Būdamas mažas krėtė išdaigas
Paulina kartu su savo draugu jau kurį laiką turėjo svajonę įsigyti šuniuką, todėl iš anksto ėmė domėtis veislėmis, kurios tiktų jų gyvenimo būdui, o ir pats augintinis jaustųsi laimingas. Vienas svarbesnių jų kriterijų buvo tai, kad šuniukas būtų mažesnis, nes pora gyvena bute.
„Supratome, kad mums labiausiai tiktų korgis. Kai įsirengėme ir persikėlėme gyventi į savo būstą, netrukus atsirado ir šuo. Ieškojome per veislynus, kur aptikome Kobį – norėjome berniuko ir kaip tik vienas buvo likęs laisvas. Aplankius ir jį pamačius, nebereikėjo ieškoti kito – mums iš karto patiko“, – prisimena P.Raziūnaitė.
Taip dviejų mėnesių mažylis Kobis atsidūrė poros namuose. Nors šis iš karto ten jautėsi puikiai, Paulina neslepia, kad teko patirti šiek tiek nerimo svarstant, ar šuniukas lengvai adaptuosis svetimoje aplinkoje.
„Nerimavome galvodami, kaip viskas bus, nes Kobis dar buvo mažas, atskirtas nuo vados ir mamos. Pirmą naktį kas dvi valandas buvome užsistatę žadintuvus, kad pažiūrėtume, ar jam viskas gerai. Bet mūsų šuo tikrai įdomus – atrodo, jis visiškai nejaučia streso. Įžengė į namus ir iš karto buvo linksmas, žaidė, nė karto necypė – laimingas išmiegojo visą naktį“, – pasakoja P.Raziūnaitė.
Paulinos draugas su nauju gyventoju namie apsiprato greitai, o štai pačiai merginai prireikė šiek tiek laiko. Kaip ji sako, iš pradžių buvo sunku prisitaikyti prie to, kiek Kobis turi energijos.
„Jauni šuniukai dažnai daug miega, o jis tą darė mažai – Kobiui nuolatos reikėjo žaisti. Todėl man pačiai reikėjo įgauti energijos, kad vietoj sėdėjimo galėčiau juo užsiimti. Galvojau, iš kur gausiu tiek jėgų su juo lakstyti“, – šypsosi P.Raziūnaitė.
O Kobiui dėmesio reikėjo skirti daug – Paulina pasakojo, kad pirmomis savaitėmis šuniukas nevengė krėsti išdaigų, o labiausiai jam patikdavo viską iš eilės graužti.
„Jį turėjome nuolatos stebėti – tik nusisuki ir Kobis jau graužia kėdes, sienas, bandė net langus. Džiaugėmės tik dėl to, kad nedorojo laidų, o visa kita jam buvo nesvarbu – stengdavosi įkąsti net metalinius daiktus, – juokiasi P.Raziūnaitė. – Be to, jis žaisdamas daug kandžiodavosi – mažiems šuniukams dar reikia suprasti, koks įkandimas jau yra skausmingas, o su kiek gali išdykauti.
Tad iš pradžių kurį laiką namie vaikščiodavau su kroksais, nes kojinės būdavo skylėtos. Jis tikrai turėjo labai daug energijos ir noro graužti – tik paaugus viskas susitvarkė.“
Anot Paulinos, augant Kobio charakteris pernelyg nesikeitė – šuniukas išliko itin linksmas, tad jį pamatyti nuliūdusį galima retai.
„Net jeigu ką nors skauda, jis to neparodo, todėl būna sunku pamatyti. Kobis yra labai nuotaikingas, aktyvus, mėgsta kitus žmones. Būna, einame gatve, kas nors kalbasi telefonu, o jis galvoja, kad čia jį šnekina – smarkiai apsidžiaugia, žmogus praeina pro šalį ir tada Kobis supranta, jog buvo skirta ne jam, – pasakoja P.Raziūnaitė.
– Jis taip pat rodo savo nuomonę, mėgsta išsireikalauti, ką nori daryti. Pavyzdžiui, padėjus riedlentę, jis turi palaukti, kol gaus leidimą važiuoti. Jei ilgai nepasakai, pradeda nosimi baksnoti koją arba ima loti.“
Vienas įspūdingiausių triukų – važiavimas riedlente
Vos namie apsigyvenus Kobiui, Paulina su draugu iš karto ėmė svarstyti, kad jį reikėtų vesti į dresūros mokyklėlę tam, jog būtų išauklėtas bei paklusnus. Tik su laiku jiedu pamatė, kad šuniukui treniruotis itin patinka, tad kartu atsirado ir įvairūs triukai, kurių moko patys šeimininkai.
„Dabar treniruojamės gana daug – aš dresuoju kiekvieną dieną. Matėme, kad Kobiui sekasi, o ir man pačiai smagu, išsivystė kaip hobis. Iš pradžių mokėme, jog duotų leteną, atsisėstų, tuomet, pamačius, kad tai supranta per 10 minučių, ėmėme galvoti, ką dar galėtų įgusti daryti. Taip ir užsikabinome. Atrodo, jam net nereikia paskatinimui skanėstų – jau kliūties įveikimas yra kaip laimėjimas, – tikina P.Raziūnaitė.
– Dresūros mokykloje trenerė parodė, kaip taisyklingai reikia mokyti. Labai svarbu tą daryti teisingai, kad šuo nesusižeistų, neišsektų.“
Kaip sako Paulina, šiuo metu Kobis moka apie 50–60 komandų, o jų skaičių jau darosi sunku sekti – kartais patys šeimininkai pamiršta, ką šuniukas geba padaryti.
„Būna, kas nors paklausia, ar Kobis moka tam tikrą veiksmą, ir tada svarstau, ar jis dar prisimena, kaip padaryti, nes paskutinį kartą kartojome prieš porą mėnesių, – šypsosi P.Raziūnaitė. – Turiu dar labai daug idėjų, ko galima išmokyti. Ieškau jų internete, be to, nusipirkau knygutę apie triukus šuniukams.
Kartais ir improvizuojame – su draugu pagalvojame, kad būtų juokinga, jei Kobis padarytų tam tikrą veiksmą.“
Kaip įspūdingiausius Kobio mokamus triukus Paulina išskiria gebėjimą važiuoti riedlente ir mokėjimą virš daikto pakelti koją, bet nesišlapinti. Abiejų komandų šeimininkė mokė nuo paprastų žingsnių ir ugdė pamažu tol, kol šuniukas perprato, ko iš jo norima.
„Iš pradžių jis galinę koją paduodavo man į ranką. Su laiku ranką kėliau vis aukščiau, o taip aukščiau kilo ir jo koja. Galiausiai Kobiui susisiejo, kad komanda „koja“ reiškia pakelti ją ir laikyti, – pasakoja P.Raziūnaitė. – Mokydama važiuoti riedlente, labai rūpinausi, jog šuo neišsigąstų ir jam patiktų. Treniravau itin atsargiai.
Pirmiausia po riedlente dėjau pledą arba pagalves, kad ji nejudėtų ir stabiliai stovėtų. Kai Kobis ant jos užlipdavo, pagirdavau bei duodavau skanėstų. Taip jam susiformavo asociacija, kad, jei užlips ant riedlentės, vadinasi, bus pagirtas, gaus skanėstų. Po kurio laiko nuėmiau apsaugas ir mokiau stovėti ant riedlentės, kuri šiek tiek juda.
Jam tai ėmė taip patikti, kad, vos pamatęs, jog nešu riedlentę, rodydavo dėmesį, norėdavo atsistoti. Taip pradėjau skatinti, kad jis su riedlente truputį judėtų – skanėstą laikydavau kiek toliau nuo nosytės. Pavažiavus centimetrą, skubėdavau pagirti.“
Jam tai ėmė taip patikti, kad, vos pamatęs, jog nešu riedlentę, rodydavo dėmesį.
Paulina aiškina, kad iš pradžių Kobis važiuoti mokėsi ant riedlentės, kuri priekyje buvo išlenkta – tai jai atrodė ne itin saugu, nes korgis norėdavo eiti link ten, o tą padarius, galėdavo apsiversti. Taip mergina sumanė nupirkti jam tiesią riedlentę, kuria galiausiai ir įgudo važiuoti.
„Jis iš karto norėjo varyti, bet greitai važiuoti leidau tik tada, kai mačiau, kad jau saugu tą daryti. Mokiau labai mažais žingsneliais su daug kantrybės, – tikina P.Raziūnaitė. – Apie mėnesį laiko jis tiesiog stovėjo ant riedlentės, nes bijojau skubinti. Per antrą mėnesį jau ėmė važiuoti.
Mokymas priklauso nuo paties šuns – jei šis baikštesnis, geriau viską daryti lėčiau, o jeigu drąsesnis, galima greičiau. Manau, su Kobiu galėjau užtrukti ne taip ilgai, bet norėjau elgtis atsargiai.“
Šiandien Kobis riedlente važinėja ne tik namie, bet ir linksmai rieda lauke, taip pritraukdamas praeivių žvilgsnius, kurie, anot Paulinos, fotografuoja, filmuoja ar prieina pakalbinti.
„Tikrai yra pakankamai įspūdinga ir juokinga matyti šunį, kuris važiuoja riedlente, – juokiasi P.Raziūnaitė. – Žmonės reaguoja teigiamai. Kai kurie paklausinėja, kaip jis išmoko. Niekada neslepiu – visada papasakoju pilną instruktažą.“
Turi asmeninį profilį instagrame
Norintieji pamatyti Kobio atliekamus triukus ir kasdienybę, tą gali padaryti sekdami jo profilį instagrame. Paulina neslepia, kad tam skirti tenka nemažai dėmesio, nes reikia apgalvoti, kas žmonėms būtų gražu, įdomu.
„Kartais nėra laiko, tada nieko nekeliu, – sako P.Raziūnaitė. – Kobis jau išdresuotas pozuoti, moka pažiūrėti į vieną, į kitą pusę. Visgi jei planuoju jį nufotografuoti, o šuo nenori, tuomet nedarome, nepersistengiame.“
Kaip teigia Paulina, sekėjus domina įvairūs Kobio veiksmai: vieniems patinka jo atliekami triukai, o kitus labiausiai žavi mielos, gražios nuotraukos.
„Taip pat žmonėms patinka, kai Kobis daro ką nors blogo – pavyzdžiui, kramto sieną. O kartais jis būna labai dramatiškas – norime eiti į kairę, o Kobiui kažkodėl reikia eiti į dešinę, arba turime grįžti iš mokyklėlės namo, o jis niekada nenori to daryti. Moka tampytis, komiškai įsispiria kojomis į žemę“, – juokiasi P.Raziūnaitė.
Paulina šypsodamasi patvirtina, kad Kobis – itin pavyzdingas mokinys, kurį šeimininkai juokaudami net vadina moksliuku.
„Kai pamato, kad eisime į treniruotę, tiesiog ima lėkti ten. Išeiti niekada nenori. Mokykla ir šuniukų aikštelė parke – dvi geriausios vietos pasaulyje“, – tikina P.Raziūnaitė.
Anot Paulinos, Kobio ateityje dar laukia nemažai planų. Tiesa, ketinamų išmokti triukų mergina kol kas neatskleidžia, nes, kaip teigia, nenori neperšokus griovio sakyti „op“.
„Tikiuosi, parodysime nemažai dalykų, – šypteli P.Raziūnaitė. – Daug vilčių dedame į vikrumo sportą, ketiname netolimoje ateityje sudalyvauti pradinukų varžybėlėse. Galbūt, jei visiems patiks, vėliau šioje srityje sieksime ir daugiau. Jeigu viskas bus gerai, taip pat ketiname laikyti šuns elgesio visuomenėje egzaminą.“
Tikiuosi, parodysime nemažai dalykų.
Paulina neslepia, kad Kobio atsiradimas stipriai pakeitė jos pačios gyvenimą. Kaip pavyzdį augintinio šeimininkė pateikia energiją, kuria pasižymi šuniukas – kadangi šis jos turi itin daug, Paulinai tenka irgi būti aktyvesne.
„Anksčiau man trūkdavo energijos, būdavau nuolat pavargusi, lyg ir norėdavosi ką nors veikti, bet geriau atrodydavo pamiegoti. Dėl Kobio man pačiai atsiranda daugiau energijos, jis ištempia iš namų, mūsų pasivaikščiojimai trunka 2–3 valandas per dieną. Toks judesys gyvenime suteikia optimizmo, pagerina nuotaiką.
Kartu pasikeitė kontakto su šunimi suvokimas. Gali jį mylėti, glostyti, gražiai elgtis, bet tuo pačiu atsiranda pagarba. Jei Kobis viską padaro teisingai, labai didžiuojiesi ir džiaugiesi, bet taip pat supranti, kai gali būti ne ta diena, galbūt jis tuo metu susierzinęs. Žiūri ne kaip į mielą pliušinį gyvūnėlį, o kaip į asmenybę.
Yra abipusė pagarba – ir jis klauso, ir tu atsižvelgi į jo poreikius. Gal, pavyzdžiui, šuniukas šiandien mažai miegojo, todėl pasivaikščiojimo metu jis galės tiesiog uostyti žolę ir nieko nesimokysime. O ne taip, kad klausi, kodėl jis nieko nenori daryti, supyksti“, – sako P.Raziūnaitė.
