos pakvietė prisijungti prie naujo tarptautinio projekto. Sutikau ir net pati nespėjau pastebėti, kaip vėl įsisukau į seną karuselę“, – pasakojo Aušra.
Kai vėliau paskambinau pažįstamai ir pasakiau, kad man įtaria panikos ataką, ji „pasveikino“: „Sveika įstojusi į mūsų draugiją!“
Sugrįžus į darbą ji tapo „senąja“ Aušra – tikslo aktyviai siekiančia lydere. Įtempta rutina, vėl sugrįžusios atsakomybės ir planai netruko sugrąžinti ir panikos atakas. Tai moterį labai išgąsdino:
„Atsimenu, ėjau į vieną paskutinių seansų pas psichoterapeutą. Baigiau gerti antidepresantus, jų nebereikėjo, tačiau jaučiau didelę baimę dėl panikos atakų – aš jų iš tikrųjų bijojau. Psichoterapeuto paklausiau: „Ką man daryti? Aš bijau, kad panikos atakos kartosis.“ Sulaukiau atsakymo, kad turiu nebijoti. Bet tada tai atrodė nerealu. Supratau, kad baimė kyla iš mano turėtos patirties. Juolab, kad mano panikos atakų stiprumas buvo įvertintas 9 balais iš 10 balų skalės.
Pirmą kartą užklupus panikos atakai atrodė, kad mirštu – pro akis prabėgo viskas: dukrytė, vyras, gražiausi dalykai, galvojau, kaip jie gyvens? Antrą kartą patyrus panikos ataką buvo jausmas, kad išprotėsiu – čia ir dabar. Tai kaip tu gali tokių dalykų nebijoti?“
Ieškant, kaip įveikti savo baimę, gimė naujos veiklos idėja ir tikslas
Panikos atakų priežastys dažnai būna skirtingos. Aušra savas stengėsi išgryninti – daug skaitė, diskutavo su psichologais ir psichoterapeutais. Todėl ilgainiui išmoko atpažinti, kas ją veda link naujo panikos priepuolio. Tačiau tai, anot jos, nesumažino jos baimės.
„Atrodo, turėjau jaustis ramiau – žinojau, kas ir kaip. Bet vėlgi – visada situacijos kitokios. Tarkime, per paskutinę panikos ataką, kuri įvyko pernai lapkritį, aš vis tiek tris kartus greitąją medicinos pagalbą kviečiausi. Tarp šios ir prieš tai buvusios panikos atakos buvo praėję maždaug keturi metai, bet man vis tiek buvo labai baisu“, – kalbėjo pašnekovė.
Tuo metu ji vėl dirbo, buvo atsakinga už tarptautinį projektą. Tačiau viduje jau anksčiau kirbėjusi mintis apie kitokią veiklą tapo jai pačiai dar aktualesnė. „Pernai gruodį pasakiau vadovams, kad dirbsiu iki birželio. Daviau pakankamai ilgą laiko intervalą. Matyt, man pačiai, to reikėjo, kad galutinai susidėliotų mano projektas „Be baimės“. Jo idėją turėjau jau gerus 6 metus – mintis atsirado po pirmos panikos atakos, kai keliavau. Tačiau tuomet nežinojau galutinio projekto tikslo. Idėja turėjo susigulėti“, – pasakojo Aušra.
Ji iš karto žinojo, kad nauja veikla bus skirta tokiems, kaip ji – „panikiečiams“, taip pat žmonėms, gyvenantiems su nerimo sutrikimais, kurie, nieko nedarant, ilgainiui gali virsti panikos atakomis.
„Noriu pasidalinti savo išgyvenimais, žiniomis, nes jaučiu, kad to reikia. Atsimenu, kaip man pačiai norėjosi su kažkuo pasikalbėti, nebūti vienai. Šeima buvo šalia, tačiau patys to nepatyrę, jie nežinojo, kaip man padėti. Todėl ieškojau bendruomenės, kurioje būtų žmonės, patyrę panikos atakas, bet nieko neradau“, – sakė moteris.
Visuomet atvirai apie savo patirtį pasakojusi Aušra neslėpė sulaukusi įvairių reakcijų. Tarp jų – ir nuostabos dėl drąsos nieko neslėpti. Vėliau kai kurie iš jų asmeniškai kreipėsi į ją prašydami patarimo, ką daryti, kaip susidoroti su užklupusiais psichikos sveikatos iššūkiais.
„Aš esu atviruolė, visada buvau už atvirą, nuoširdų bendravimą. Tačiau suprantu, kad kiti gyvena savuose rėmuose, už kurių išeiti gali būti sunku“, – kalbėjo pašnekovė.
Ieškojau bendruomenės, kurioje būtų žmonės, patyrę panikos atakas, bet nieko neradau.
Susitikimas su savimi Italijoje
Keliaudama Aušra sako stebėjusi, kas jai padeda, kur gerai jaučiasi, o kas veikia blogai. „Jūra man buvo visiškas trigeris. Bandžiau ne kartą, bet ji tikrai atpuolė“, – sakė moteris.
Visiškai kitokia savijauta buvo kalnuose. „Kalnai, gamta, kur nėra masės žmonių, ramybė, autentika – tai buvo dalykai, kurie man padėdavo sveikti, kur gerai jaučiausi ir jaučiuosi“, – sakė Aušra.
Taip, tyrinėjant save ir savo savijautą skirtingose pasaulio vietose, ji išgrynino projekto „Be baimės“ idėją. Beliko rasti tinkamą vietą, kur galėtų kurti bendruomenę.
„Kai aš agentei parašiau, kokios vietos ieškau, ji iš pradžių nelabai suprato. Regioną, kur ieškau vilos, jau buvau išsirinkusi – Umbrija Italijoje, garsėjanti viduramžių kaimeliais. Būdamas ten tu iš tikrųjų nusikeli į XII-XIV a. Miesteliai apsupti „nepiktų“ kalnų – tai man irgi buvo svarbu, nes, kai patiri panikos ataką, negali būti labai aukštai kalnuose, kur retesnis deguonis...
Vieta, kurią galiausiai išsirinkau, buvo tokia, kokią ir sapnavau, įvaizdavau: vila maždaug 800 m jūros lygyje, kalnų miestelyje, kuriame gyvena tik vietiniai italai. Atskridusi į vilą mano draugė turbūt tiksliausiai apibūdino būseną, kuri ten apima: „Aš tuoj pradėsiu verkti iš laimės“, – apie išsinuomotą vilą Umbrijoje, Italijoje, kur ketina kviesti atvykti žmones, išgyvenusius panikos atakas, pasakojo Aušra.
Viešnagės programa tokia, kokios ji norėtų pati: neilgi žygiai į šalia vilos esančius kalnus – ramūs, lengvi, po 4-5 val.
„Gamtos parkai, į kuriuos ramiai nueisime. Ėjimas per tyliuosius kaimus. Kas tai yra, sunku papasakoti – reikia atvažiuoti ir pajusti. Svarbiausia – visiškas neskubėjimas ir bendravimas, dalinimasis, ką tu jauti, kas padeda. Tai, ko man pačiai labai trūko, noriu pasiūlyti kitiems“, – apie tai, kad šis projektas nebus dabar populiarių stovyklų „moterims“ (ir ne tik joms) atitikmuo, pasakojo „Be baimės“ projekto autorė.
Ateities vizija – gyva bendruomenė, kurioje ieškantys randa atsakymus į visus jiems kylančius klausimus, taip pat palaikymą, kurio be galo reikia.
Į Italiją Aušra sako kviesianti atvažiuoti ne tik panikos atakas patyrusius ir patiriančius žmones, bet ir jų artimuosius. Grupelės bus nedidelės, visi gyvens vienoje viloje – autentiškame to regiono name, kuriame išliko ir kai kurie buvusius gyventojus primenantys daiktai. Tarp jų – ir šeimininko nuotrauka. Aušra šypteli ir pasakoja, kad šio žavaus senolio – tipiško italo su skoningais ūsiukais – nuotrauka buvo tarsi patvirtinimas, kad ši vieta skirta šiam projektui.
„Mano tikslas – skleisti žinią, kad panikos atakas patiriantis žmogus nėra vienas“, – apie svarbiausią tikslą kalbėjo stiprias panikos atakas išgyvenusi moteris.
