Ugnė neslepia savo ambicijų tapti neuromokslininke, tyrinėjančia žmogaus smegenų paslaptis. Ir šios ambicijos yra labai pamatuotos. Jau kelerius metus ji praktiškai kasdien skiria laiko šios srities mokslų studijoms. Minėtai neuromokslų olimpiadai „Brain Bee“ ji ruošėsi dvejus metus. Per tą laiką įsigilino į daugelį temų, susijusių su smegenų veikla, ir atrado sritį, kuri ją šiuo metu domina labiausiai. Tai sinestezijos reiškinys – nevalingas dviejų ar daugiau pojūčių atsiradimas, dirginant tik vieno iš tų pojūčių jutimo organą, pavyzdžiui, kaip garsas gali sukelti spalvos ar skonio pojūtį ir pan.
Iš plataus olimpiados užduočių spektro galima tik numanyti, kiek pastangų reikėjo įdėti, kad nugalėtum visus savo konkurentus Europoje. Pirmajame olimpiados etape užduotys buvo iš trijų sričių: anatomijos, histologijos ir ligų diagnozavimo. Geriausiai pasirodę kandidatai, tarp kurių pateko ir Ugnė, buvo atrinkti į finalą, kuriame reikėjo atsakyti į klausimus jau iš skirtingų neuromokslų sričių.
– Papasakok, kaip susidomėjai neuromokslų sritimi?
– Būdama septintokė, dalyvavau vasaros stovykloje, kurioje psichologijos studentė mums skaitė paskaitas. Viena iš jų buvo apie miegą. Pradėjome kalbėti apie sąmoningus sapnus ir aš labai susidomėjau. Pati mokytis sapnuoti sąmoningai nebandžiau, nes man įdomiausia ieškoti atsakymų, kas vyksta smegenyse, kad atsiranda tokie sapnai. Tuomet buvo pirmas mano prisilietimas prie suvokimo, kad mūsų sąmonė yra labai plati, paslaptinga ir nepažini. Tai ir paskatino domėjimąsi neuromokslais.
– Šiuolaikiniai mokslininkai smegenyse vykstančiais procesais aiškina daugelį mūsų veiksmų kasdienybėje – mūsų emocijas, reakcijas, pasirinkimus, elgesio modelius ir pan. Ar bandai pati šias žinias pritaikyti kasdienybėje?
– Turėdama daugiau žinių, tikrai su susidomėjimu stebiu, kaip smegenų veikla, neurotransmitoriai ir kiti dalykai atsispindi mano ir kitų elgesyje. Pavyzdžiui, kai pastebiu, kad pasielgiau kažkaip keistai, iš karto kyla klausimas, kas galėjo įvykti smegenyse ir padaryti įtaką tokiam sprendimui.
Nesu tikra, ar mūsų elgesį mokslininkai kada nors pilnai galės paaiškinti, tačiau man yra įdomu suprasti, kaip mes atliekame sąlyginai paprastus veiksmus. Pavyzdžiui, kokie procesai smegenyse atsakingi už tai, kad mes galime judėti, vaikščioti arba kvėpuoti. Atrodytų, tai savaime suprantama, bet, kad atliktume šiuos veiksmus, smegenyse vyksta labai sudėtingi procesai.
– Tavo amžiuje dar norisi daug smagaus laisvalaikio, pabendravimo su draugais, o tu pasinėrei į mokslą. Ar tam reikia daug valios?
– Gal tik iš šalies atrodo, kad mokytis neįdomu, ir kyla nuostaba, kodėl aš tam skiriu tiek laiko. Bet man nuoširdžiai įdomu, įdomiau negu daug kitų dalykų, todėl nėra taip, kad reikėtų įdėti daug pastangų mokytis. Aišku, būna įvairių dienų, kai reikia prisiversti, ypač jeigu tos temos mane nelabai domina, bet tikrai nedarau to per prievartą ir nesijaučiu dėl mokslų atsisakanti kitų veiklų.
Moksle aš jaučiu didelę prasmę, kuri suteikia motyvacijos tęsti studijas. Aš nežinau, ar kada nors mes galėsime paaiškinti Visatą ir kaip mes egzistuojame joje, bet manau, kad mokslas – vienintelis, kuris galbūt galėtų padėti bent priartėti prie šio pažinimo. Todėl ir atrodo, kad tai vienintelis dalykas, kuriam iš tiesų verta skirti daug pastangų.
Toks yra mano pasirinkimas. Man įdomu, kaip atsirado gyvybė, kas yra žmogus ir pan. Suprantu, kad tai filosofiniai klausimai, bet galbūt mokslo pagalba mes kada nors turėsime į juos atsakymą.
– Tau svarbus rezultatas ar pats mokymosi procesas?
– Svarbūs abu dalykai. Jeigu man būtų neįdomu mokytis, nemanau, kad siekčiau rezultatų ir dalyvaučiau olimpiadose. Kita vertus, pasiekimai ir įvertinimai yra malonūs bei skatina dar labiau mokytis. Dar man svarbus dalyvavimas olimpiadose ir todėl, kad ten sutinku žmonių, kurie domisi tais pačiais dalykais, kaip ir aš. Labai gera sutikti bendraminčius ir pabendrauti su jais.
Pernai dalyvavau Lietuvos neuromokslų olimpiadoje, patekau į finalą, bet neužėmiau pirmos vietos. Šiemet pasaulinėje olimpiadoje užėmiau trečią vietą. Dalyvaudama stengiuosi neužsibrėžti tikslo būtinai laimėti, nors nesąmoningai, žinoma, svajoju apie tai. O patekus į finalą olimpiadoje tikrai pradėjo kirbėti noras pasirodyti kuo geriau. Buvo smagu laimėti.
– Kokia yra tavo kasdienė dienotvarkė?
– Dienotvarkė priklauso nuo konkrečios dienos. Šiuo metu atlieku praktiką Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre, kuriame po pamokų praleidžiu visai nemažai laiko. O paprastai dienotvarkė priklauso nuo mokykloje užduotų namų darbų. Jeigu jų daugiau, savoms studijoms lieka mažiau laiko. Jeigu namų darbų mažiau, tuomet galiu skaityti tai, ką pati noriu. Vis dėlto per savaitę stengiuosi išmokti kažką nauja. Beje, ir mokykloje man patinka tikslieji, gamtos mokslai – vadinčiau save „tiksliuke“.
Tačiau tai nereiškia, kad visą laiką tik mokausi. Kaip ir daugelis žmonių, mėgstu susitikti su draugais, labai mėgstu vaikščioti gamtoje ir kitus paprastus dalykus. Randu laiko ir savanoriavimui, koncertams, kelionėms.
Nežinau, ar kada nors galėsime paaiškinti mūsų egzistenciją, bet mokslas gali padėti priartėti prie šio pažinimo.
– Kaip reaguoja draugai į tokį aistringą tavo susidomėjimą mokslu?
– Iš draugų pusės nejaučiu jokios distancijos. Jie visi taip pat išskirtinės asmenybės su savo pomėgiais. Turiu daug draugų, kurie, kaip ir aš, domisi biologija bei gyvybės mokslais. Juos sutikau papildomuose būreliuose, akademijose, olimpiadose. Mes visi vienas kitą labai suprantame. Taigi, palaikančią bendruomenę turiu. Be jos būtų sunkiau.
– Ar pavargsti?
– Kartais tikrai pavargstu ir šiuo metu labai džiaugiuosi kalėdinėmis atostogomis. Bet matant rezultatus, kuriuos pasiekiau, šis nuovargis man atrodo prasmingas. Rezultatai motyvuoja toliau stengtis, net kai esu pavargusi. Pavyzdžiui, dabartinė praktika – papildoma veikla, bet aš ją labai vertinu. Mes dirbame su genų inžinerija neuronuose – labai smagu prisiliesti gyvai, pamatyti, kaip vyksta tokie darbai, pasimokyti iš ten dirbančių puikių mokslininkų. Jeigu aš jau pasiekiau tiek, kad galiu atlikti tokią praktiką, norisi stengtis ir toliau. Nuovargis man nėra priežastis nesimokyti, nes turiu tikslą, kuris neleidžia sustoti.
– Kur planuoji studijuoti ir kaip įsivaizduoji savo ateitį?
– Dėl studijų dar nesu apsisprendusi. Savų privalumų ir trūkumų turi studijos ir Lietuvoje, ir užsienyje. Be to, man labai patinka Lietuva, todėl, net jei studijuosiu užsienyje, vėliau norėčiau grįžti. Girdžiu apie tai, kad užsienyje mokslininkai turi daugiau galimybių, bet manau, kad niekada nesijausiu kitoje šalyje taip gerai, kaip Lietuvoje. Žinoma, ar turėsiu galimybę dirbti norimą darbą, taip pat bus svarbu. Bet tai dar ateities klausimas.
Taip pat dar abejoju ir dėl pačios studijų krypties – rinktis iš karto neuromokslus ar pasirinkti gyvybės mokslų studijas, kurios duotų pamatines žinias, ir vėliau jau specializuotis neuromoksluose.
Bet kuriuo atveju ateityje norėčiau dirbti mokslinėje laboratorijoje – atlikti akademinius tyrimus, nesusijusius su pramonės sritimi. Norėčiau ieškoti atsakymų į klausimus apie sąmonėje vykstančius procesus, kad kuo daugiau apie juos sužinotume.
