Kijevietis: yra tik diena ir naktis, diena ir naktis
Paklaustas, kaip praėjo savaitgalis, kijevietis Serhijus sako, kad pirmas atsakymas, kuris atėjo į galvą, kad dabar pas juos neliko nei savaitės, nei mėnesio dienų, tiesiog yra diena ir naktis, diena ir naktis. Ir vienos dienos tikslai. Šiandien jam reikia išeiti nusipirkti maisto. Jis tikisi, kad maisto parduotuvės veiks.
„Kadangi visą savaitgalį galiojo komendanto valanda, natūralu, kad miestas buvo tuščias. Mes laiką praleidome namuose. Kasdien po 3–4 kartus per dieną skamba sirenos, tačiau aš asmeniškai lieku namuose, nes per tą laiką buvo tik du ar trys tikri smūgiai. Vienas sviedinys pataikė į pastatą, kitu atveju mūsiškiai numušė rusų raketą ir ji nukrito netoli pastato. Rimto miesto puolimo dar nėra, todėl aš saugau savo jėgas. Jeigu kaskart keliaučiau į metro ten pamiegoti, būčiau visiškai išsekęs. Po namu yra požeminė mašinų stovėjimo aikštelė, tačiau joje nakvoti nėra gerai, verta eiti į metro.
Šeštadienį važinėjau po miestą kaip vertėjas su JAV žurnalistais. Jie įpratę prie vaizdų karštuose taškuose, tačiau man nebuvo normalu matyti tokį Kijevą – po miestą važinėja karinė technika, daugybė kontrolės postų... Buvo keletas epizodų, kai į miestą pakliuvo diversantai, mūsiškiai juos apšaudė – toje vietoje mėtėsi daug likučių nuo susišaudymo, dar viskas degė. Pavieniai susišaudymai mieste vis girdimi. Yra informacijos, kad diversantai į Kijevą atvyko dar prieš karą, nuomojosi čia butus ir ruošėsi išpuoliams. Šios grupuotės išaiškinamos, per savaitgalį suimta labai daug žmonių“, – pirmadienį 15min pasakojo vyras.
Vyrai Kijeve masiškai užsirašinėja savanoriais ir ima į rankas ginklą. Kai kurie tai daro pirmą kartą. Iki karo jų profesijos buvo pačios įvairiausios: programuotojai, didžėjai ir kiti šou pasaulio atstovai, menininkai, inžinieriai, darbininkai ir pan. Jie stovi kontrolės postuose, kitur patruliuoja ir yra pasiruošę ginti miestą.
„Laukiame derybų. Nelabai tikime jų sėkminga eiga, tačiau reikia bent jau trumpo atsikvėpimo kare. Šiuo metu išvykti iš Kijevo sunku. Mano žiniomis, saugiausias kelias – Pietų kryptimi Odesos link. Iš ten galima pasukti į Vakarus“, – dėstė pašnekovas.
Pasak jo, daug žmonių išvažiavo, daug liko. Kai kurie vis dar tikisi, kad karas greitai baigsis, nenori palikti namų, kai kurie laukia iki paskutinio momento ir sako, kad išvykti visada spės, kiti jaučiasi norintys kuo nors padėti ir prisidėti vietoje. Pasiliekantys vyrai stengiasi pasirūpinti, kad saugiai išvyktų žmonos su vaikais, nors tai padaryti praėjusiomis dienomis buvo labai sudėtinga neturint mašinos. Nors traukiniai kursuoja nemokamai, jie visi buvo perpildyti.
„Pirmą dieną visi buvome apimti šoko būsenos, tačiau galiausiai prie šūvių ir bombardavimo pripranti. Dauguma žmonių nenori sėdėti sudėję rankų, nori ką nors daryti, padėti, prisidėti. Kalbėjausi su kariais kontrolės punkte ir mačiau, kaip žmonės iš aplinkinių namų atneša jiems maisto, nors kariai ir sako, kad gauna normalius maisto davinius. Kiti gyventojai stato barikadas, kasa gynybinius griovius, daro Molotovo kokteilius. Kas tik gali ką nors daryti, tai ir daro.
Pirmą dieną visi buvome apimti šoko būsenos, tačiau galiausiai prie šūvių ir bombardavimo pripranti.
Kita vertus, žmonės supranta, kad negalima visą laiką tik skaityti žinias, reikia kažkaip palaikyti kasdienę rutiną, todėl bent jau susitinka, eina vieni pas kitus į svečius, kad išbūtų šį laiką kartu. Mano draugai iš miesto pakraščio pervažiavo pagyventi pas arčiau centro gyvenančius draugus. Sako, kad būdami kartu jaučiasi saugiau. Apskritai žmonės daugiau bendrauja, padeda vieni kitiems, atsiranda stipri bendruomeniškumo dvasia“, – dalijosi Serhijus.
Luhanske kariauti nenori net nusiteikę prorusiškai
Luhanske gyvenanti Svetlana teigia, kad šiuo metu yra ramu, bet miestas atrodo kaip dykynė. Vyrų Luhanske praktiškai nėra – jie arba buvo paimti kariauti, arba slapstosi nuo kariuomenės savo namuose. Bent jau kol kas ten jų neieško, bet, jeigu pasirodytų darbe ar gatvėje, būtų iš karto išsiųsti kariauti. Jos kaimynas vienas augina sūnų. Jis pats slepiasi, todėl į parduotuvę eina jo vienuolikmetis sūnus.
„Čia visi supranta, kad išėjęs kariauti, didelė tikimybė, gausi kulką, todėl to nenori net prorusiškai nusiteikę vyrai. Nežinau, ar tai tiesa, bet kalbama, kad lavoninės ir ligoninės užverstos žuvusiais arba sužeistais rusų kariais. Mano sūnaus darbe dirbo 14 vyrų. Šiuo metu liko tik trys. Dalis jų slėpėsi, nėjo į darbą, bet į įmonę atėjo žmogus iš karinio komisariato ir liepė tiems darbuotojams, kurie atsisako eiti į karą, neišmokėti darbo užmokesčio. Įmonės vadovas išsikovojo, kad bent tris žmones paliktų, nes ši įmonė aprūpina miestą maisto produktais. Mano sūnus pakliuvo tarp tų laimingųjų, nes turėjęs širdies operaciją.
Jau 8 metus degalus Luhanskas gauna iš Rusijos. Mes įpratę, kad kiekvieną vakarą atvyksta du dideli benzovežiai. Dabar atvažiuoja trys. Visus šiuos degalus sunaudoja karinė technika, nes civilių mašinų mieste beveik nėra. Žmonės bijo važinėti, bijo išeiti į lauką“, – teigė pašnekovė.
Pasak moters, tie Luhansko srities rajonai, kurie buvo Ukrainos įtakoje, dabar užimti vadinamųjų Donbaso nepriklausomų respublikų. Kai kurie gyventojai tuo džiaugiasi, tačiau iš esmės miestas paskendęs liūdesyje. Jokios mokymo ir vaikų ugdymo įstaigos neveikia, užsidariusios visos nebūtinas paslaugas teikusios įstaigos, mažos parduotuvėlės. Šiuo metu dirba tik trys prekybos centrai. Tiesa, norimų maisto produktų juose dar galima įsigyti, tačiau, jos manymu, tai atsargų likučiai ir netrukus miestas susidurs su maisto produktų problema. Jų kainos jau katastrofiškai pakilo.
Su žeme sulygintos gyvenvietės
Prieš Rusijai užpuolant Ukrainą, Luhansko gyventojai tris paras gyveno dundančių pabūklų fone. Tas garsas, kaip teigė Svetlana, varė iš proto. Kai už šalia esančios upės Ukrainai priklausančios gyvenvietės buvo sulygintos su žeme, karo garsai čia baigėsi. Kariuomenė išjudėjo tolyn.
„Ir vakar girdėjome, kaip virš Luhansko skraidė lėktuvas ir bent tris kartus leido raketas į Ukrainos pusę. Jo nesimatė, nes buvo debesuota, bet garsas ėjo per visą kūną. Lėktuvai virš mūsų teritorijos neskraidė jau 8 metus. Taigi iš visų pusių nori sugriauti Ukrainą. Būtent sugriauti. Pas mus yra upė, kuri skyrė okupuotą teritoriją nuo neokupuotos. Čia buvo energetikų miestas su didele elektros jėgaine. Šiuo metu jame likę apie 20 proc. gyvenamųjų namų.
Ukraina kelis kartus derėjosi dėl humanitarinio koridoriaus, buvo pasiųsti autobusai, kad išvežtų gyventojus, tačiau jie buvo apšaudyti.
Donecko kariuomenė, užėmusi ir sugriovusi teritoriją, iškeliavo toliau, bet mieste likę žmonės – moterys su vaikais, senoliai – negali iš ten išvykti. Ukraina kelis kartus derėjosi dėl humanitarinio koridoriaus, buvo pasiųsti autobusai, kad išvežtų gyventojus, tačiau jie taip ir nepasiekė vietos, buvo apšaudyti iš galingų pabūklų, vienu sykiu paleidžiančių 40 sviedinių.
Šie žmonės palikti likimo valiai, jie niekam neįdomūs, nes kariškiai turi užduotį užgrobti kuo daugiau Ukrainos teritorijos. Neliko ir Stanycia Luhanska gyvenvietės, per kurią pereidavome į Ukrainos teritoriją. Girdėjau, kad šiuo metu jie nori paimti miestą, kuriame yra geležinkelis į Ukrainą“, – dalijosi pašnekovė.
Išgyventi padeda ir humoras
Svetlana, palaikanti ryšį su savo bičiuliais Kijeve, sako, kad šoko būsena žmonėms jau praėjo. Prasidėjo išgyvenimo mokykla.
„Mano bičiuliai į Kijevą pabėgo iš karo Donbase. Jie labai džiaugėsi, kad jų gyvenimas susitvarkė, tačiau šiandien ir vėl atsidūrė kare. Viena buvusi kaimynė man rašo, kad iš pradžių jautėsi sutrikusi, tačiau dabar, matydama, kad Ukrainos kariuomenė atsilaiko, gina vietos gyventojus, kad į pagalbą įsitraukia užsienio šalys, gauna jėgų visame šiame siaube išbūti.
Ji prisipažino, kad per šias dienas suprato vieną svarbų dalyką – niekada iš niekur nereikia bėgti, reikia ginti savo saugumą ir laisvę. Vieną kartą ji viską prarado Luhanske, susikūrė gyvenimą nuo nulio, dabar karas ją pasivijo antrą kartą, grasindamas vėl viską atimti.
Aš žinau, apie ką ji kalba, aš tai išgyvenau 2014 m. Kai tavo miestą nuolat bombarduoja, tas laikas slėptuvėje išsitęsia iki begalybės. Kažkur esu skaičiusi, kad velnias žmogų išbando laukimu. Laukimas, kai nežinai, kuo viskas baigsis, yra pats sunkiausias dalykas“, – dėstė moteris.
Kai tavo miestą nuolat bombarduoja, tas laikas slėptuvėje išsitęsia iki begalybės.
Pasak jos, prie tokios situacijos neįmanoma priprasti, tačiau iš pradžių kilusi baimė išnyksta. Žinoma, kaip prigimtinis instinktas ji yra visada. Tačiau atsiranda tokia keista būsena, kai tu vienu metu ir bijai, ir nebebijai. Tu supranti, kas vyksta, bet tavo emocinė reakcija prislopinta.
„Tu supranti, kad taip, dabar tokia realybė. Aš negaliu sustabdyti šūvių ir sprogimų, todėl turiu bent jau pasirūpinti savimi. Ir žmonės bando naudoti visus įmanomus būdus, kad sugebėtų šitą laikotarpį ištverti. Man jau netgi siunčia įvairius humoristinius pranešimus. O kaip kitaip išgyventi? Kaip sako psichologai, tokiose situacijose žmogus pereina tris etapus. Iš pradžių sakai, kad to negali būti. Antrame etape jau leidi tokiai prielaidai būti, o trečiajame aiškiai suvoki, kad tai vyksta iš tiesų. Atėjus iki trečio etapo, sąmonėje kažkas persijungia, keičiasi aplinkos suvokimas“, – teigė moteris.
Svetlana įsitikinusi, kad tai, ko dabar reikia pasaulyje, – tai vienybės, nes nenubaustas blogis dauginasi.
„Jaučiau tai savo oda 2014 m. Suvokiau, kad anksčiau ar vėliau viskas pasibaigs dar didesne nelaime. Ir štai blogis iš tiesų išaugo. Todėl vienykimės – nepavargdami dieną ir naktį. Šiuo metu Žemėje vyksta karas tarp dviejų civilizacijų, tarp gėrio ir blogio. Ir ką Žemės gyventojai pasirinks, su tuo mes ir gyvensime. Todėl kasdien reikia savęs klausti: kieno aš pusėje – gėrio ar blogio? O mano močiutė mane mokė: jei negali daryti gera, bent jau nepataikauk blogiui“, – svarstė pašnekovė.
