„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Žalvarniai – šalies ekologinę būklę nusakantys paukščiai

Anot spalvingiausius Lietuvos paukščius tyrinėjančio ornitologo Laimono Šniaukštos, žalvarnius drąsiai galime vadinti tuo lakmuso popierėliu, nusakančiu ekologinę situaciją Lietuvoje. Ar numanote, ką būtent pasakoja žiemoti į Afriką išskrendantys sparnuočiai ir kaip atrodome pagal jų populiaciją kaimyniame kontekste lyginant su Latvija ir Lenkija.
Šiemet užfiksuotos vos devynios Lietuvoje perinčios žalvarnių poros.
L.Šniaukštos teigimu, Lietuvoje užfiksuotos vos devynios perinčios žalvarnių poros. / 15min koliažas

Prieš 50 metų žalvarniai Lietuvoje buvo gana įprasti paukščiai: tuo metu perėdavo virš tūkstančio jų porų. Tiksliai nusakyti, kada tas jų mažėjimo lūžis įvyko (kadangi buvo Lietuvoje gana dažnas paukštis, niekas jų neskaičiavo), sunku pasakyti, bet apie 2000 metus jau fiksuojama vos apie 300 jų porų.

Paklaustas, kokius gi tikslus šiuo metu sau kelia žalvarnių populiaciją saugoti ir atstatyti mėginantys ornitologai, Laimonas sako, jog svarbiausias siekis yra išlaikyti esamą populiaciją, suteikti jai galimas perėjimo vietas, kelti inkilus tinkamose buveinėse (dabartinė jų populiacija miškuose).

Ar žinomos priežastys, kodėl ėmė nykti žalvarniai?

– Tikėtina, kad įtakos tam turėjo net keletas priežasčių. Viena jų yra ta, kad keitėsi jų buveinės. Anksčiau žalvarniai perėdavo kaimo vietovėse, taip pat pievose, kurios šiandien jau apleistos ir užaugę aukšta žole, o tokiose pakankamai sudėtinga vabzdžius pasigauti.

Šiais metais suskaičiavome vos devynias perinčias žalvarnių poras. Per paskutinį penkmetį tai didžiausias skaičius.

Gali būti, kad ūkininkai jiems tinkamus laukus ir kitomis kultūromis užsėję, o tokie rapsai ar javai jų maitinimuisi netinka (nebent tik derlių nuėmus). Tik neaukšta augmenija leidžia šiems paukščiams prieiti prie grobio.

Kas iš Lietuvos plėšrūnų kėsinasi į žalvarnius?

– Vienas iš pagrindinių šių paukščių priešų Lietuvoje yra kiaunė. Buvo laikas, kai jas medžiodavo dėl kailiukų, tačiau apie 1980 m. jų kailių supirkimą nutraukė. Kadangi niekas jų nebenaikino, kiaunės tikrai galėjo prisidėti prie žalvarnių populiacijos sumažėjimo pjaudamos jauniklius, ardydamos jų lizdus.

Norėdami apsaugoti šių paukščių jauniklius dedame ant medžių plastikines ar metalines apsaugas (tarsi sijonėlius po medžiu). Šiandien mums žinoma žalvarnių populiacija gyvena inkiluose.

Minėjote, kad šių paukščių populiacijai svarbūs ir seni medžiai... Deja, ir jų Lietuvoje mažėja.

– Taip, besikeičianti aplinka svarbus faktorius. Mažėja brandžių medžių (jų pamėgtos senos liepos), kuriuose meletos iškaldavo žalvarniams tinkamus uoksus įsikurti, skaičius. Senesni medžiai arba išlūžę, arba nupjauti.

Bet ir kaimyninėse šalyse situacija labai panaši: praeitais metais Lenkijoje perėjo penkios žalvarnių poros, Latvijoje – vienuolika.

Pietinėje Lietuvoje žalvarniai savo gyvenvietei dažniausiai rinkdavosi brandžias pušis (juodųjų meletų iškaltuose uoksuose).

Kuo šis paukštis išskirtinis kitų Lietuvos paukščių kontekste?

– Savo išvaizda žalvarniai išskirtinai ryškių ir egzotiškų spalvų. Na, tokių spalvingų Lietuvoje neturime daug, iš tos pačios šeimos atstovų dar galime paminėti kukutį ir tulžį (kiek mažesnis, bet toks pat spalvingas).

Balandžio-gegužės mėnesiai į Lietuvą perėti parskrendantys paukščiai minta vabalais medgraužiais. Juos lesdami jie gelbsti ir žmonėms, o tai charakteringai ir šalies ekologijos būklę nusako.

Kuo didesnė šių paukščių populiacija, tuo mūsų aplinka tvaresnė ir ekologiškesnė, sveikesnė, na, ir kuo mažiau jų, tuo labiau paveikta mūsų gamta.

Ne paslaptis, kad jų populiacijos mažėjimas neatsiejamas ir nuo chemikalų poveikio (stambieji ūkininkai purškia auginamas kultūras. Apnuodyti būna ir vabzdžiai, kurie yra paukščių mitybos šaltinis).

Dar galima prisiminti 1980 m., kuomet Europoje pesticidai buvo mažiau naudojami, o kai kur ir uždrausti, bet Afrikoje, kur žiemoti skrenda mūsų žalvarniai, jie tuo metu naudoti itin plačiai. Negalime atmesti, kad jų populiacijos sumažėjimui būtent apsinuodijimas pesticidais galėjo turėti įtakos. Apnuodyti paukščiai tiesiog negrįždavo.

Laimonai, kaip pats atradote žalvarnius?

– Šie paukščiai – mano pomėgis. Duoną valgau iš visai kitų dalykų, matematikas esu pagal specialybę. Ornitologu tapau iš meilės ir pašaukimo suvokdamas, kad žalvarniams gresia visiškas išnykimas. Taigi nematydamas konkrečių veiksmų, kaip jiems padėti, pats to ėmiausi.

E.Kavaliausko nuotr./Žalvarnis
E.Kavaliausko nuotr./Žalvarnis

O kaip seniai jais dominės?

– Domėtis jais su žmona pradėjome 2007 m. Patekę į renginį Žalia varna radome bendraminčių, finansavimo, ėmėmės jiems inkilus gaminti.

Galima sakyti nuo 2010 m. aktyviai su jais dirbame. Tuo metu pietinėje Lietuvoje suskaičiuota jų buvo 15-20 porų Druskininkų ir Varėnos rajonų apylinkėse.

Šiais metais suskaičiavome vos devynias perinčias žalvarnių poras. Per paskutinį penkmetį tai didžiausias skaičius.

Kasmet analizuojame, kokie veiksniai lemia jų išlikimą, peržiūrime jų mitybą (jie minta medgraužiais, žogais, svirpliais ir t.t.).

Dar prisimenate, kur pamatėte žalvarnius pirmą kartą?

– Pirmasis pasimatymas su jais buvo Druskininkų apylinkėse. Bet šiandien to miško nebėra. Jeigu nebūtume pradėję rūpintis jų apsauga, žalvarnių Lietuvoje, matyt, nebeturėtume visai: jiems tinkamos buveinės ir perėjimo vietos nyksta tiesiog akyse.

Su kokiomis grėsmėmis susiduria šie paukščiai palikę savo perimvietes?

– Siaudo Arabijos pussiasalyje iki šiol neuždrausta jų medžioklė, jiems tai – paveldo dalykas. Medžioklės metu jie nušauna ir nemažai migruojančių paukščių. Laimei, jie ne visu būriu skrenda, nes dalį Lietuvos žalvarnių populiacijos taip ir iššaudytų.

Ar turime pavyzdžių, kur žalvarnių porų daugėtų?

– Vengrijoje žalvarnių skaičius didėja, bet ten jie neturi kur perėti. Vengrai yra prikėlę tūkstančiais inkilų, na, ir kasmet vis daugiau paukščių juos užima. Šiuo metu skaičiuojama, kad ten peri 2,5 tūkst. porų.

15min koliažas/​ 15min koliažas/Žalvarnius tyrinėjantis ornitologas L.Šniaukšta ​
15min koliažas/​ 15min koliažas/Žalvarnius tyrinėjantis ornitologas L.Šniaukšta ​

Užsiminėte, kad šiems paukščiams itin tinkamos kirtavietės ir gaisravietės. Galėtumėte detalizuoti, kuo būtent?

– Su tomis kirtavietėmis toks kuriozas išeina. Iš vienos pusės esu priešininkas miško kirtimo, iš kitos pusės saugomi ir mylimi žalvarniai šiandien kone priklausomi nuo tų kirtaviečių. Ten patogiausia juos apsaugoti nuo plėšrūnų iškeliant jiems inkilus. Tos vietos palankios ir žalvarnių mitybai.

Kodėl žalvarniai charakterizuojami kaip vasaros paukščiai?

– Pastebėti žalvarnį rugsėjo mėnesį Lietuvoje retas atvejis, dažniausiai jie iki rugpjūčio pabaigos mus palieka. Antroje liepos pusėje jaunikliai pradeda lizdavietes palikinėti, kurį laiką dar medžioja kartu su tėvais, o paskui pajuda link pietų. Na, o sugrįžta jie prieš vasarą, o jos pabaigoje išskrenda. Taigi jie vasariniai paukščiai.

Kokius inkilus įprastai renkasi žalvarniai?

– Jiems reikia kiek erdvesnių (didesnių nei 5 cm) inkilų angų. Kai kada geniai ir kiti paukščiai varnėnui skirtų inkilų angą praplatina iki 6 cm ir jie tampa tinkami žalvarniams įsikurti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau