Viešbutyje tvarkė pasaulinių žvaigždžių kambarius
Daugiau nei prieš 15 metų, norėdama užsidirbti pradiniam įnašui, Sandra susidėjo daiktus ir išvyko į Airiją. Moteris neslepia, jog įsitvirtinti buvo nelengva, kadangi viską reikėjo pradėti nuo nulio.
„Prisimenu, kad po metų Lietuva įstojo į Europos Sąjungą ir man nebereikėjo darbo leidimo. Vis dėlto su juo man išvykus buvo lengviau – turėjau ne tik darbą, bet ir gyvenamąją vietą“, – prisimena S.Steponavičienė.
Atvykusi į Airiją, Sandra pradėjo dirbti penkių žvaigždučių viešbutyje, kuriame iš viso praleido trejus metus. Jame aptarnavimo lygis buvo itin aukštas, todėl moteris namo sugrįždavo taip nuvargusi, kad jokios kitos veiklos nebesinorėdavo.
„Per dieną reikėdavo sutvarkyti 10 kambarių, todėl turėdavau greitai suktis, – sako S.Steponavičienė. – Vis dėlto žinojau, kad nebūsiu amžinai kambarine, todėl sunkiai, bet užtikrintai ėjau tikslo link.“
Tam, kad galėtų dirbti aukštos klasės viešbutyje, Sandros tikinimu, nereikėjo atitikti jokių ypatingų reikalavimų. Tik, anot jos, svarbu turėti bent minimalų supratimą, kaip reikia tvarkytis, ir mokėti anglų kalbą.
„Pas mus dirbti priimdavo žmones iš visų šalių, – teigia S.Steponavičienė. – Buvo tik reikalavimai neturėti ant galvos skiauterės, nešioti surištus plaukus, nelakuoti nagų, nesegėti papuošalų, o viešbutyje elgtis taip, kad būtum nematomas.“
Viešbutyje, kuriame dirbo Sandra, apsistodavo itin turtingi žmonės, o neretai jie sulaukdavo ir pasaulinio lygio žvaigždžių, tokių kaip Eminemas, Pink ar Eltonas Johnas.
„Atėjus eilei tvarkyti jų kambarį, pasibelsdavai į duris, o tuomet arba sutikdavai juos, arba ne. Jeigu žmogus būdavo kambaryje, pasisveikindavai, pasakydavai, kad nori išvalyti kambarį. Visi elgdavosi tikrai maloniai, tik, prisimenu, po atlikėjo „50 Cent“ apsilankymo buvo visiška betvarkė, kurią ilgai kuopėme“, – pasakoja S.Steponavičienė.
Nors sutiktos įžymybės elgdavosi mandagiai ir duodavo dosnių arbatpinigių, kambarius dažniausiai palikdavo netvarkingus. Sandra neslepia, kad neretai matomi vaizdai būdavo baisūs, o kartą ji net apsiašarojusi paliko apartamentus.
„Jie sulaužydavo spintas, išvartydavo daiktus, ką nors padarydavo duše, – vardina S.Steponavičienė. – Buvo atvejis, kai įėjau į kambarį ir išėjau atgal, nes negalėjau ten būti. Tuomet atėjo aukšto vadovas ir pasakė, kad pats viską sutvarkys, neleido mums to daryti. Viešbutyje darbuotojai tikrai buvo gerbiami.“
Sunkus darbas padėjo užsigrūdinti
Vis dėlto ne visi svečiai kambarius palikdavo apšnerkštus – kaip Sandra pasakoja, pavyzdžiui, vienas jų į šiukšlių dėžę ausų krapštukus išmesdavo tik suvyniotus į popierių.
„Jis net nepalikdavo kambarių tarnybai nešvarių lėkščių po pusryčių. Pavalgęs jas išplaudavo, padėdavo ant staliuko ir uždengdavo staltiese“, – prisimena S.Steponavičienė.
Gebėjimas greitai tvarkytis, anot Sandros, atsiranda su laiku, o visiškai įsivažiuoti jai prireikė poros mėnesių. Netrukus moteris jau buvo atradusi savas taktikas, kaip galima greitai sutvarkyti kambarį.
„Tik įėjus, vonios kambaryje atsuki karštą vandenį ir palieki. Tokiu būdu viskas nugaruoja, nuteka muilas ir lengviau išsivalo. Kol bėga vanduo, bėgi tvarkyti lovos, nuvalai dulkes, tuomet grįžti sutvarkyti dušo, o galiausiai išsiurbi ir leki į kitą kambarį“, – aiškina S.Steponavičienė.
Kol bėga vanduo, bėgi tvarkyti lovos, nuvalai dulkes, tuomet grįžti sutvarkyti dušo.
Darbą Sandra dažniausiai pradėdavo pusę 9 ryto, o 17 valandą kambariai jau turėdavo būti sutvarkyti. Vis dėlto pasitaikydavo atvejų, kai atvykdavo svečiai, o jų apartamentai dar būdavo neparuošti.
„Tokiomis situacijomis padėdavo aukšto vadovai, kurie paskambindavo, pasakydavo mesti darytą darbą ir bėgti tvarkyti reikiamo kambario. Taip ir lakstydavai, – šypsosi S.Steponavičienė. – Kartais norėdavosi ramiai susitvarkyti, bet pasitaikydavo visko.“
Taip dirbdama Sandra užsigrūdino ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Dėl savo įdėtų pastangų ji kartą net buvo išrinkta mėnesio darbuotoja. Tačiau moteris atvirai sako – tam, jog tave pastebėtų, reikėdavo itin stengtis.
„Mes, lietuviai, esame labai darbštūs svetur. Jautėsi, kad pietiečiai labiau atsipalaidavę, o lietuviai, tikrai galiu pasakyti, yra patys geriausi darbuotojai“, – gerų žodžių negaili S.Steponavičienė.
Vis dėlto vos po pusmečio darbo Sandrai atsirado problemų su nugara, o sveikatos bėdos ją persekioja iki šiol. Ir nors kasdien norėdavosi mesti darbą, moteris toliau atkakliai ėjo link savo užsibrėžto tikslo.
„Po pusės metų grįžau į Lietuvą ir su mama iš oro uosto tiesiai į ligoninę važiavome. Mane atstatė per savaitę, o tada sugrįžau atgal“, – sako S.Steponavičienė.
Sandra jau daug metų nebedirba kambarine, tačiau šypsodamasi prisipažįsta, kad profesinė liga turbūt liko visam gyvenimui. Jos teigimu, pačios namai dabar nėra ypač tvarkingi, tačiau tualetinio popieriaus skiautelę visada užlenkia.
„Kai būnu svečiuose ar viešbutyje, visada pasižiūriu, ar tualetinis popierius užlenktas trikampiu, ar ne – penkių žvaigždučių viešbučiuose taip yra daroma tam, kad atrodytų tvarkingiau. Iš karto pastebiu, kur išvalyta ne itin kruopščiai arba kokio kambario svečiams net negalėtų siūlyti, nes jame, pavyzdžiui, užsikimšusi kriauklė, – pasakoja S.Steponavičienė. – Dabar pagalvojau, kad net lovą namie kloju panašiai kaip darydavau viešbutyje.“
Net lovą namie kloju panašiai kaip darydavau viešbutyje.
Po kambarinės darbo Sandra siekė įsidarbinti viešbučio biure, todėl pamažu kopė karjeros laipteliais aukštyn. Visgi galiausiai jame vietos neatsirado, tad moteris laikinai darbą rado kitur, o galiausiai sugrįžo į Lietuvą.
„Lietuvoje prasidėjo krizė, kurios metu įsidarbinau viešbutyje, tačiau ten tris mėnesius negavau atlyginimo. Tuomet neištvėrusi susikroviau daiktus ir išvažiavau į Angliją, kur dirbau biure ir praleidau beveik 9-erius metus“, – prisimena S.Steponavičienė.
Save atrado gamindama desertus
Gyvendama Londone, Sandra ilgą laiką nesvarstė imtis pokyčių, kadangi jautėsi neblogai, o ir darbas buvo geras. Vis dėlto po vaiko auginimo atostogų S.Steponavičienė suprato, jog tai, ką veikia, nėra tikroji ji, todėl ėmė svarstyti apie kitas veiklas.
„Visada mėgau gaminti maistą, o internetas visagalis – kažkada užmačiau blizgančią glazūrą ir užsimaniau išmokti ja naudotis. Radau pirmus paprastus kursus, vėliau jų daugėjo, pamažu atostogos, laisvalaikis ir pusė naktų buvo paskirti mano hobiui.
Jis įgavo tokį pagreitį, kad vieną dieną mane pasikvietė direktorius ir paklausė, ar lieku, ar toliau gyvenu su tortais. Tada supratau, jog apleidau darbą, esu pavargusi, nukentėjo šeima. Nusprendėme važiuoti į Lietuvą, nes visada norėjome grįžti namo“, – pasakoja S.Steponavičienė.
Prieš 4-erius metus į Lietuvą grįžusi Sandra tikina niekada negalėjusi pagalvoti, kad kada nors gamins skanėstus. Tačiau pamažu ji eksperimentavo, mokėsi, o tuo metu desertais buvo apdalinami moters kaimynai, draugai, giminės ir kolegos.
„Dabar, kai pasižiūriu į pirmą užsakymą, galvoju, Dieve, kokia gera buvo klientė, kuri priėmė tokį tortą, – juokiasi S.Steponavičienė. – Buvau drąsi ir tikrai esu dėkinga klientams, kurių dėka pasiekiau dabartinį savo lygį.“
Dabar, kai pasižiūriu į pirmą užsakymą, galvoju, Dieve, kokia gera buvo klientė, kuri priėmė tokį tortą.
Kurį laiką Sandra skanėstus ruošė namie, o vėliau pamažu įkūrė dabartinę savo studiją „Sandrita Cakes“, kurioje galiausiai ir ėmė dirbti. Nors iš pradžių ji neturėjo daug klientų, žmonės apie desertus sužinodavo iš lūpų į lūpas, o ir pati moteris jautėsi rami, jog su laiku viskas pavyks.
„Neturėjau jokių baimių. Mane labai palaikė artimieji, draugai, kurie niekada nesakė, kad bankrutuosiu. Papuoliau į gerų žmonių ratą, – džiaugiasi S.Steponavičienė. – Per metus laiko įsitvirtinau, tačiau per juos, žinoma, buvo visko. Visgi buvau kantri, žinojau, kad reikia laiko, o kokybė vis tiek turi nugalėti.“
Įvairiausius kepinius ruošianti Sandra išskiria, kad didžiausias sunkumas buvo pinigai. Anot jos, galima pasiskolinti ir greitai įsitvirtinti, tačiau tuomet reikės grąžinti savus pinigus.
„Kad nebūtų taip skausminga, judėjau iš lėto, o galiausiai viskas pavyko“, – savo sprendimu patenkinta S.Steponavičienė.
Sandra atskleidžia, kad kartais klientai jos paprašo pagaminti tai, ko ji niekada nėra dariusi. Todėl būna, kai matydama, jog su užduotimi nesusidoros, ji iš karto pasako, kad užsakymo atlikti negalės. Tačiau pasitaiko ir tokių prašymų, kai S.Steponavičienė nusprendžia surizikuoti.
„Kartais pasibandau ir, jei matau, kad pavyksta, apsiimu daryti užsakymą. Bet man nėra gėda pasakyti, jei nemoku“, – tikina Sandra.
Nors Sandra desertus ruošia jau ne vienerius metus, virtuvėje vis dar įvyksta nesėkmių. O jų, kaip moteris juokiasi, gali pasitaikyti kone kasdien.
„Kartą išdrėbiau tortą ant žemės likus keturioms valandoms iki atidavimo klientui – traukiau iš šaldytuvo ir užkliuvau su ranka. Teko greitai daryti iš naujo. Būna, kad sulūžta dekoras. Pavyzdžiui, neseniai dažiau šokoladą, kuris turėjo būti turkio spalvos, bet išėjo žalias“, – vardina S.Steponavičienė.
Kartą išdrėbiau tortą ant žemės likus keturioms valandoms iki atidavimo klientui.
Šiandien Sandra jau yra atradusi save ir gamindama skanėstus jaučiasi gerai. Vis dėlto jai pasitaiko ir blogų dienų, kai kartais sudvejoja, ar tikrai pasirinko tinkamą kelią.
„Būna, kad suabejoju, kai, pavyzdžiui, reikia keltis pusę 5 ryto, nors taip norėtųsi pamiegoti, – šypsosi S.Steponavičienė. – Tačiau sunku būna tik tuo momentu. Vos atvažiavusi į studiją, pasijaučiu geriau. Tai yra mano mėgstamiausias darbas, smagu, kai niekas nelesa smegenų.“
Dabar pati savo darbus ir laisvalaikį planuojanti Sandra nesikrato ir anksčiau turėtos patirties, kai emigracijoje teko dirbti įvairius darbus. Anot jos, tai padėjo užsidirbti, be to, šiek tiek pasikeitė mąstymas.
„Jeigu kas nors nori važiuoti į užsienį, aš visada palaikau ir pritariu. Tačiau sugrįžkite į Lietuvą, – sako S.Steponavičienė. – Dabar man Lietuva yra kaip neatrasta Amerika. Viskas pas mus gerai, nereikia sakyti, kad trūksta darbų. Jeigu lietuviai čia dirbtų taip, kaip Anglijoje, uždirbtų tiek pat. Aš dabar Lietuvoje kartais uždirbu daugiau nei Londone, tik reikia pasistengti.“
