Laimėjus čempiono titulą, gimė mintis rengti turnyrus
S.Kulikauskas – sporto meistras, daugkartinis Lietuvos čempionas, įvairių Europos bei pasaulio čempionatų nugalėtojas ir prizininkas, 2008 m. pasaulio čempionas, pelnęs šį nugalėtojo vardą Briuselyje vykusiame dziudo meistrų pasaulio čempionate. Sportininko pasiekimus galima vardinti ilgai, juolab kad ir baigęs sportinę karjerą, jis su savo mėgiamu sportu neatsisveikino.
2007 m. S.Kulikauskas įsteigė Šiaulių miesto sporto klubą „Mangustas“, kuriame imtynių meno gali mokytis visi – nuo darželinuko iki suaugusio žmogaus, pritraukiami rizikingo elgesio vaikai bei globos namų auklėtiniai. Taip pat jau dešimtus metus iš eilės Šiauliuose jis organizuoja tarptautinius savo vardo sambo turnyrus, į kuriuos atvyksta sportininkai iš Latvijos, Izraelio, Olandijos, Estijos, Airijos, Rusijos.
Sportininkas neslepia – surengti tokį turnyrą be rėmėjų neįmanoma, juolab kad žiūrovams įėjimas laisvas. Dalis išlaidų padengiama pajamomis iš klubo veiklos, tačiau to neužtenka. Kiek kartų buvo prašyta valstybės paramos, tiek kartų jos negauta. „Tarsi aš čia pats sau prašyčiau. Juk noriu padaryti renginį miestui, kad žmonės domėtųsi sportu“, – guodėsi pašnekovas.
Vieną pirmųjų turnyrų, kurie davė pradžią imtynių sporto šakos populiarinimui ir jos prestižo kėlimui Šiauliuose, parėmė prekybos tinklas „Norfa“. Pasak pašnekovo, tai buvo reikšminga suma, leidusi surengti turnyrą didelėje arenoje ir pritraukti daug žiūrovų.
Išugdė ne vieną čempionatų prizininką
Šiaulių miesto sporto klubą „Mangustas“, pasak jo direktoriaus, išugdė ne vieną sambo ir dziudo Europos ir pasaulio prizininką, čia treniruojasi ir dziudo imtynių olimpietė Santa Pakenytė. Taigi šį klubą drąsiai galima vadinti profesionalių sportininkų kalve.
Tačiau tai ne vienintelė jo veikla. Pačiam S.Kulikauskui labai svarbi ir socialinė sporto funkcija. Jo klubą lanko daug vaikų iš globos namų, socialinės rizikos šeimų, apskritai rizikingo elgesio vaikai.
„Vaikams turėti užsiėmimą, ypač vasarą, labai svarbu. Vaikai yra judrūs, jiems reikia veiklos, o neturėdami, kuo užsiimti, kur išlieti energijos, jie gali pridaryti daug negerų dalykų. Taigi vasarą organizuojame stovyklas, ypač globojame vaikus iš globos namų, važinėjame į Šiaulių, Gruzdžių socializacijos centrus, treniruojame sunkiai auklėjamus vaikus. Man atrodo, užsiimti tokia labdara, socialine veikla, yra svarbu.
Tik pinigų trūksta. Iš savivaldybės gavome pastatą – apleistą darželį Šiauliuose. Jį nuomojamės, tvarkome ir kuriamės. Kai įsikursime, klubas pagaliau turės savo patalpas. Yra idėjų ir dienos centrą vaikams atidaryti, pritraukti judrius, į rizikingą elgesį linkusius vaikus, kad vakarais laiką jie leistų ne gatvėje, o pas mus salėje. Jau investavome daug lėšų į namo pritaikymą mūsų reikmėms, šiuo metu reikia įrengti tualetus“, – pasakojo pašnekovas.
Vaikams padeda atsistoti ant kojų
S.Kulikausko teigimu, šis sportas labai ugdo žmogaus savivertę ir vidinį drausmingumą, nes yra labai aiškios taisyklės – kas galima, kas negalima, tu negali stengtis nugalėti bet kokiomis priemonėmis. Pagaliau, jeigu žmogus sportuoja, jis yra sveikesnis, jam mažiau rūpi alkoholis ir tabakas, nėra tam ir laiko, nes laisvalaikį jis praleidžia sporto salėje.
„Stebėdamas tuos vaikus nuo mažens iki jie suauga, matau tik sporto naudą. Nors imtynės – viena iš agresyvesnių sporto šakų, visgi tai ne boksas, karatė ar dar kas nors, kur reikia smūgiuoti ir priešininkas iš tiesų žalojamas. Čia daugiau išmokstama savigynos elementų – metimai, apsisaugojimai... Jeigu vaikai auga ant šio kilimo, visą energiją, kurią būtų išlieję įvairiais būdais gatvėje, palieka salėje. Jie pas mus išsikrauna.
Be to, šis sportas drausmina. Kai jie pradeda važinėti į įvairias varžybas, ima suprasti, kad būtina laikytis režimo, kontroliuoti save, pamato, kaip kiti gyvena, kaip elgiasi jų bendraamžiai ir bendraminčiai iš kitur. Taip jie patys keičiasi. Aš manau, kad jeigu bent vieną vaiką iš dešimties pavyksta ištraukti iš jo aplinkos ir pastatyti jį ant kojų, jau yra gerai. Nes jeigu vaikas nieko daugiau nemato, kaip gyvenama už globos namų sienų, išėję iš jų nežino, nei ką daryti, nei kur pasidėti, nei kaip duonai užsidirbti, nes iki šiol viskuo būdavo pasirūpinama už jį“, – svarstė pašnekovas.
Jis pats imtynių sporte gyvena jau 40 metų, todėl jaučiasi gerai pažįstantis kelią nuo nulio iki aukštumų. Ir būtent todėl jam dabar norisi šia savo patirtimi dalintis, juolab kad meilė šioms sporto šakoms vis dar gyva.
