Kitaip neįsivaizdavo
Dariaus vaikystės bėgo Vilniuje kartu su jį auginusia mama, kaip pats priduria, tuo metu labai neigiamai garsėjusiame „krasnuchos“ rajone. Plėšikauti ir verstis nusikalstama veika Darius pradėjo būdamas visai jaunas.
„Buvo gūdūs 1990 metai, darbų nebuvo. Profesoriai su dviem aukštaisiais stovėdavo Gariūnuose, nes neturėjo darbo. Aišku, aš nesakau, kad nebuvo pasirinkimo, bet ir tas jaunas amžius darė savo – nelabai kas pamokė, kaip gyventi. Tada žiūrėdavai, kad tik duonos būtų ant stalo, o dalis ir jos neturėjo. Toks buvo momentas, taip atrodė normalu.
Įsivaizduokite, stovime tokiame lyg susitikime, kokių 30 žmonių, visi panašaus amžiaus, šnekame – kas ką veikia? Ir tik vienas iš tiek sako – aš mokaus architektūrą, visi nustebome. Buvo toks metas, kad jau labai retas tą sau galėjo leisti, jau su tėvų pagalba, o kiti – ar kariuomenė, ar policija, o kas ne – klystkeliais“, – mintimis dalijosi pašnekovas.
Įsisukti į nusikalstamą aplinką, pasak Dariaus, tuomet tikrai nebuvo sudėtinga – tiesiog bendraujant, vieni per kitus, o juolab augant minėtame rajone: „Taip kažkaip buvo toj gyvenvietėj, jei ne tu sėdėjai, tai tavo brolis sėdėjo, jei ne brolis, tai kaimynas – tikrai.“
