„Aleksandras Barauskas“ į Klaipėdą atkeliavo prieš dvejus metus ir tapo naujuoju patruliniu pasieniečių laivu. Portalo 15min žurnalistai laive svečiavosi prieš pat šiųmetę Jūros šventę, kai pasieniečiams ramybės nedavė į šventę plūstantys burlaiviai ir jachtos.
Turėjome progą jį apžiūrėti, iš arti pamatyti įprastą pasieniečių patruliavimą jūroje, įsitikinti, kad romantikos jūroje, kai ši rami, tikrai užtenka, ir pabendrauti su laivo vadu, jau 14 metų pasieniečio darbą dirbančiu 36-erių A.Zabičiu.
– Papasakokite apie laivą, savo darbo ypatumus: kokios jūsų veiklos, atsakomybės?
– „Aleksandras Barauskas“ yra paieškos ir gelbėjimo laivas, jame yra radiolokacinė, taip pat automatinė identifikavimo sistema, kuri dabar jau yra visuose laivuose, radarai, tiesioginis ryšys su jūros stebėjimo postu.
Pagrindinės laivo funkcijos – patruliuoti, reaguoti į pažeidimus, persekioti ir sulaikyti pažeidėjų plaukiojimo priemones. Pastebėję nusikalstamą veiką, mes ją nutraukiame, užfiksuojame ir perduodame už tai atsakingai institucijai – patys tos veikos nenagrinėjame.
Mūsų užduotis yra pastebėti, identifikuoti plaukiojimo priemones, nustatyti grėsmes, rizikas, esant reikalui priemones patikrinti.
Mūsų užduotis yra pastebėti, identifikuoti plaukiojimo priemones, nustatyti grėsmes, rizikas, esant reikalui priemones patikrinti. Jei reikalinga išsamesnė patikra, plaukiojimo priemones siunčiame į pasienio punktą uoste.
Pirmiausia vyksta vizualus identifikavimas: vėliava, jachtos dydis, pavadinimas. Norėdamas gauti daugiau informacijos susisieki su jachta jūriniais kanalais radijo ryšiu. Jei tai pramoginiai laivai, turime išsiaiškinti, kokie asmenys keliauja, kiek jų, kokios jų pilietybės. Jei laivai išeina nuo kranto arba iš uosto, jie būtinai turi informuoti mūsų tarnybą Palangoje, Klaipėdoje ar Neringoje. Turi pranešti, kiek žmonių išvyksta, kokios jų pilietybės, kada planuoja sugrįžti. Stebime, kad nebūtų nepranešusių ar kokių neaiškių atvejų.
Mūsų valstybės teritorijos dalis yra 12 jūrmylių – apie 22 km nuo kranto. Jei laivai tiesiog praeina per mūsų teritorinius vandenis neįeidami į vidaus – tai vadinama taikiuoju plaukimu, jie vis tiek turi laikytis nustatytų mūsų valstybės įstatymų, jiems negalima sustoti ir pan.
Kalbant apie teisėtvarkos struktūras, išskyrus krašto apsaugą, esame vieninteliai, turintys stebėjimo sistemą – pakrantėje yra 5 stebėjimo bokštai su kameromis, termovizoriais, radarais, taip pat plaukiojimo priemones. Reikalui esant galime pasitelkti ir sraigtasparnį.
Nuo sausio 1 d. laukia pokyčių, mums ketinama suteikti daugiau viešosios tvarkos funkcijų, pavyzdžiui, nustatyti asmenų blaivumą.
Norinčių čia dirbti tikrai yra, bet daugelis nepraeina sveikatos patikros. Dažniausia bėda būna akys.
Patį darbą skirstyčiau į tris specifikas: viena – kai vykdome teisėtvarkos funkciją – turime užkardyti nusikalstamą veiką, kita – edukacinė: dažnai atvyksta moksleiviai, supažindiname su savo profesija, ją propaguojame, ir trečia – gelbėjimo darbai, kai kovoji dėl žmogaus gyvybės.
– Kaip kontroliuojate vadinamuosius tranzitinius laivus?
– Tam yra stebėjimo sistema, kuri stebi visą teritorinę jūrą. Vienos turi automatinę identifikavimo sistemą, jeigu ir nematai pagal koordinates, mūsų operatoriai susisiekia ir susižino reikiamą informaciją. Jei, tarkime, pasako, kad einu iš Liepojos į Kaliningradą, į Klaipėdą neužsuksiu, gerai, tada jis bus stebimas intensyviau – kad nieko nebūtų arti jo.
– Ne paslaptis, kad jums tenka susidurti su nelegalia migracija, kontrabanda. Papasakokite kokią nors istoriją iš tokių atvejų.
– Galiu papasakoti istoriją, nutikusią prieš kokius šešerius metus. Maždaug 15 metrų pramoginis laivas išvyko pramoginei žūklei. Kai grįžinėjo, operatoriui buvo sukėlę įtarimų, kad laivas lyg ir buvo priartėjęs prie Rusijos zonos. Tokiais atvejais mes tą laivą susistabdome prie savo krantinės, identifikuojame, pasikalbame su kapitonu. Tada buvo pasakyta, kad tiesiog žvejojo, niekas nebuvo priartėjęs, nors operatorius per radarus matė, kad buvo priartėta, kažkas išmesta į jūrą ir pasiimta. Tą kartą per patikrą laive buvo rasta 180 dėžių cigarečių.
– Tikriausiai viena paveikiausių yra jūsų minėta trečioji darbo specifikos dalis – žmonių gelbėjimas. Ir čia veikiausiai tenka susidurti su nemaloniausiomis situacijomis...
– Taip, čia susiduri ir su maloniausia ir nemaloniausia patirtimi. Žinoma, kad visada džiaugiesi, kai žmogui galėjai padėti, jį išgelbėti. Nemaloniausia patirtis, kai tenka iškelti jau nebegyvą žmogų. Permąstai viską, ką galėjai padaryti dar geriau, kad to galbūt nebūtų nutikę. Aišku, negali šitos situacijos primesti kitam kartui, kad darysi ką nors taip, o ne kitaip, nes nežinai, kaip tada viskas bus: gal vėjas bus iš kitos pusės, mažesnė ar didesnė banga, ne vienas žmogus, o penki, koks bus paros metas ir pan. Situacijų aibė.
Ir dar niuansas – vasarą yra vienos situacijos, žiemą – kitos. Kur kas sudėtingesnės, nes šalta, pūgos, ledas, žmonės vandeny.
– Kiek dažnos tokios situacijos žiemą?
– Kuršių mariose – kiekvieną dieną, ypač pavasarį, kai pajuda ledas. Būna ledo lytys, jos pajuda ir susidaro kokių 10 metrų properša. Yra buvę, kad vienu metu teko paimti 54 ant ledo esančius žmones. Bet ta evakuacija vyksta dalimis, nes ant oro pagalvės esantis laivas negali talpinti tiek daug žmonių. Paskui sraigtasparnis vykdo visų marių apžvalgą ir pasako, kur kas dar yra. Jei žmogus pusiau vandeny, radaras jo nerodo.
Būna situacijų, kai žmogus eina ledu anksti ryte ir įkrenta į kokią properšą. Su laivu arti tos vietos neprieisi. Tai pasiimi gelbėjimo roges ir eini su jomis. Pats pareigūnas lūžta, bet vis tiek eina. Tada užsitempi žmogų ir tempi į laivą – čia dar didesnis ekstrymas.
Būna situacijų, kai žmogus eina ledu anksti ryte ir įkrenta į kokią properšą. Su laivu arti tos vietos neprieisi. Tai pasiimi gelbėjimo roges ir eini su jomis.
– Kaip jus veikia tos rimtosios situacijos, kai jau nebegali padėti žmogui? Ar jau esate užsigrūdinęs?
– Iš pradžių veikė stipriau, paskui užsigrūdini. Kalbant apie situaciją, kai žmogus nuskęsta, sušąla, man atrodo, nėra žmogaus, kurio tai neveiktų. Čia svarbiausia, kad pats atliktum maksimaliai viską, ką gali, o jau kaip likimas viską sudėlios – kitas klausimas.
Tarkime, mieste būna daug atvejų, kai civiliai nesiruošia vienas kitam padėti, kai žmogui silpna, reikia jį gaivinti ir pan. Mes visada sakome: įsivaizduok, kad ten guli tavo artimas. Turi atiduoti visą save, kad jam padėtum. Rizikuoji viskuo: ir gyvybe, ir materialiniu turtu.
– Nuobodžiu jūsų darbo nepavadinsi. Ar jaučiate konkurenciją?
– Nepasakyčiau, kad yra monotonijos, gaunamos užduotys skiriasi. Kuo daugiau turi patirties, tuo lengviau tvarkaisi. Pagrindinė mūsų darbo vieta yra laivas, tik dabar po visų reorganizacijų nueiname padėti ir į stebėjimo centrą.
Konkurencijos čia nėra – mokslus baigęs jaunimas keliauja dirbti į civilinį laivyną, nes čia pinigų neužsidirbsi. Vadovybė žino situaciją – trūksta pareigūnų, todėl, pavyzdžiui, kalbant apie darbo grafiką, turime jį gana lankstų ir galimybę susitarti susikeisti, kai reikia.
– O jūs niekada nesvarstėte pasirinkti civilinio laivyno?
– Buvo svarstymų, bet čia tenka rinktis – didesnis uždarbis ar mažesnis uždarbis ir galimybė būti arčiau šeimos. Aš pasirinkau antrąjį. Ar gailiuosi ar nesigailiu, sunku atsakyti nebandžius. Bet lyg ir nesigailiu: turiu šeimą, jei ir yra komandiruočių, jos trumpos, ne po keletą mėnesių, galiu džiaugtis savo vaikais – berniukui aštuoneri, mergaitei – ketveri. Iš tikrųjų gyvenu ir džiaugiuosi. O kai darbas nebedžiugins, turiu tris diplomus, ką nors sugalvosiu (juokiasi).
Bet kuriuo atveju, šis darbas turi patikti, jei dirbsi per prievartą, ilgai neištempsi. Būna taip, kad baigia mokslus, pradeda dirbti ir supranta, kad jūra – ne jam. Koją pakiša ir jūros liga. Per sveikatos patikrą nenustato, kad ja sirgsi. Taip buvo ir vienam mūsų kolegai, atėjęs į laivą suprato, kad niekaip negalės čia dirbti. O būtų buvęs puikus darbuotojas.
Kitas vertus, norinčių čia dirbti tikrai yra, bet daugelis nepraeina sveikatos patikros. Dažniausia bėda būna akys.
– Žinau, kad laivo siūbavimas kiekvieną žmogų veikia skirtingai. Kaip jums tai atsiliepia?
– Laivo ėjimas, siūbavimas, vibracija turi savo padarinių, atsiliepia organizmui. Tačiau taip, kiekvieną žmogų veikia skirtingai. Vieniems pasireiškia pykinimas, kitiems nuovargis, galvos svaigimas. Aš jaučiu nuovargį.
Be viso to, čia dar prisideda ir darbo specifika: patruliuoji, atsakai už užduoties įvykdymą, už įgulos ir laivo saugumą, prieš darydamas kokį nors veiksmą, turi numatyti, kas bus. O jei nori viską atlikti tinkamai, sąžiningai, išeikvoji daug energijos.
– Kaip išvis nutarėte pasirinkti jūrinę specialybę?
– Mokykloje daug sportavau, ketinau stoti į Kūno kultūros institutą, jau buvau ir nuvažiavęs ten apsižiūrėti. Bet pamačiau, kad ne man dirbti fizinio lavinimo dėstytoju, kad reikia kokio tikslesnio, rimtesnio mokslo. Pradėjau domėtis, o atradęs šiuos mokslus nutariau pabandyti.
Esu iššūkių siekiantis žmogus, man visada įdomu išbandyti ką nors nauja, nesinori vienoje vietoje sėdėti. Baigiant mokslus Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje man pasiūlė pamėginti pasieniečio pareigas, nors neplanavau dirbti šioje sistemoje. Baigiau mokslus ir pradėjau dirbti. Tebesu iki šiol (šypsosi).
Gali tiesiog pasakyti: „Supratome, ryšys baigtas.“ O gali dar ir pridurti: „Sveiki atvykę į Klaipėdą!“ ir parodyti žmogui, kad jis čia yra laukiamas kaip turistas.
Per tuos 14 darbo metų pabaigiau Klaipėdos universiteto Jūreivystės institutą, viešojo administravimo magistrantūrą. Jei būčiau pasirinkęs civilinį laivyną, būčiau nebaigęs šių mokslų arba būtų tekę dėti daug pastangų.
– Esate iš Skuodo, studijavote Klaipėdoje, čia ir dirbate, o gyventi persikėlėte į Palangą.
– Taip, mano žmona iš Palangos, taip išėjo, kad ten įsikūrėme. Tiesą sakant, Palanga yra gražiausias ir geriausias miestas gyventi. Ir vaikų darželių klausimu – tikrai norisi pagirti Palangą. Turime gerą merą, iš Klaipėdoje dirbusios darželio auklėtojos esu girdėjęs, kad nepalyginsi Palangos ir Klaipėdos savivaldybės požiūrio šiuo klausimu. Todėl visiems draugams sakau: norite auginti vaikus, važiuokite į Palangą.
Porą mėnesių – vasarą, kai daug poilsiautojų, bus sunkiau, o visi likę dešimt mėnesių yra tavo: pajūris, parkas, mažai žmonių, kaifuoji gyvenimu. Rudenį gatvėse pamatysi tik pensinio amžiaus žmones arba mamas su vežimėliais.
Beje, Palangoje vaikams statomas baseinas – meras užsibrėžė, kad kiekvienas vaikas mokykloje turi išmokti plaukti. Jūroje išmokti plaukti sunku. Tad plaukimas bus kaip viena fizinio lavinimo pamokų.
– Nors pati Palangos nemėgstu, negaliu su jumis nesutikti, kad kai nėra turistų, iš tiesų ten ramu gyventi. Ir vis dėlto – negi jūsų neveikia tos masės vasarą?
– Priklauso nuo vietos, kur gyveni. Mes gyvename ne centre, tad mažiau jaučiasi. Nors, kai reikia į parduotuvę, pajunti tą žmonių masę. Arba karštą dieną užsinori ledų, nuvažiuoji ir nėra (juokiasi). Pastebiu, kad vėlyvą pavasarį pailsėti į Palangą atvyksta daug jaunų mamų. Kainos tada dar būna žemos. Turime nuostabų parką, pasiimi dviratį, gali ramiai sau pajūriu pasivaikščioti.
Kai atvykę klausia, ką čia veikti, sakome, kad taip klausia tik tie, kurie neturi fantazijos (šypsosi).
– Prie jūros jūs neužaugote, tad istorijos, kad meilė jūrai – nuo vaikystės, nėra. Kada ji atsirado?
– Manau, kad studijų metais. Iki praktikos visus metus mokaisi, iš senų jūros vilkų girdi pasakojimus apie jūrą, darosi įdomu, tave uždega ta mintis, kyla noras pamėginti, kaip ten viskas yra. Įsivaizduokite, metus jau mokaisi, bet tos jūros dar nesi pajutęs. Sako, jūroje – romantika. Na, taip, jos yra, bet, kita vertus, tai yra sunkus darbas. Mūsų patruliavimai dar nėra sunkūs, o kitur tenka po du tris mėnesius išvykti į jūrą.
– Kiek ilgiausiai jums yra tekę išbūti jūroje?
– Apie keturis mėnesius, buvau išvykęs į praktiką. Jei taip būtų dažniau, gal ir priprasčiau, atrodytų, kad taip turi būti, to reikia. O dabartinėmis sąlygomis, kai turi ir savo asmeninį gyvenimą, ir šeimą, išvykti ilgam būtų sunku.
– Kiek laiko trunka patruliavimas jūroje – tris keturias valandas, kaip šiandien? Ir ar jie vyksta kasdien?
– Patruliavimas vyksta ne kasdien. Kaip suplanuoji, pagal poreikį. Ir paprastai jie trunka apie aštuonias valandas. Vasarą štilis, o šiaip planuojame juos vieną du kartus per savaitę.
– Grįžtant prie pasieniečio profesijos, kokių savybių reikia žmogui, norinčiam patekti į šią vietą?
– Norėdamas čia patekti, turi baigti mokslus ir praeiti medicininę patikrą, ko daug kam nepavyksta padaryti. Turi būti pareigingas, stropus, atsakingas, principingas ir norintis dirbti. Kaip ir visoje valstybėje, viešasis sektorius išgyvena reformų metą. Sunkiausia tiems, kurie buvo įpratę dirbti nepriklausomybės metais, dabar viskas smarkiai keičiasi. Reikia visko mokytis, nes visko gali prireikti. Kaip sako mūsų vadas: turime keistis, nes nuo mūsų prasideda valstybė.
Tuo, kad esu pasienietis, pareigūnas, dirbantis laive, niekas nepasakyta. Turi žinoti, kokios užduotys, grėsmės tavęs laukia ir suprasti, galėsi su tuo susitvarkyti ar ne.
Atvykstantys pirmiausia pamato pasienietį. Ir kokį jį atvykęs žmogus pamatys – pasitempusį, besišypsantį ar ne? Tai ir sakome: tegul būna ta šypsena, maloniai sveikinkimės su žmonėmis. Ir mes to mokomės, nes būname pirmieji, kurie užmezga kontaktą su atėjusiu laivu, jachta. Gali tiesiog pasakyti: „Supratome, ryšys baigtas.“ O gali dar ir pridurti: „Sveiki atvykę į Klaipėdą!“ ir parodyti žmogui, kad jis čia yra laukiamas kaip turistas.
Negali į visus žiūrėti kaip į nusikaltėlius. Čia reikia komunikabilumo. Kai kurie to neturi, gal nuo senų laikų susiformavęs požiūris, kad pasieniečio turi bijoti. Nesakau, kad nuo rytojaus viskas pasikeis, nes sunku pakeisti kai kuriuos žmones, bet reikia stengtis.
Atėjęs naujas žmogus turi suprasti, kad darbas nebus lengvas, būna ir konfliktinių situacijų, pavyzdžiui, su neblaiviais asmenimis. Vienas dalykas su tokiais reikalų turėti sausumoje, kitas – vandenyje. Prieš jį sulaikydamas, duodamas nurodymus ir pan., turi įvertinti, kad esi ant vandens.
Tuo, kad esu pasienietis, pareigūnas, dirbantis laive, niekas nepasakyta. Turi žinoti, kokios užduotys, grėsmės tavęs laukia ir suprasti, galėsi su tuo susitvarkyti ar ne.
Apie laivą „Aleksandras Barauskas“
Renkant pavadinimą šiam laivui buvo pasiūlyta net 80 variantų. Galiausiai nutarta laivą pavadinti 1940-ųjų sovietų invazijos pirmosios aukos pasieniečio Aleksandro Barausko vardu. Taip įprasmintas prieš 77 metus tarnybos vietoje žuvusio pareigūno atminimas.
Šio VSAT laivo ilgis yra 26,5 m, korpuso plotis – 6,2 m, maksimali grimzlė – 1,6 m. Trijų „Volvo“ variklių, kurių bendras galingumas siekia 2400 AG, varomas patrulinis laivas gali išvystyti 31,5 mazgo greitį. Laivo integruota variklių, vairavimo ir sraigtų mechanizmų sistema pasižymi eksploatacijos ekonomiškumu ir užtikrina puikų manevringumą.
Pasieniečių laive yra naujausia navigacinė ir ryšio įranga, du radarai ir kita moderni technika. Papildoma infraraudonųjų spindulių naktinio matymo sistema leidžia patruliavimą palei sieną bei gelbėjimo darbus atlikti ir tamsiu paros metu.
Laivą pastatė ir Lietuvos pasieniečiams perdavė atvirą konkursą laimėjusi Estijos bendrovė „Baltic Workboats“. Laivas kainavo beveik 3,4 mln. eurų. ES lėšomis padengti 75 proc. šios sumos, kita dalis finansuota Lietuvos biudžeto.
