Didžiausią įspūdį padarė mažas gerumo gestas: kareivis parašė Lietuvos LGBTQ+ bendruomenei linkėjimus ant Violetos atsivežtos vaivorykštės spalvų vėliavos.
– Daugeliui mūsų toji invazijos diena – praėjusių metų vasario 24-oji, – kai Rusija užpuolė taikią Ukrainą, greičiausiai dar ilgai bus įsirėžusi į atmintį. Papasakokite, kaip šią dieną sutikote jūs? Kokie jūsų prisiminimai?
– Tuo metu kaip tik buvau Didžiojoje Britanijoje. Pajutau didžiulį norą grįžti namo į Lietuvą, nes norėjosi iš karto kažką daryti. Nebuvo šoko, nes mes stebėjome informaciją, buvo tarsi apmaudu, bet aišku, kad tai, tikėtina, atsitiks. Psichologiškai buvo galima truputį ruoštis tokiam scenarijui.
Man, kai atsitinka kas nors baisaus, visada kyla mintis, ką aš galiu padaryti. Žinau, kad jeigu aš uždarysiu save skausme ir baimėje, ir pyktyje, nuo to nebus geriau nei man, nei kažkam kitam. Neneigsiu to, jog kilo ir baimė, ir pyktis, galvoje šmėstelėjo įvairūs scenarijai, kas būtų, jeigu pas mus kažkas atsitiktų, ką aš daryčiau ir panašiai.
Taigi, buvo labai stiprus noras grįžti į Lietuvą. Tuo metu aš negalėjau to padaryti, tad Britanijoje tiesiog ieškojau būdų, kaip kuo nors prisidėti.
– Kaip prisidėjote?
– Siunčiau pinigus fondui Jonavoje, kuris įsikūrė kitą dieną po invazijos. Tapau dalimi jo. Jonavoje rašiau ir artimiesiems, ir draugams, ir pažįstamiems, kad tokiu adresu galima suteikti paramą. Aišku, nebuvo tokio tikslumo, ko konkrečiai reikia, nes niekas nieko nežinojo.
Pačioje Britanijoje taip pat padėjau rinkti paramą, ją rūšiuoti, pasakojau britams, kokia yra paramos svarba ir kas išties nutiko, nes, na, jie nebuvo Sovietų Sąjungos dalimi, jie nežino, ką tai reiškia.
Kalbant apie mane, aš, vėlgi, negyvenau okupacijos laikotarpiu, tačiau iš tų istorijų tiesiog jau žinai, kaip tas gyvenimas daugmaž atrodė. O jie neįsivaizduoja. Tai, kai pradėjau pasakoti, ir jie labai įsitraukė į paramą.
– Ar anksčiau yra tekę bendrauti su ukrainiečiais? Kokie yra jūsų ryšiai su Ukraina?
– Visiškai jokio kontakto nebuvo. Neturėjau jokių pažįstamų. Aplinkoje nebuvo nė vieno ukrainiečio.
– Tad kaip kilo mintis, kad galbūt reikėtų fiziškai išvykti į Ukrainą ir padėti šios šalies žmonėms?
– Nuo pat karo pradžios žinojau, kad aš tikrai važiuosiu ten, jog pasibaigus karui, padėsiu jiems susitvarkyti, nes tikrai bus ką veikti. Vienareikšmiškai. Bet tuo pačiu žinojau, kad važiuosiu ir karo metu.
Nebuvo abejonių, dvejonių ar baimės. Suvoki kainą, kokia ji yra važiuojant ten. O priežastis – žmogus yra milžiniška vertybė. Ten, kur yra neteisybė, nukreipta prieš žmogų, aš būsiu ir padėsiu kuo galėsiu pagal savo galimybes.
Nėra pas mane kažkokio vertinimo, kad vieni geri, kiti blogi. Pas mane gyvenime išvis tokio vertinimo nėra, kas yra gerai, kas yra blogai. Bet ten yra žmonės, kurie labai stipriai kenčia, ir jeigu aš, važiuodama ten, veždama paramą, galiu jiems padėti, aš būtinai tai padarysiu.
– Prieš vykdama į karo draskomą Ukrainą greičiausiai prasitarėte apie tai aplinkiniams, šeimai. Kaip jie reagavo? Ar nebijojo išleisti? Juk pavojinga…
– Taip, pavojus yra didžiulis. Bijojo. Buvo neramu. Bet jie žino, kad jeigu aš priėmiau sprendimą, aš jį ir įgyvendinsiu. Net jeigu bandytų mane kažkaip perkalbėti, sakyti, kaip ten baisu, gali negrįžti – daugybę priežasčių gali sugalvoti, – tai tas nepavyks: neperkalbės manęs.
Taip, pavojus yra didžiulis.
Jeigu aš jau nusprendžiau, aš planą įgyvendinsiu ir laikysiuosi žodžio.
– Kalbant apie paramą, kaip suprantu, žmonės aukojo fondui reikmenis, pinigus, jūs rinkote, o tuomet sėdote į automobilį ir išvažiavote į Ukrainą?
– Taip. Asociacijos „Šešios AM“ atstovas Karolis Sankauskas važiavo ten 8 ar 9 kartus nuo pat karo pradžios. Važiuodamas jis nuveža paramą ir pagrinde finansuoja viską iš savo lėšų. Mane beprotiškai sužavėjo žmogaus pasiryžimas atiduoti viską, ką gali. Jo idėja – ieškoti būdų, kaip pritraukti lėšas, bet nebūtinai, pavyzdžiui, būna, kiti nuperka automobilį ir paaukoja mums, kad išvežtume paramą į Ukrainą.
Kartą jis man paskambino ir pasakė: „O kaip tavo bendruomenė? Ar ji norėtų prisidėti?“ Pradėjome galvoti apie akcijos organizavimą, kurios metu surinktume paramą, sukrautume į džipą, išdažytume jį LGBTQ+ atributika ir nuvežtume į Ukrainą.
Na, mes pradėjome galvoti ir surengėme „Soho“ klube renginį. Laisvės partijos ir LGBTQ+ bendruomenės iniciatyva buvo renkamos lėšos džipui. Galiausiai pinigus surinkome, ant džipo priklijavome įvairių lipdukų su LGBTQ+ bendruomenės spalvomis ir panašiai.
– Ir su šiuo džipu iškeliavote į Ukrainą. Ar nebuvo kokių nors neįprastų aplinkinių reakcijų? Juk į LGBTQ+ atributiką žmonės išties atkreipia dėmesį.
– Kažkokių replikų, kad tiesiogiai ką nors pasakytų, negirdėjome, tačiau žvilgsnių, žinoma, buvo įvairiausių, ypatingai pasienyje, kai reikėjo pristatyti misijos dokumentus Ukrainos pusėje muitinėje. Patikrino paramos turinį, ką vežėme – tai įprasta procedūra.
Atsimenu, kad tas, kuris ėjo apžiūrėti mūsų džipą, man atrodė, sprandą nusisuks, nes jis tiek atsisukęs žiūrėjo į jį iš visų pusių. Bet nieko nesakė. Jokio negatyvo. Praleido, nes viskas buvo registruota kaip humanitarinė parama.
Na, vienintelė galbūt tokia replika, sakykime, buvo Kyjive, kas mane nustebino, nes tokioje gana europietiškoje vietoje buvome apsistoję. Tą džipą sąmoningai palikome labiausiai apšviestoje vietoje. Prie to viešbučio ryte radome tokį raštelį ukrainietiškai parašytą, kur nelabai malonūs žodžiai buvo.
Tiesa, dar vienas ukrainietis, kuris su mumis važiavo (buvo, kad pavežėme žmones į Ukrainą, iš Ukrainos, jeigu tai pakeliui), manęs klausinėjo apie tai, ar jų kariuomenėje yra LGBTQ+ asmenų, ir jis buvo nuoširdžiai nustebęs, kai pasakiau, jog yra, daug yra, jau ir žuvusiųjų yra.
Ryte radome tokį raštelį ukrainietiškai parašytą, kur nelabai malonūs žodžiai buvo.
Jis nuoširdžiai buvo nustebęs. Jam buvo sunku patikėti, kad toje kariuomenėje tarnauja ir šalį gina tie, kuriuos ta pati visuomenė atstumia. Mūsų pakeleivis klausinėjo tam tikrų detalių ir apie Lietuvos bendruomenę. Buvo pakankamai įdomus pokalbis.
O džipo kelionė tęsėsi nuo pat Vilniaus iki fronto. Mes jį atidavėme kariškiams, kurie išreiškė poreikį džipui, skirtam misijoms įgyvendinti. Buvome 1,5–2 km nuo fronto. Pakankamai pavojinga vieta.
– Kokie yra pirmieji vaizdai įvažiavus į Ukrainos teritoriją? Ar eina nujausti, kad šalis niokojama karo?
– Yra skirtingi pasieniai, tai priklauso nuo pasienio, pro kurį važiuoji. Toje vietoje, pro kurią važiavau, pirmiausia pamačiau 20–30 km ilgio vilkikų eilę, nes jie ten užstringa labai ilgam, kol praeina patikrą.
Kartais vietomis gali pamatyti iš plieno pagamintas konstrukcijas palei kelią. Jų yra, bet labai mažai. Reikia giliau pavažiuoti, kad galėtum pamatyti tą karinį vaizdą.
– Visą pasaulį sukrėtė vaizdai iš Bučos, liudijantys kraupias žudynes. Ar šioje kelionėje jus pačią kas nors šokiravo? Kas kėlė didžiausias emocijas?
– Žinote, gal nuskambės labai šaltai, bet ten, kai įvažiuoji, nėra baimės. Tu supranti kainą ir priežastis, dėl ko važiuoji. Tiesa, tapau budresnė – turi būti budrus, saugoti save, nes pirmiausia saugai pats save.
Aš mačiau daugybę vaizdų, sugriautų pastatų, nušluotų gyvenviečių, kuriose tik vienetai pastatų liko. Tačiau manęs tai nešokiruoja, nes aš suprantu, kur važiuoju. Tai ne tik sugriautų pastatų vaizdai – tai ir suluošinti gyvenimai. Teko pavaikščioti po daugiabutį, į kurį buvo paleista raketa, po sudegusius butus, ant stogo, teko keliauti per tiltą Iziumėje, pro kurį eidami išsigelbėjo 30 tūkst. žmonių.
Tai buvo kažkas nerealaus – stengiuosi tokiose vietose įžvelgti bent kokių gerų dalykų. Tas tiltas, nors ir sugriautas, bet juo eidami išsigelbėjo šitiek žmonių! Ir aš turėjau galimybę ten pabūti. Tai įeis į istoriją. Ir vėliau niekada nebegalėsi to patirti.
Viena vieta buvo, kurioje man pasidarė nuoširdžiai baisu, bet aš tą suvokiau tik gerokai vėliau. Tą akimirką aš to nesuvokiau, bet tas suvokimas atėjo grįžus į Lietuvą. Po to, kai mes pabuvome fronte, mums reikėjo išvažiuoti iš to miestelio, į kurį mes pirmieji atvažiavome per visus karo metus (anksčiau niekas nebuvo atvažiavę iš savanorių, nes ten labai pavojinga), tai mums reikėjo išvažiuoti temstant.
Negalėjome išvažiuoti įjungtais žibintais, nes dronai ir panašiai gali identifikuoti mus, tai toje prieblandoje važiuoji ir prieš save matai tokį didelį masyvų tanką, o pati buvau su kolegomis lengvajame automobilyje, tad kontrastas buvo didžiulis.
Tai yra teritorija, kurioje tu gali sutikti priešą. Ir tu nežinai, ar važiuoja priešas, ar važiuoja savas. Tai ten buvo tikimybė negrįžti. O juk ten nėra net ryšio – nei telefono, nei interneto. Tai net negalėtum atsisveikinti su niekuo. Tai patyrimas, kurio nelinkėčiau niekam.
– Ko dar reikėjo saugotis?
– Važiavome kolonoje – buvo trys automobiliai, kurie vyko į tuos karštuosius taškus. Kuo daugiau mašinų, tuo daugiau taikinių, tad važiuojant konvojumi yra taisyklė išlaikyti atstumus – 100–150 m tarpus, kad, jeigu taip nutiktų, jog į vieną iš automobilių pataikytų sviedinys ar raketa, kad kitos liktų sveikos.
Yra žuvusių savanorių. Fronte ir palei frontą yra taip nutikę, kad prorusiški žmonės laukia rusų ir perduoda koordinates tų, kurie atvažiuoja. Tai yra taip buvę, jog prorusiški žmonės pranešė ir paramą daliję savanoriai buvo susprogdinti. Tad turi būti budrus dėl tų žmonių, su kuriais bendrauji, taip pat neužsibūti vienoje vietoje, nenutolti nuo automobilių per toli, kad prireikus išvažiuotum čia, spėtum greitai ir operatyviai sulipti į mašiną.
Kuo daugiau mašinų, tuo daugiau taikinių.
Taip pat reikia būti atidžiam aplinkai, nes yra labai daug užminuotų vietų. Buvome pravažiavę šalia vietos, prie kurios buvo ženklas, įspėjantis apie minas.
– Kokią humanitarinę paramą dalijote?
– Mes vežėme „buržuikes“ – Lietuvoje jos gaminamos iš ratlankių. Taip pat vežėme maistą. Yra labai vertinamos įvairios aktyvios košės, nes tiesiog įpili vandenį ir jau nereikia galvoti. Valgyti labai patogu. Tai įvairiausias maistas vežamas, kurį būtų patogu valgyti.
Kariškiai prašo šokolado, taip pat nuvežėme energinių gėrimų, batonėlių, medicinos reikmenų ligoninėms: dezinfekcinio skysčio 400 ar 500 litrus, įvairių vaistų, antklodžių. Taip pat kariuomenei nugabenome aprangą: tiek tiems kariškiams, kurie guli ligoninėse ir, sakykime, jiems reikia treningų persirengimui, tiek karinę aprangą.
– Į Ukrainą vykote kartu su LGBTQ+ vėliava. Ant jos savo parašą padėjo karys. Ar galite papasakoti plačiau, kaip tai įvyko?
– Karolis, kuris inicijuoja šias misijas ir nuolat važinėja į Ukrainą, susipažino su šiuo kareiviu ir žinojo, kad reikia džipo. Jau prieš tai buvo atvežtas automobilis, tinkamas sužeistiesiems vežti. Tai yra, mes nuolat paremiame juos, ko jiems konkrečiai reikia.
Tas kariškis žinojo, kad tas džipas bus nuo LGBTQ+ bendruomenės, ir žinojo, jog jis greičiausiai bus kažkaip papuoštas LGBTQ+ vėliavos spalvomis. Sakė: „Viskas gerai, jūs tik vežkite džipą.“ Nes jiems reikia priemonių ir tai yra svarbiausia.
Aš ar su tuo džipu, ar be vis tiek būčiau pasiėmusi LGBTQ+ vėliavą, nes mačiau, kad jie kovoja už visų žmonių laisvę. Visų. Nėra jokios išimties. Vadinasi, ir ši vėliava neturi būti jokia išimtis.
Kai aš tą vėliavą išsitraukiau, nebuvo jokios negatyvios reakcijos. O aplink – vien kariškiai, jokių civilių žmonių. Jiems buvo smagu matyti šią vėliavą. Tas karys manęs nuoširdžiai paklausė, ką aš norėčiau, kad jis parašytų ant jos. Visiškai kaip ant bet kurios kitos vėliavos. Žmonės, kai veža paramą, vežasi ir kitas vėliavas, ir Lietuvos trispalvę. Bet tikiu, kad ši LGBTQ+ vėliava ten buvo pati pirmoji tokia.
Aš tiesiog paprašiau, kad perduotų linkėjimus LGBTQ+ bendruomenei, jis parašė angliškai ir ukrainietiškai. Man nuoširdžiai buvo smagu. Fotografavomės su ta vėliava prie to džipo mes visi, nebuvo jokio negatyvo. Tarsi tai būtų savaime suprantamas dalykas, kuo aš buvau labai nustebinta.
– Kaip manote, ar žmogaus teisių aspektu, LGBTQ+ bendruomenės klausimu Ukrainoje įvyks progresas?
– Vienareikšmiškai taip. Manau, toje šalyje situacija gali pagerėti. Karo metu Charkive net buvo surengtos savotiškos eitynės. Mes šiame mieste taip pat buvome. Kai nuvykau į jį, buvo taip gera jame stovėti žinant šią istoriją. Kadangi milijonai žmonių išvažiavo ir išsibarstė visame pasaulyje, jie tikrai sugrįš jau su vakarietiškomis vertybėmis. Tai vienareikšmiškai situacija gerės. Ne tik žmogaus teisių srityje, bet ir apskritai.
Kiek aš dabar susipažinau su ukrainiečiais (jau draugų turiu Ukrainoje), tai jie visi žino, jog esu LGBTQ+ bendruomenės dalimi, ir beprotiškai mane palaiko bei priima kaip savą.
