15min GYVENIMAS tęsia straipsnių ciklą „Gyvenu, kaip noriu“ – apie žmones, vieną dieną nutarusius iš esmės keisti savo gyvenimą. Vienus paskatino asmeninės ambicijos ir siekiai, kitus – seniai kirbėjusios svajonės, meilė kitam arba tiesiog pačiam sau. Trečius – supratimas, kad galima gyventi taip, kaip visi, bet galima gyventi ir taip, kaip kiti niekada negyvens.
Tai, ką nori daryti ir kaip nori gyventi, Berta atrado būdama 22-ejų. Ji baigė žurnalistikos studijas Vilniaus universitete, pagal „Erasmus“ programą pusmetį studijavo fotožurnalistiką Danijoje (Danish School of Media and Journalism) – tada ir pajuto, kad būtent tuo ir norinti užsiimti. Nežinia, kaip būtų pasisukęs jos gyvenimo kelias, jei ne jaunatviška drąsa klausyti savo vidinio balso.
„Kai studijavau, buvo multimedijų žurnalistikos pradžia, mano studijų baigiamasis darbas buvo garso skaidrės – dokumentinė fotografija su garsu, dabar tai atrodo labai juokingai ir primityviai, bet tada buvo kitaip.
Po studijų Danijoje dirbau bernardinai.lt redakcijoje. Su drauge Kristina Urbaityte padarėme porą pasakojimų apie žmonių, priklausomų nuo narkotikų, reabilitaciją, apie Laurą Valytę, kurčią merginą, kuri paskui išgarsėjo, laimėjo šokių projektą. Gavome apdovanojimų, viskas sekėsi, būtent tai aš ir norėjau daryti.
Bet išgirdau, kad tai per brangu, tam reikia per daug laiko, tai gali būti kaip šalutinis darbas, o pagrindinį dėmesį turiu skirti interviu rašymui, tekstų vertimui ir pan. Man neleido daryti to, ką noriu, o užsiimti tuo, ko nenoriu, nemačiau prasmės. Kartais pagalvoju, kaip išdrįsau būdama 22-ejų viską mesti ir išvykti į JAV viena pakeliauti (šypsosi). Po šios kelionės susiradau multimedijų magistro studijas Kinijoje“, – prisimena pašnekovė.
Man neleido daryti to, ką noriu, o užsiimti tuo, ko nenoriu, nemačiau prasmės.
Savo darbais, už kuriuos yra pelniusi daugybę tarptautinių apdovanojimų, Berta pasakoja žmonių istorijas, jai ypač svarbus jų ryšys su gamta, kultūra, socialinės problemos. Jai itin įdomi ir aktuali vandens tema. Bertos darbų sąraše – istorijos apie vandenyno žmones Malaizijoje, jūrų dumblių rinkėjus Peru, ledo kelią Sibire, vietos žmonių gyvenimą Himalajų kalnuose ir daugelis kitų. Ji niekada nesiveržė į karštuosius pasaulio taškus, nes, kaip pati sako, vykstant ten reikia tvirtai žinoti, kodėl tai darai, o ne tik iš smalsumo, kad užsidėtum varnelę. Tačiau jai yra tekę dirbti žemės drebėjimo nuniokotame Ekvadore.
Berta yra pirmoji lietuvė, kurios darbai buvo spausdinti žurnale „National Geographic“, jos fotoistorijos publikuotos tokiuose pasaulyje žinomuose leidiniuose kaip „Geo“, „Al Jazeera“, „Deutsche Welle“ ir kituose.
Aštuonerius metus ji praleido kelyje: maišė pasaulį (aplankė daugiau kaip 60 šalių), rinko istorijas, fotografavo ir filmavo. Pastaruosius porą metų daugiausia laiko praleidžia Lietuvoje, viena priežasčių – su bendraminčiais įkurta pasakojimų platforma „Nanook“, kita – noras atkurti per keliones aptrūkinėjusius ryšius su artimais žmonėmis, nes, kaip pati sako, gali įsivaizduoti, kad visame pasaulyje turi draugų, tačiau tai nėra tas pats, kas iš tiesų turėti artimus santykius su tau brangiais žmonėmis.
Paklausta, ar apibūdindama ją turėčiau įrašyti ir žodį „keliautoja“, Berta juokiasi, sakydama, kad keliautojais ji laiko žmones, kurie užsiima rimtomis ekspedicijomis.
„Kuris apibrėžimų man tinka labiausiai, aš ir pati nežinau. Man atrodo, kad kartais jie mums netgi trukdo, nes tu nesi tik vienas arba kitas. Man labai patinka viena frazė: „Aš niekada nenorėjau tapti kuo nors ypatinga, norėjau tiesiog gyventi kūrybingai.“ Būtent taip noriu gyventi ir aš“, – sako pašnekovė.
Man labai patinka viena frazė: „Aš niekada nenorėjau tapti kuo nors ypatinga, norėjau tiesiog gyventi kūrybingai.“ Būtent taip noriu gyventi ir aš.
Su Berta leidžiamės į vaikystės prisiminimus, kalbame apie profesijos pasirinkimą, kainą, kurią teko sumokėti, kad galėtum daryti tai, ko pats iš tiesų nori, neįkainojamą kelionių patirtį, didžiąją meilę – Pietų Ameriką, ir kas telpa į vieną žodį „laimė“.
– Kokie ryškiausi prisiminimai iškyla pagalvojus apie vaikystę? Ar prisimenate save mažą?
– Labai dažnai prisimenu. Man atrodo, kad vaikystėje mes būname gryniausi žmonės. Ir dabar, kai sutrinku gyvenime, bandau prisiminti, kokia buvau vaikystėje, tai man padeda suprasti, kas aš esu, prisiminti savo tikrą esmę.
Užaugau Šilalėje, su tėvais gyvenome gana paprastai, bet vaikystę iki mokyklos prisimenu kaip pasaką. Gyvenome aštuonbučio namo rūsyje, visi kaimynai buvo labai bendruomeniški, kaip šeima.
Man nuo vaikystės fotografija buvo tarsi šeimos metraštis.
Tame pačiame name gyveno ir seneliai. Dėl sunkesnės sveikatos senelis dirbo namie – remontuodavo elektroninius prietaisus, o man labai patikdavo leisti laiką su juo. Net nekalbėdavome, bendraudavome tyla: jis užsiimdavo savo reikalais, aš žaisdavau su mikroskopu, svarstyklėmis su svareliais, žvejodavau senelio akvariume, kuriame gyveno žuvys ir varlės. Senelis buvo žvejys, eidamas žvejoti kartais pasiimdavo ir mane.
Tėtis daug fotografuodavo, taigi kitas mėgstamiausias užsiėmimas buvo padėti jam ryškinti nuotraukas. Man nuo vaikystės fotografija buvo tarsi šeimos metraštis. Mokykloje labai mėgau rašyti: rašinius, eilėraščius ir pan., tačiau, kai studijų metais atradau vaizdą, nustojau rašyti, nes atrodė, kad žodžiai per daug apriboja, o vaizdas yra labai atviras.
– Kai pradėjote eiti fotožurnalistikos keliu, turėjote svajonę, kokį nors tikslą?
– Niekada neturėjau kažkokio aiškaus plano. Mano gyvenime viskas vyksta pajutimais. Stodama mokytis klausiau tėvų nuomonės, o jie man visada sakydavo, kad pati turiu nuspręsti, ką tikrai noriu daryti. Vaikystėje svajojau būti balerina, vėliau – akių gydytoja, nes lašindavau tėčiui vaistus į akis.
Nuo vaikystės esu labai empatiška, man visada rūpėjo kiti žmonės. Kartą mama įėjo į mano kambarį ir sako: „Kadangi taip rūpiniesi žmonėmis, tau gal tiktų būti advokate ir juos ginti.“ Buvo kilusi tokia mintis, buvau pradėjusi domėtis teise, bet supratau, kad tai visiškai ne man. Šokius turėjau mesti dėl sveikatos problemų, taigi ir jie atkrito. Paskui įkritau į knygas, filmus, rašymą.
Kai galvoju apie dabartinį savo darbą, mama iš dalies buvo teisi: nors neapginu ir neišgelbėju žmonių teisiniu pagrindu, bet savo darbu galiu daryti pokytį. Man ir rūpi istorijos, kurios yra nepapasakotos, nepakankamai ar blogai papasakotos, man rūpi tie žmonės ir noriu prisidėti prie reikalingų pokyčių.
Visada pavydėdavau žmonėms, kurie nuo vaikystės turi kokį nors išreikštą talentą, žino, kokiu keliu eis, ir juo eina. Aš to neturėjau, viskas tiesiog susiklostė nuolat savęs klausiant, kas man rūpi, ko noriu, ką daryti gera ir įdomu.
– Neabejoju, kad yra žmonių, kurie pavydi jums gyvenimo būdo. Bet mes dažnai matome tik paviršių, kuris gražus, o gyvenimas toks, kad retai būna viskas aukso dulkėmis klota. Kokia buvo viso to, ką turite šiandien, pradžia? Jei galima taip sakyti – kokią kainą teko sumokėti, kad viso to pasiektumėte?
– Juodas darbas. Iš esmės visas mano gyvenimas – nuo studijų metų iki šiol – buvo ir yra darbas. Man nebūdavo savaitgalių, visada būdavau užsiėmusi, pilna galva minčių ir su telefonu rankose, žmonės net nemėgdavo su manimi bendrauti, sakydavo: neįmanoma, nes tu visada įlindusi į telefoną. Tik prieš porą metų pradėjau to atsikratyti – jei bendrauju su žmogumi, būnu su juo, visa kita gali palaukti. Kai dirbi pats sau ir kas mėnesį negauni atlyginimo, kasdien turi ieškoti pajamų šaltinių.
Įtampos buvo labai daug, kai nuėjau pas gydytoją dėl nugaros skausmų, jis sakė, kad mano kūnas nuo įtampos atrodo taip suniokotas, tarsi būtų po avarijos.
Sunkumai prasidėjo nuo kelionės į JAV – nerimas, baimė, nesusitvarkymas su emocijomis, nesugebėjimas apdoroti naujos informacijos kiekio. Kinijoje išvis buvo emocinis lūžis, ten patekau į kitą, sunkiai protu suvokiamą pasaulį, kurio net filmuose nebuvau mačiusi. Kai ten išvykau, dar iširo asmeniniai santykiai. Ir šiaip, kai studijuoji bakalaurą, žinai, kad laukia magistras, o kai jau esi čia, žinai, kad po jo prasidės tas tikras gyvenimas.
Įtampos buvo labai daug, kai nuėjau pas gydytoją dėl nugaros skausmų, jis sakė, kad mano kūnas nuo įtampos atrodo taip suniokotas, tarsi būtų po avarijos. Apskritai esu jautrus žmogus, labai reaguoju į aplinką, kitus žmones, giliai ir stipriai viską išgyvenu.
Danija parodė, kad galiu išvykti į svečią šalį, ten susikalbėti, susirasti draugų ir dar gerai mokytis, kelionė po JAV – kad galiu išgyventi, užmegzti ryšius, keliauti, o Kinija ir mokslai ten davė labai daug pasitikėjimo savimi. Kai atvykau, žinojau, kad esu viena silpnesnių studenčių, vadinasi, turiu daug dirbti ir mokytis, kad pasivyčiau kitus, kai kuriuos pavyko ir aplenkti.
Didžiausia kaina, kurią moki, yra psichologinė, o kartais ir fizinė sveikata. Psichologiškai kartą buvau pasiekusi tokį tamsų momentą, į kurį sau pasižadėjau daugiau niekada neleisti sugrįžti.
– Vadinasi, esu teisi, sakydama, kad visada ar beveik visada yra kaina. Kalbant apie profesinę pusę, šiandien esate užmezgusi daugybę kontaktų, bet kažkada viskas prasidėjo nuo nulio. Kokia buvo ta pradžia ir kaip viskas keitėsi?
– Labai gerai, kad magistro studijų baigiamajam darbui turėjome susirasti partnerį (leidinį ar organizaciją) ir viską padaryti jau kaip tikri žurnalistai.
Radau labai įdomią istoriją apie Pekino upę, jos atkūrimą, susisiekiau su viena organizacija, jiems patiko idėja, paskui jie tą multimedijų istoriją publikavo, aš net iš to užsidirbau. Tada ir pagalvojau: galiu daryti tai, kas man patinka, už tai dar gauti pinigų ir, jei galiu tai daryti Kinijoje, vadinasi, galiu bet kurioje šalyje (šypsosi).
Turėjau mintį likti Kinijoje, bet bendraudama su daugybe įvairiausių žmonių tiek prisiklausiau apie keliones ir pasaulį, todėl nusprendžiau, kad ir pati noriu keliauti, per anksti nusėsti ilgesniam laikui.
Keliavau po pačią Kiniją, Mongoliją, Tailandą, paskui sulaukiau kvietimo dėstyti Vilniaus universitete (VU). Po semestro su projektu išvykau į Sibirą, paskui – vėl į Aziją, tada vėl dėstyti į VU, vėl į Aziją, o 2015-aisiais pasukau į kitą pusę – Pietų Ameriką. Visą tą laiką taip ir dirbau įvairiose pasaulio šalyse.
O kontaktų niekas niekada neatnešė ir nepadėjo, visko teko ieškotis pačiai: susirandi žurnalų, kuriems galėtų tikti viena ar kita istorija, redaktorių el. paštą ir rašai jiems, kad turi istoriją, nusiunti pavyzdį, o tada jau viskas priklauso nuo jų – patinka arba ne. Jei publikuoja, uždirbi pinigų. Tikrąja to žodžio prasme tekdavo praleisti daug laiko „sėdint“ internete ir ieškant. Bet pirmiausia turi padaryti tą istoriją, kad turėtum, ką pasiūlyti.
Fotožurnalisčių yra daug, bet, palyginti su vyrais, procentas mažas. Be to, jos gauna mažiau užsakymų, yra mažiau publikuojamos.
Vėliau pradėjo kurtis bendruomenės, priklausau „Women photograph“, vienijančiai fotožurnalistes iš viso pasaulio. Fotožurnalisčių yra daug, bet, palyginti su vyrais, procentas mažas. Be to, jos gauna mažiau užsakymų, yra mažiau publikuojamos. Jei paskaičiuosi procentais, visada daugiau publikuojamos vakariečių baltaodžių vyrų istorijos. Ką tai reiškia? Kad mes pasaulį matome jų akimis. O tai yra labai siaura pasaulio matymo perspektyva.
Todėl ir pradeda kurtis įvairios bendruomenės (juodaodžių, Pietų Amerikos, LGBTQ+ priklausančių fotografų), o jose vyksta ir dalybos kontaktais, patarimai vieni kitiems, palaikymas. Dabar viskas paprasčiau, bet prieš aštuonerius metus to nebuvo, ir savo kontaktus visi labai saugojo.
Kalbant apie darbo specifiką – čia vyrauja nuolatinis neužtikrintumo jausmas, prie kurio kartais pripranti, kartais jis vargina. Kitas būdas yra įsidarbinti, bet aš žinau, kad tai – ne man. Iš kitos pusės, daug daugiau prasmės matau kurti mažą žurnalistikos bendruomenę, platformą ir vietą sau, kaip pats nori, nei dirbti kam nors kitam, su kuo tavo nuomonė ar pažiūros nesutampa.
– Dėl šių priežasčių ir atsirado „Nanook“?
– Kai grįžau iš Kinijos čia dėstyti, savo darbus daugiausia parduodavau užsieniui. Lietuvoje tokioms istorijoms nelabai yra vietos, nors labai norėjau tuos darbus publikuoti ir čia. Taip pat norėjau daryti multimediją, bet irgi nebuvo kur.
Iki pažinties su Artūru Morozovu jaučiau labai didelę profesinę vienatvę. Labai sunku, kai esi vienas: pradedi galvoti, ar viską darai gerai, neturi, su kuo pasitarti ir pan. Abu esame daug dirbę su užsienio žiniasklaida, taigi turėjome pasirinkimą – arba toliau taip dirbti, arba susikurti erdvę sau čia.
Iki pažinties su Artūru Morozovu jaučiau labai didelę profesinę vienatvę.
Buvo svarbu ne tik sukurti erdvę pasakojimams ir istorijoms, kurias norime daryti, bet tuo pačiu ir bendruomenei – auditorijai, kuriai to trūksta, kolegoms – galbūt pradėti kurti fotoistorijos tradiciją. Įvesti multimedijų žurnalistiką į Lietuvos žurnalistikos kraštovaizdį. Jaunus žmones įtraukti į darbą – dalis mūsų komandos ir yra mano buvę studentai. Taip pat labai svarbi buvo edukacija: medijų raštingumas, etika, darbo principai, fotožurnalistika, multimedijų žurnalistika.
Taip viskas ir susidėliojo, ir dar – iš noro dirbti čia, nes matau daugiau prasmės, nei dirbčiau kur nors kitur. Be to, čia dar daug erdvės dalykams, kurių niekas nedarė, apie kuriuos niekas nekalba.
– Šiuo metu daugiau laiko praleidžiate Lietuvoje, bet aštuonerius metus maišėte pasaulį ir rinkote istorijas. Kurios šalys labiausiai įstrigo į atmintį ir kodėl?
– Pagal patirtą jausmą aplinkai, santykį su žmonėmis labai įdomi patirtis buvo Kinijoje, Mongolijoje, kai kuriose Indonezijos salose, neseniai buvau Moldovoje – įspūdį padarė žmonės, su kuriais susitikau.
Didžiausia mano gyvenimo meilė yra Pietų Amerika, kurioje aš pati labai pasikeičiau kaip žmogus, išmokau ispanų kalbą, nemažai apkeliavau, radau įdomių istorijų.
Esu keliavusi Argentinoje, Bolivijoje, Čilėje, Peru, Urugvajuje, Kolumbijoje, Ekvadore, nedaug Brazilijoje, taip pat Centrinėje Amerikoje – Nikaragvoje, Panamoje, Kosta Rikoje. Mielai grįžčiau į bet kurią šių šalių. Labai norisi toliau tyrinėti Lotynų Ameriką. Man ten labai įdomus kultūrinis, istorinis, žmonių kolektyvinės sąmonės palikimas.
– Kuo prie asmeninių pokyčių prisidėjo Pietų Amerika?
– Sakyčiau, ji mane labai išlaisvino. Išmokė daug dalykų: atvirumo, nebijoti artimesnio tiek emocinio, tiek fizinio santykio su žmonėmis – pirmą kartą nuvažiavus man buvo nemalonu su visais bučiuotis: įeini į kambarį, ten – 20 žmonių, ir turi su visais pasibučiuoti į abu skruostus. Iš pradžių man tai buvo taip baisu ir sunku, o dabar tik ateikite visi (juokiasi).
Jie labai laisvai ir atvirai bendrauja, dalijasi savo džiaugsmais ir vargais. Pas mus, pastebiu, kai žmogui blogai, klausi jo, kas yra, o jis atsako, kad nenori tavęs apkrauti. Tačiau dalį nuo savęs nusimesdamas kito neapkrausi, bet garantuotai palengvės, galbūt net atsiras glaudesnis ryšys, pasitikėjimas – taip visiems bus geriau ir lengviau gyventi. Man patinka ten juntamas bendruomeniškumas ir tai, kad bendravimas yra lengvesnis, paprastesnis. Iš tiesų keliaudama esu patyrusi didelį žmonių gerumą. Todėl dabar man taip norisi elgtis su kitais, stengiuosi padėti, kai galiu.
Pietų Amerika mane labai išlaisvino. Išmokė daug dalykų: atvirumo, nebijoti artimesnio tiek emocinio, tiek fizinio santykio su žmonėmis.
– Svečių šalių, kultūrų, žmonių pažinimas visada palieka didelį pėdsaką. Ar esate išsigryninusi, ką apskritai jums davė visos tos kelionės?
– Jos mane labai pakeitė. Esu introvertė, buvau labai uždara, su daug kompleksų ir baimių. Kelionės mane sulaužė, išvertė į išvirkščią pusę ir vėl sustatė iš naujo. Jos išmokė mane pasitikėjimo, drąsos. Keliavimą mačiau kaip pasaulio pažinimą. Be to, man tai buvo istorijų paieška darbui.
Esu aplankiusi per 60 šalių, daugiau ar mažiau žinau kiekvienos jų atmosferą, žmones, aplinką, kalbą, o kai kuriose jų net žinau, kokias istorijas norėčiau padaryti.
Kelionės duoda globalų pasaulio suvokimą. Gali daug ką sužinoti paskaitęs, bet man svarbus fizinis pažinimas, susitikti su žmonėmis. Gal čia ir vaikystės įtaka – vis kur nors eidavome su seneliu, visada jaučiu poreikį pažinti aplinką.
Žmonės man sakydavo, kad keliaudama bėgu nuo savęs. O man kaip tik atrodė, kad – į save. Žmonėms visada reikia apibrėžtumo, jei keliauji, tavęs klausia: tai dabar visada ir keliausi, kada nusėsi? Aš į gyvenimą žiūriu kaip į etapus, kurį laiką mano vieta buvo judesyje. Jaučiausi laimingiausia, kai užsidėdavau kuprinę ir kažkur išeidavau arba atsidurdavau prie vandenyno, užsidėdavau plaukmenis ir nerdavau.
Žmonės man sakydavo, kad keliaudama bėgu nuo savęs. O man kaip tik atrodė, kad – į save.
Šiuo metu noriu pabūti ir pagyventi ramiau, atkurti santykius su draugais, šeima. Ištikusi ir profesinė krizė, ką ir kaip daryti toliau – tam net, sakyčiau, reikia nuobodulio ir mažiau aštrių pojūčių. Atrandi save kelionėse, patirdama iššūkius, bet įdomu save atrasti ir buityje, toje nuobodulio būsenoje. Kas bus po to – nežinau, bet bandau išsiaiškinti su savimi. Buvo sunku sustoti, nes buvo etapas, kai dariau daug, keliavau daug, buvau labai įdomi žmonėms. O dabar gyvenu Kaune, būnu daugiausia Lietuvoje ir nebesu tokia įdomi (juokiasi).
– Suprantu, apie ką kalbate, sakyčiau, tai – natūralus dalykas, žmonėms visada įdomiau, kai plauki prieš srovę nei pasroviui. Kad jau apie tai prakalbome, daugelis jūsų darbų susiję su vandeniu, pati užsiimate laisvu nardymu, vanduo – jūsų stichija?
– Stichija, mano džiaugsmas ir didžiulis prakeiksmas – turiu judesio ligą, mane pykina. Taip kad tas svajonių gyvenimas, kaip pati pavadinai, pažymėtas ne pačiais smagiausiais dalykais. Jei neturėčiau šios ligos, matyt, dar kitaip gyvenčiau – jachtoje ir plaukčiau aplink pasaulį.
Anksčiau norėdavau viską išbandyti, dabar tuos norus gryninuosi. Dabar mane labai domina orkos ir banginiai, norėčiau turėti galimybę stebėti juos laukinėje gamtoje. Norėčiau daugiau užsiimti laisvu nardymu, bet sunku tai daryti, nes jei ilgai reikia plaukti laivu, man gali prastai baigtis – kartais po tokių kelionių supa visą likusią dieną net ir būnant krante.
– Kartais tikrai sunku paaiškinti, kodėl vieni dalykai mums duoti, o kiti ne... Įsivaizduoju, kaip nelengva turėtų būti. Nepaisant to, arba kaip tik – sudėjus viską, kas jums yra laimė, kada jaučiatės laiminga?
– Šiuo metu laimė man yra visavertis ir įvairiapusiškas buvimas. Dabar jaučiuosi laiminga net tada, kai man negera ir liūdna, bet galiu tai pripažinti ir leisti sau tą būseną patirti. Esu laiminga, kad galiu įsileisti įvairiausias emocijas ir jas išgyventi. Man laimė yra santykiai su žmonėmis, kuriuos aš myliu, ir tai, kad būdami su manimi jie mane besąlygiškai priima, ir patys atsiveria, parodo net savo tamsiausias puses.
Esu laiminga, kad galiu įsileisti įvairiausias emocijas ir jas išgyventi.
Trečias svarbus dalykas yra veikla. Turi nuolat savęs klausti ir būti su savimi sąžiningas. Žmonės mėgsta sakyti, kad viskas priklauso nuo noro. Aš manau, kad nebūtinai, daug gyvenime lemia ir aplinkybės, ir kartais tikrai gali būti jose įstrigęs: vieni turi rūpintis savo sergančiais tėvais, kiti – broliais ar seserimis ir pan. Tų priežasčių gali būti daug. Svarbiausia, manau, kad vyktų nuolatinis pokalbis su pačiu savimi, kad priimtum esamas aplinkybes ir atsakytum sau į klausimus, ką jose nori daryti, kaip, ko nenori.
Laimė yra galėti laisvai priimti sprendimą ir mokėti susitaikyti su neišvengiamybėm. Ir šiaip manau, kad gyvenime turime tikrai mažai laiko, jog jį švaistytume nereikalingoms kovoms, dalykams, kurie mums neįdomūs, nerūpi.
