Geriausias metų pasiūlymas! Prenumerata vos nuo 0,49 Eur/mėn.
Išbandyti

Pasaulio čempionė Uliana iš Bučos: mieste voliojosi žmonių kūnai ir jų dalys

Šiuolaikinių komunikacijų laikais pasaulis apie Ukrainoje vykstančius žiaurumus gali sužinoti ne tik iš faktų bei statistikos, bet ir iš juos patyrusių, išgyvenusių paprastų žmonių pasakojimų. Žurnalistės iš Lvivo pradėtas projektas, fiksuojantis šiuos pasakojimus, šiandien jau prieinamas 13 pasaulio kalbų. Savo artimuosius, sveikatą, santaupas, namus praradę žmonės iš pirmų lūpų liudija patirtą siaubą.
Karo nusikaltimai Bučoje
Karo nusikaltimai Bučoje / „Scanpix“/AP nuotr.

Dalijamės Ulianos istorija, kuri publikuota portale „Karas. Pasakojimai iš Ukrainos“.

„Aš vairavau. Rusų kareivis man grubiai įsakė: „Išlipk!“ Aš jam atkirtau: „Negaliu!“ ir ranka mostelėjau į neįgaliojo vežimėlį mašinoje, – Uliana Pčolkina prisimena, kaip kartu su vyru ir kaimynais kovo pradžioje bandė ištrūkti iš karo veiksmų siaubiamos Bučos.

– Mieste voliojosi žmonių kūnai ir kūnų dalys, automobiliuose – sušaudyti žmonės. Visi jie – taikūs gyventojai, kurie tiesiog bandė ištrūkti į saugią vietą. Daug kūnų vietos gyventojai surinko ir palaidojo bendrame kape prie cerkvės, bet daug jų liko gatvėse. Mums pasisekė, jog važiavome tokia ilga kolona, ir kad likome gyvi. Tiesiog pasisekė.“

warstoriesukraine.com nuotr./Uliana Pčolkina su vyru Vitalijumi
warstoriesukraine.com nuotr./Uliana Pčolkina su vyru Vitalijumi

38-erių U.Pčolkina – visuomenės veikėja, televizijos laidų vedėja, neįgaliųjų karatė pasaulio čempionė, nevyriausybinės organizacijos „Aktyvios reabilitacijos grupė“, besirūpinančios nugaros smegenų traumas patyrusiais žmonėmis neįgaliųjų vežimėliuose, vadovė ir valdybos narė.

Uliana prieš 17 metų patyrė stuburo traumą ir nuo to laiko juda neįgaliojo vežimėlyje. Jos vyras Vitalijus taip pat neįgalus.

Uliana ir Vitalijus į nuosavą būstą Bučoje įsikraustė 2015 m. Miesto centre, pirmame aukšte esantį butą pora įsirengė pagal savo poreikius. Vasario 24 d. sutuoktinius pažadino sprogimai – rusai bombardavo už kelių kilometrų esantį Hostomelio oro uostą. Nuo tada, nuo to pirmo sprogimo, mieste nebesiliovė bombardavimai, apšaudymai, susišaudymai.

„Buvau balkone, kai pasirodė pirmieji rusų sraigtasparniai. Užpuolikai praskrido man virš galvos“, – pirmąją Rusijos plataus masto įsiveržimo į Ukrainos teritoriją dieną prisimena Uliana.

Jiedu su vyru nusprendė likti namie. Slėpėsi vonioje, nes į rūsį vedė siauri ir vingiuoti laiptai – neįveikiami žmonėms su neįgaliojo vežimėliu.

„Pirmą naktį vonioje miegojome sėdėdami – traumą patyrusiam žmogui tai pragaras. Po to nusprendėme miegoti lovoje – pataikys tai pataikys. Miegojome su drabužiais. Kėlėmės anksti, ir dieną aš miegojau vonioje, pasidėjusi pagalvę į kriauklę, – prisimena Uliana.

– Mūsų namas – šalia Varšuvos trasos. Vasario 27 d. į jį šovė rusų tankas ir sviedinys pataikė į kaimynų butą ketvirtame aukšte, jis sugriuvo, užsidegė. Mūsų balkonas neįstiklintas: girdėjome, kaip iš jo vyksta susišaudymas. Girdėjome, kaip į sienas sminga kulkos. Girdėjome, kaip mūsų balkone kažkas sudejavo, kad yra sužeistas.“

Pačiomis pirmomis dienomis pastate išjungė dujas, šildymą, po to dingo ir elektra. Uliana pasakoja, jog jiedu su vyru išgyveno tik dėl to, kad jais rūpinosi kaimynai.

„Mes buvome visi kartu – tai mus gelbėjo. Mudu su vyru nebūtume galėję nei vandens atsinešti, nei įlįsti į subombarduotą parduotuvę maisto produktų, nei gauti degalų automobiliui. Būtume mirę iš bado“, – aiškina ji.

Mes buvome visi kartu – tai mus gelbėjo.

Kovo pradžioje Ulianai ir Vitalijui pavyko ištrūkti iš Bučos.

„Paskelbė, kad bus evakuojami žmonės, bet rusai neįleido evakuacijos autobusų į miestą. Ir tada kažkas iš mūsų grupės sušuko: „Važiuojam!“ Kaip mums pavyko išvažiuoti? Važiavome šimtų automobilių kolona – rusų kareiviai šito nesitikėjo. Jie vienus apieškodavo, kitų ne, nes tiesiog kolona buvo labai didelė“, – pasakoja Uliana.

Sutuoktiniai važiavo atskirai: Vitalijus įsėdo į mikroautobusą pas kitus kaimynus, o Uliana į savo automobilį paėmė mergaitę su šuniu ir kaimyną.

„Mieste visur buvo rusai, vyko susišaudymai, girdėjosi sprogimai, kulkosvaidžių tratėjimas. Tuo metu, kai rikiavomės į koloną išvažiuoti iš mūsų kiemo, kažkokia sunkioji rusų technika – tankas ar BTR, aš jų neskiriu – iš arti pataikė į penkiaaukštį priešais mus. Rusai važiavo ir taikėsi į mus. Aš pakėliau rankas ir taip sėdėjau mašinoje. Nesu religinga, bet per šį karą pradėjau melstis.

Buvo baisu dėl žmonių šalia, dėl vyro. Jie taikėsi į mus, bet, laimei, neiššovė, – prisimena Uliana. – Nesuskaičiuojamuose blokpostuose rusai naršė po mūsų automobilius: ieškojo vaizdo registratorių, tikrino vaizdo įrašus ir nuotraukas telefone – aš dar prieš išvažiuodama viską ištryniau. Ieškojo ginklų. Iš Bučos išvažiavome, kai jau temo, vykome link Fastivo.

Važiavome aplinkiniais keliais, per priemiesčius, per kaimus, per užminuotą lauką. Mano kūnas visą laiką buvo maksimaliai įsitempęs, atsipalaidavo tik trečią dieną Lvive.“

Uliana aiškina: neįgaliesiems karo metu gresia didesnis pavojus, nes jie dažniausiai neturi galimybės nusileisti į slėptuvę, pasirūpinti maisto produktais ar, pasitaikius pirmai galimybei, evakuotis.

„Atleiskite, bet, tarkime, pakeliui pasirūpinti tualeto reikalais kažkur po tiltu ar laukuose mums tiesiog neišeina. Arba bute, kurio tualeto durys per siauros, kad tilptų neįgaliojo vežimėlis.“

Užrašyta 2022 m. kovo 17 d.

Vertimas: Mila Monk

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kodėl namui šildyti renkasi šilumos siurblį oras–vanduo: specialisto atsakymas
Reklama
Skrydžio režimu: atviras „Gurtam“ vadovo interviu su Benediktu Vanagu
Reklama
Kokias tvoras ir kodėl šiemet renkasi namų savininkai?
Reklama
Daugiau Pliusų sporto entuziastams:„Gym+“ vėl plečiasi