Pavasario savaitgaliais mokslininkė kartais į gamtą lydi ir gamtos mylėtojus, norinčius geriau pažinti plėšrius paukščius, patyrinėti jų gyvenimą naktį, pasiklausyti, kurioje girioje įsikūrę ūbauja.
Jos tyrimai atskleidžia, kad per ilgus metus kinta ir pelėdų gyvenvietės (iš miško pakraščio naminės pelėdos pasitraukė gyventi į miško gilumą), ir jų mityba, net šiltėjant klimatui, jų plunksnų spalva, o kai kurios rūšys laikosi arčiau žmonių, ir maitinasi į lesyklas atskrendančiais paukščiais.
Taip, vis dar pasitaiko nustembančių, kad pelėdos plėšrūs paukščiai, bet kur kas daugiau jas neblogai pažįstančių ir savarankiškai stebinčių.
Apie bemieges naktis, pašaukimą ir meilę savo veiklai, na, ir šventes, kurios gamtininkę, beje, taip pat ištinka miške, – pokalbis 15min.
– Kaip manote, kodėl pelėdos mistifikuojamos?
– Matyt, jas matydami ir nepakankamai gerai pažindami imdavo žmonės jas mistifikuoti. Tyrinėdama pastebiu, kaip smarkiai jos skiriasi nuo kitų paukščių: tas tylus skrydis, didžiulė apvali galva, įspūdingos akys...
Visais laikais žmonės pastebėdavo šiuos skirtumus. Jei kur vakare su tamsa eini ir praskrenda pro tave kažkoks šešėlis visai be garso...
Tai pelėda. Žinoma, žmones tai gąsdindavo, jausmas, lyg sklęstų kažkokia dvasia...
Praktiškai visose pasaulio tautose dėl šių ypatybių pelėdos turi tą mistinę prasmę, daug kur jos vaizduojamos kaip gėrio ar blogio pranašės, lėmėjos. Nėra pasaulyje kultūros, kuri žvelgtų į pelėdas abejingai.
– Kokios tos pelėdos, kaip galėtumėte jas charakterizuoti? Vieni jas idealizuoja, kiti gi, priešingai, menkina dėl nepakankamai aštraus proto.
– Tai tobulos medžiotojos, nuostabiai prie gamtos prisitaikę paukščiai: labai tyliai skrenda, labai gerai maskuojasi savo išvaizda, pasižymi jautria klausa.
Šios ypatybės leidžia joms medžioti nepastebėtoms ir nematomoms. Tačiau labai dažnai žmonės vertinti paukščius imasi iš panašumo į juos perspektyvos, pvz.: kokie jų protiniai gebėjimai.
Tai šiuo atžvilgiu pelėdos nėra išskirtinė paukščių grupė, lyginant su varniniais paukščiais. Pelėdos išskirtinių gebėjimų neturi, bet savo aplinkoje prisitaikiusios tobulai.
– Esate viena iš Ornitostogų mokyklos lektorių, padedate mylintiems ir tyrinėjamtiems gamtą geriau pažinti plėšrius paukščius, lydite juos į nakties pamokas giriose, kur galima pasiklausyti pelėdų ūbavimo. Į kokias girias keliaujate jų ieškoti?
– Pelėdos gyvena visoje Lietuvoje. Ne tik giriose, kai kurios jų rūšys ir miestuose, prie namų sutinkamos, ir Vilniaus Vingio parke. Žinoma, reikia žinoti, kur ir kada jų ieškoti.
Ornitostogų mokykla startavo tik šiemet ir yra skirta norintiems geriau pažinti paukščius, išmokti juos tyrinėti, kaip, kad, mano atveju, miško paukščius geriau pažinti.
Na, o grįžtant prie pelėdų, tai dauguma jų yra prietemos arba nakties paukščiai. Taigi norint juos pažinti, reikia prisitaikyti prie jų gyvenimo ritmo: atvykti į mišką pavakare, kol dar šviesu, pasirinkti vietas, kuriose klausysimės jų ūbavimo sutemus.
Tamsiuoju metu žmogaus rega labai apribota, todėl pagrindinis pelėdų pažinimas vyksta ausimis. Su besidominčiais paukščiu gyvenimu mokoms pažinti jų rūšis, išgirsti jas ir atskirti nuo kitų paukščių.
Naktį miške daug garsų, bet pasigilinus galima nustatyti, ūbauja patinas ar patelė, vyksta teritorinių ribų aiškinimasis, o gal poros bendravimas?
Vidury nakties pelėdos mažiau aktyvios, todėl trumpą tarpą galime ir numigti, o paryčiais, tik nušvitus, apie 4-5 val. vėl turime būti miške ir klausyti, kas įdomaus vyksta pelėdų gyvenime.
– Klausydama jūsų suprantu, kad ornitologai ir visi jiems prijaučiantys yra žmonės, nelabai pamiegoję, ypač po naktinio paukščių stebėjimo.
– Jei nori tyrinėti tam tikrą paukščių grupę, būtina visiškai prisitaikyti prie jos gyvenimo ritmo, o tai, mano atveju, reiškia leistis į naktinius žygius.
Aktyviausi paukščiai veisimosi laiku, pavasarį ir vasaros pradžioje, ir taip, tuo laiku ornitologai labai mažai miega, ypač tyrinėjantys naktinius paukščius. Tačiau nemažai darbų ornitologai atlieka ir dieną.
Veisimosi vietų paieška yra kitas iš mano tyrymo metodų, taip pat suaugusių ir jauniklių žiedavimas, įvairūs kiti matavimai.
Kasmet pavasarį su kolega virš šimto pelėdų inkilų patikriname, taip pat turiu tyrimo plotą Labanoro girioje, kur atlieku pelėdų pasiklausymus (vakarinį ir naktinį darbą), tai būna savaičių, kai miego išties labai trūksta. Bet pavasario be naktinėjimų jau daug metų neįsivaizduoju.
– Ką veikia jūsų dukra, kai mama pasiduoda į miškus?
– Ne kartą ir ji yra su manimi miške paukščių klausiusi yra. Tai daugiau mažiau įsivaizduoja, ką ten veikiu. Už pagalbą su ja esu dėkinga artimiesiems. Išties dukrai gal tik metukai buvo, kai naktimis ir ankstyvais rytais jau į mišką ištrūkdavau.
Man svarbu pačiai jaustis tame, ką darau, gerai, nekankinti savęs, nelipti per save. Tai yra iš vidaus einantys dalykai, tarsi, vidinis kompasas: jauti kryptį, kuriuos sprendimus daryti, į kurią pusę pasukti.
– Ar išmokote kažkaip kompensuoti sau tą laiką, kai nemiegate naktimis, stebėdama paukščius?
– Atsakysiu kaip mama, auginusi mažą vaiką, išties iššūkiai ir patiriamas nuovargis labai panašūs. Tiesiog išmoksti užsidaryti vidury dienos kambario duris, užtrauki užuolaidas ir eini miegoti.
Tai vidinis apsisprendimas, atsitraukimas nuo išorinių reikalų. Ar tavo asmeninė sveikata, poilsis ir miegas yra svarbiau už visus reikalus?
Juk visada bus neplautų indų ir grindų, skambučių... Patirtis išmoko mus tuos išorinius reikalus atidėti ir nustumti tolyn, o savo poreikius iškelti į pirmą vietą.
– Ornitologų darbų ritmą paukščiai padiktuoja?
– Gamtinėjimai išties nuo sezono priklauso: tokios pelėdos aktyviausios pavasarį ir rudenį. Na, ir su metais ne lengviau (juokiasi). Naktinėti studijų metais ir vyresniame amžiuje skirtingi dalykai.
Su metais imi save labiau saugoti, planuoti poilsio laiką, taigi naktinėjimas su metais tampa komfortiškesnis.
Gal todėl, kad jau žinai, kaip jausiesi po naktinio darbo, todėl gali jam pasiruošti, paplanuoti, kad būtų daugiau poilsio ir mažiau chaoso. Išbalansuoti įmanoma, bet, žinoma, kad tai yra sunku.
– Kaip priartėjote prie pelėdų gyvenimo? Ar ir jus ta jų mistika pastūmėjo į šią sritį?
– Studijavau biologiją Vilniaus universitete, na, ir mums buvo paukščių dalies praktika.
Tuometinis dėstytojas, Saulis Skuja, dabar kolega, pakvietė aktyvesnius studentus savaitgalio išvykai pelėdų pasižiūrėti. Juokauju, kad aš iš ten vis dar negrįžau, o jau penkiolika metų prabėgo.
Nuo tada iki šiol, kiekvieną pavasarį, nepaisant įvairių gyvenimo aplinkybių, dalį pelėdų tyrimų atlieku.
Fundamentinė tyrimų dalis mums padeda suprasti, kaip veikia pasaulis, kaip veikia organizmai tarpusavyje, o tai viena svarbiausių dalių, norint išsaugoti mūsų gamtą ir joje gyvenančias rūšis.
Tik gyvendami darnioje ekosistemoje, būdami darnoje su aplinka, mes patys galime išlikti kaip rūšis.
– Daugelis laukia savaitgalių, kad galėtų atsipalaiduoti gamtoje, o jūs joje ir taip, matyt, kur tuomet pasiduodate?
– Nors dirbu su gamta ir gamtos apsauga, nėra taip, kad didžioji darbo dalis bėgtų gamtoje. Gal koks trečdalis darbo tik, likęs prie kompiuterio. Mano pomėgiai taip pat susiję su gamtos apsauga, pelėdų ir erelių tyrimai yra laisvalaikio dalis. Gal toks netipiškas kitiems atrodo.
– Socialiniame tinkle labai gražiai rašote apie Girtutiškio pelkę, kas po tuo slypi? Kokia istorija sieja jus su ja?
– Prieš man gimstant, mama toje pelkėje spanguoliavo. Taigi man tai beveik gimta pelkė. Joje lankydavausi nuo mažens.
Dar vienas gražus sutapimas, kad mano močiutės pavardė Pelėdaitė.
Sąsajų, kodėl esu, kur esu ir veikiu, ką veikiu, galima įvairių paieškoti, bet nebūtinai jos atveda ten pat: mano broliai ir sesė nuėjo visai kitais keliais nei aš.
O gimta pelkė man gražiausia apsnigta. Žiemą, tuomet jos kupstai kaip mažos bangelės atrodo.
– Kaip pati išsigryninote pašaukimą gamtai?
– Mano tėtis girininkas. Jis tą pradžią ir padarė, supažindino su pakankamai daug rūšių ir su tuo pačiu malonumu būti miške.
Galima sakyti, kad aš gimusi ir augusi miškuose. Jei tiksliau, Labanoro girioje. Nuo pat mažens miškas buvo kone mano kieme. O toliau – jau mano pačios atradimų kelias.
Kai miškas šalia, gali į jį bet kada eiti, atrasti, kad ten smagu, nebaisu ir gera būti vienai. Tai kažkur ten vaikystėje ir prasidėjo mano kelionė.
– Tenka girdėti, kad šiandien miškas piktesnis nei seniau, kad erkių jame daugiau, jos piktesnės. Kaip jūsų sprendžiate šiuos klausimus, juk tikrai nemažai jame būnate? O gal jūsų jos nekanda ar žalias kraujas girininko dukros gelbsti?
– Niekas negelbėja. Tiesiog prisitaikau, kartais tam tikras priemones pasitelkiu (aprangą tinkamą ir pan.), bet erkės puola ir gamtininkus.
Gal net labiau nei kitus, nes jie dažniau būna miške, ypač pavasarį, kai pirmi kandantys uodai ir mašalai piktesni ir kraujo ištroškę.
Nėra malonu, nėra patogu, bet, jei nori ten būti, ieškai sprendimų ir prisitaikai.
Nuo erkių gelbsti ir tinkama apranga, ir jos keitimas. Ypač, jei miške tenka nakvoti kelias paras, po intensyvaus vaikščiojimo po krūmus ir žoles.
Per metus įsisiurbia tik keletas erkių, bet to nesureikšminu. Esu pasiskiepijusi ir nuo erkinio encefalito.
– Per naktinius stebėjimus miškuose, matyt, esate patyrę ir akistatų su laukiniais žvėrimis?
– Taip, yra pasitaikę, bet per mažai. Tie susitikimai visada labai įspūdingi, laukiami ir norėtųsi jų daugiau. Buvau sutikusi vilką, lūšį, meškos dar ne.
Tiesa, susitikimo su lūšimi teko palūkėti ilgai. Žinojau, kad vis prasilenkiame miškuose, naktį įtardavau, kad ji šalia.
Taigi reikėjo ne vienerius metus palaukti. Kiekvienam žmogui tokie susitikimai turėtų būti šventė.
– Su kuo galėtumėte palyginti paukščių stebėjimus gamtoje, kurie užsitęsia ir iki keletos valandų?
– Stebint paukščius, ypač pelėdas, kartais ir kelias valandas tenka išbūti vienoje vietoje. Svarbu tuomet, kad rūbai nečežėtų, nesigirdėtų žingsnių ir kitų pašalinių garsų, trukdančių geriau girdėti aplinką.
Toje miško tyloje išbandai savo kantrybę: iš pradžių išgalvoji visas mintis, visus reikalus, o paskui mintys nurimsta, būni čia ir dabar, o tai ir yra tikra meditacija.
Taigi vienas tamsoje ir pakankamai ilgą laiką nejudėdamas patiri tai, ką žmonės jaučia per meditacijas.
Savo dėmesį tenka sukoncentruoti į aplinką, kurioje esi, žinoma, būna ir naktų, kur daug pelėdinio veiksmo, tuomet tos meditacijos mažiau.
– Suprantu, kad gamta į civilizaciją jus paleidžia gana retai?
– Iš tiesų man labai palengvėjo ir labai apsidžiaugiau, kai išsikrausčiau iš Vilniaus gyventi į provinciją. Joje lėtesnis ritmas, mažiau bėgimo, nėra spūsčių, fiziškai suvalgančių laiką.
Žinoma, kažkiek ir civilizacijos teikiamų malonumų norisi, bet jų visada galima nuvažiuoti į miestą.
Įsivaizduokite, kaip skiriasi apsilankymas kine, kai einu du kartus per metus į jį, o ne kas savaitę. Kai susiruošiu, labai renkuosi ir kompaniją, ir filmą, tada jau būna tikrai šventė. Tokie malonumai man reti, bet jie suteikia daug džiaugsmo.
– Gintare, netrūksta idealizuojančių gamtininkų profesinį kelią: sako, va, kaip gerai, blaškosi po miškus ir jiems dar algą už tai moka. Ar tikrai viskas šioje profesijoje taip romantiška?
– Visų pirma, ši sritis nėra gerai apmokama: atlyginimai nėra dideli, o darbas reikalauja intelektinių resursų, daug kompetencijos ir žinių.
Didelė dalis mano atliekamų tyrimų net nėra darbas – tai mano asmeninis pasirinkimas laisvalaikio metu, kurio išlaidas dar ir pati apmoku.
Taip pat būtinas ir labai geras fizinis pasiruošimas, ištvermė. Didžiausia ir sunkiausia dalis yra balansavimas.
Nuolat dirbi skirtingu gyvenimo ritmu, taigi tenka priiminėti kažkokius kompromisus: kas paims vaiką iš darželio, jei tuo metu dirbi kitoje Lietuvos pusėje ir pan.
Jei kur vakare su tamsa eini ir praskrenda pro tave kažkoks šešėlis visai be garso... Tai pelėda. Žinoma, žmones tai gąsdindavo, jausmas lyg sklęstų kažkokia dvasia.
Žinau, kad netrūksta įsivaizduojančių, kad mes tik išeiname pasivaikščioti gražiu oru po gražią gamtą, bet ta gamta ne visada graži ir tie pasivaikščiojimai ne visada lengvi.
Nekalbu jau apie po to sekančias ataskaitas, vertinimus, o dažnai tuo pačiu metu turi ir posėdyje būti, ir miške.
Dažnai grįžęs vakare iš po komandiruotės miške sėdi dar ir kelias valandas atsakinėji į laiškus: dėl to, kad esi išvykęs, projektai nesustoja. Šios dalies dauguma nemato ir tada susidaro tik gražus vaizdas.
– Kaip manote, kodėl visuomenė taip susiskaldė dėl artėjančio nacionalinio miškasodžio?
– Gamtininkų ir miškininkų bendruomenę sukiršino netinkama komunikacija: pasodinsime šimtą girių, kur galėsite su savo vaikais eiti... Bet miškasodyje sodinami medžiai dažniausiai ką tik iškirstų miškų vietoje, tai yra ūkiniai miškai. O tai reiškia, kad jie užaugę vėlgi bus iškirsti.
Taigi tų žaliuojančių girių idėja yra klaidinanti komunikacija. Idėja gera, bet žmonės turėtų žinoti, kodėl jie tą mišką sodina ir kad jis vėl bus iškirstas.
Kitaip sakant, visuomenės netenkina esama miškų politika ir tai, kad pakankamai intensyviai ūkininkaujama saugomose teritorijose. Taip pat yra lūkestis, kad būtų mažiau kirtimų ir daugiau miško.
Iš vienos pusės, reikia ir tų ūkinių miškų, atskiras klausimas, kur ir kiek, iš kitos pusės, erzina ir pykdo viešoji komunikacija.
Mes, gamtosaugininkai, nuolat teikiame pasiūlymus aplinkos ministerijai, turime daug diskusijų, kaip ir ką keisti, kad gamtai būtų palankiau ir neretai liekame su jausmu, kad mūsų nesiklauso.
– Tokiomis akimirkomis nesvyra rankos?
– Su kolegomis ir draugais dažnai ta tema pasišnekame, pabūname vienas kitam ramstis ir užnugaris.
O kartais reikia susėsti ir pagalvoti, koks kelias jau nueitas, na, kryptis dažnai tinkama, tik duobių pasitaiko.
Aplinkosaugoje nėra baigtinio tikslo. Tai tęstinis procesas, todėl svarbu dirbant šioje srityje apsupti save žmonėmis, kurie padėtų tais sunkesniais momentais adekvačiai įsivertinti ir nenuleisti rankų, o jei labai sudėtinga, reikia paklausti savęs, ar tikrai esi ten, kur turi būti, jei nuo kiekvienos mažytės nesėkmės svyra rankos.
Taip pat yra daugybės mokslinių tyrimų įodyta, kad buvimas gamtoje labai ramina ir psichologinę būklę gerina. Tai, matyt, darbas gamtoje pats savaime yra gydantis.
– Ar tiesa, kad ir per atostogas nepaliaujate dirbusi?
– Ilgų atostogų užsienyje nesu turėjusi šešerius metus. Artimiausiu metu taip pat neplanuoju. Dažnai atostogas imu savo pomėgiams, tarkime, šiemet esu suplanavusi per jas pelėdų inkilus patikrinti, kad netektų savaitgaliais ir vakarais.
O liepą ir rugpjūtį pasiimsiu atostogas plėšriųjų paukščių stebėjimui. Taip aš išnaudoju poilsį tyrimams, kurie vėliau prisideda prie gamtosaugos. Toks mano gyvenimo būdas.
– Sakoma, kad gyvenimas įgauną prasmę išsigryninus tikslą, dėl kurio gyveni. Ar esate sau į šį klausimą atsakiusi?
– Tai sunkus klausimas, prie kurio kartas nuo karto sugrįžtu, bet ir dažnai paleidžiu save nuo jo. Ar tikrai reikia, kaip šiais laikais įprasta, trumpo, aiškaus, kiekybiškai pamatuojamo, su aiškiu laiko terminu tikslo?
Mano tikslas ne tiek sąmoningai išgalvotas ir apibrėžtas, o labiau einantis iš pašaukimo, iš pojūčio. Tai yra gamtosauga, kad aplinka išliktų, kad išliktų rūšys, esančios aplink mus.
Tuo pačiu man svarbu pačiai jaustis tame, ką darau, gerai, nekankinti savęs, nelipti per save. Toks balansas sunkiai įvardijamas žodžiais.
Tai yra iš vidaus einantys dalykai, tarsi vidinis kompasas: jauti kryptį, kuriuos sprendimus daryti, į kurią pusę pasisukti.
Man gyvenimo tikslas yra vektorius, ne galutinis taškas.
– Istoriškai, matyt, taip jau susiklostę, kad moterų gamtininkių mažiau nei vyrų. Ar pati tai pastebite?
– Ornitologų tarpe vyrų procentas didesnis, bet pati to skirtumo labai nesureikšminu. Turime ir puikių mokslininkių, ir gamtininkių. Lyčių skirtumas sukuria tam tikrų apribojimų ir sudėtingumų, bet ne tik šioje srityje, kitose irgi.
– Na, ir paskutinis klausimas, koks pokytis visuomenėje jus asmeniškai labiausiai pradžiugintų?
– Jei tik galėčiau, pakeisčiau žmonių mentalitetą, savanaudiškumą ir į save riestus nagus.
Žmonių godumas mane labiausiai skaudantis dalykas, kalbant apie gamtosaugą.
Nors suvokiama, kad žala gamtai daroma, dėl pinigų nesustojama, asmeninė nauda aukščiau visko. Norėčiau, kad būtų kitaip.
