Neringos įkurtas restoranas dirbti pradėjo pačiu keisčiausiu laiku – maždaug prieš pusantro mėnesio, per karantiną. Nors, kaip ir visur, čia maistas kol kas tik – tik išsinešti, tačiau Neringa jau nekantriai laukia šiltojo sezono.
Per pirmąjį karantiną neteko darbo
Į Joniškį – savo vaikystės miestą – Neringa sugrįžo pernai, kai buvo paskelbtas pirmasis karantinas, o kartu su juo stojo ir daugelio įmonių veiklos.
„Parvažiavome kartu su tėčiu. Mano tėtis sunkiai serga, jam – Parkinsono liga. Visada buvo reikalinga slauga, priežiūra. Tad penkerius metus gyvenome tarp Joniškio ir Vilniaus. Vasarą tėtis būdavo čia, o žiemą – Vilniuje. Vasaromis aš ir pati į Joniškį važinėjau kiekvieną penktadienį, praleisdavau čia savaitgalius“, – pasakojo N.Striūgaitė.
Moteris tikėjosi, kad Joniškyje praleis karantiną, o jau po jo vėl grįš į darbą sostinėje. Čia moteris dirbo padavimo vadybininke vienoje profesionalios dekoratyvinės kosmetikos įmonėje: „Bet gegužės mėnesį praradau darbą, tiksliau – mane atleido. Pasikvietė ir pasakė, kad ačiū, tu nereikalinga, nes karantinas, nėra pardavimų.“
Butą Vilniuje išnuomojo
Kalbėdama apie darbo netekimą Neringa sako, kad buvo dvi medalio pusės. Pirmoji – moteris pasijuto išlaisvinta, tačiau slėgė nežinia, kas bus toliau.
„Kadangi mano atlyginimas nebuvo mažas, pagalvojau, kad pradžioje – tris ar keturis mėnesius – pagyvensiu iš bedarbio pašalpos, vasarą praleisiu Joniškyje, nes čia yra tėvų, o ir mano vaikystės namai. O po, rudenį, jau kažką galvosiu“, – pasakojo Neringa.
Netrukus, dar net nesulaukus rudens, atėjo mintis ir apie nuosavą verslą.
Vilniuje moteris turėjo būstą, už kurį reikėjo mokėti ir paskolą, tad, kaip sako pati, skaudama širdimi savo namus Vilniuje ji išnuomojo.
Netrukus, dar net nesulaukus rudens, atėjo mintis ir apie nuosavą verslą – restoraną Joniškyje. Ir ne bet kokį, o virtienių. Tariant bendrine lietuvių kalba – virtinių, tačiau šis tarmiškas žodis yra prigijęs Joniškio krašte.
Pakankamai santaupų neturėjo
Neringos sąskaitoje buvo apie 5 tūkstančiai eurų – gerokai per mažai. Nors ir stebėdamasis dėl dukters verslo idėjos („Kas tuos virtienius valgys?“), 4 tūkstančius eurų jai davė tėtis, paskolino dukra ir draugai, o viena giminaitė tiesiog davė pinigų ir pasakė, kad grąžinti jų nereikės.
Neringa buvo nusižiūrėjusi ir patalpas. Tai – miesto centre, prieš bažnyčią esantis pasatas, kuris kaip tik buvo išnuomojamas.
„Jau seniau esu jį nužiūrėjusi ir sakiusi, kad štai čia kada nors aš kepsiu šakočius. Taip išėjo, kad ne šakočius“, – juokėsi pašnekovė.
Patalpas reikėjo remontuoti, pritaikyti jas restoranui, taip pat įsigyti nemažai virtuvės įrangos.
„Susižinojau, ką siūlo Užimtumo tarnyba tokiems bedarbiams, kaip aš. Parašiau projektą ir gavau pinigų pirmojo verslo kūrimui. Pagal šį projektą paramą galėjo gauti žmogus, kuriam yra 45 metai ir daugiau. Tad, parašiusi projektą, gavau 14 tūkstančių eurų darbo vietai susikurti“, – sakė Neringa.
Daug išmoko dirbdama Vilniuje
Gavusi finansavimą Neringa įsigijo virtuvės įrangos – šaldytuvą, konvekcinę krosnį, kepimo krosnį, grilius, vaflinę.
„O patalpų remontas buvo iš mano pinigų. Reikėjo investuoti apie 15 tūkst. eurų. Liko tik lubos – visą keitėme: sienas, grindis, naujas pertvaras. Be to, yra atidengta unikali raudonų plytų siena. Virtuvėje – kapitalinis remontas pradedant nuo elektros instaliacijos“, – pasakojo Neringa.
Nors darbus atliko statybų įmonės darbininkai, tačiau viziją sugalvojo pati Neringa – koks bus interjeras, kokie stalai, kokios sienos, baldai, apšvietimas, virtuvės įranga.
Moters virtienių restorano idėja stebino ir jos draugus, tačiau Neringa nė nenorėjo girdėti, kad jai gali nepasisekti.
„Aš niekada taip negalvojau, aš galvojau, kad man labai seksis, turi sektis. Niekam neleidžiu sakyti tokių žodžių kokią čia tu nesąmonę sugalvojai, kaip ten bus, gal neteis, gal nevalgys? Net kalbėti niekam apie tai neleidžiu. Arba tegul kalba, kai aš negirdžiu. Noriu, kad man sektųsi, ir aš tai padarysiu. Žinau, kaip“, – kalbėjo Neringa.
Svarbias verslo pamokas Neringa išmoko dirbdama Vilniuje.
Tiesa, šis žinojimas nėra tik intuityvus. Svarbias verslo pamokas Neringa išmoko dirbdama Vilniuje.
„Aš dirbau pas labai stiprius darbdavius. Ne paskutinysis mano darbdavys buvo stipriausias, tačiau man teko dirbti vienoje įmonėje, kuriai vadovavo vienas žinomas verslininkas.
Aš matydavau, kokią jis turi viziją, kaip jis mato ir padaro taip, kad mes produktą parduodame. Esame laimingi, uždirbame ir mus myli klientai. Jis mokėjo mus priversti tai padaryti. Daug išmokau. Iš jo išmokau, kaip bendrauti su klientais, kaip juos atpažinti, kaip paklausti, įsiklausyti ir girdėti, ką jie sako“, – kalbėjo Neringa.
Virtieniai yra ir vaikystės patiekalas
O dabar – apie virtienius. Tai – joniškietiškas virtinių pavadinimas. Kodėl jie?
„Kai kurie žmonės galvoja, kad tradicinė virtuvė yra atsibodusi – visi nori picų, hamburgerių, biurgerių ir taip toliau. Bet juk virtieniai kaip tik yra išskirtinumas – tu vienintelis turi tokį daiktą, niekas kitas neturi. Galbūt yra labai lengva atsidaryti kavinukę ir prekiauti tuo, kas visiems įprasta – bet ką tu turi unikalaus?
Žmogus atvažiavo į Joniškį ir nori suvalgyti vietinį patiekalą – kitur tu to negausi. Tad todėl ir bandau prisirišti prie virtienio“, – pasakojo Neringa.
O ir patys virtieniai yra Neringos vaikystės patiekalas – juos gamindavo mama, močiutė. Puikiai juos gaminti moka ir Neringa. Ne tik gaminti – žino ir virtienių paslaptis.
Savo restorane Neringa siūlo paragauti jų su mėsa, varške ir peletrūnais, virtienių-lašiniuočių ir kitų. Beje, kibinai taip pat priklauso virtienių kategorijai.
„O ar žinote, kad tikrieji lašiniuočiai valgomi tik su raugintais kopūstais? Tokie virtieniai verdami tik Joniškio rajone, gretimuose – Akmenėje, Pakruojyje – jau nebe.
Tada jie užraitomi ir verdami, o išvirus reikia valgyti labai karštus.
Tai yra ta pati virtienių tešla, viduje – rūkyti lašinukai, šiek tiek karčiųjų pipirų ir svogūnų. Tada jie užraitomi ir verdami, o išvirus reikia valgyti labai karštus – kad iš jų išbėgtų riebalų sultinys ir būtinai su raugintais kopūstais. Niekaip kitaip jie nėra valgomi. Kai aš savo draugams papasakojau apie tai, jie pirštą prie smilkinio suko, sako, kokią tu čia man nesąmonę pasakoji?
Dar mes verdame ruginius kleckus, šis patiekalas – iš Žagarės krašto, žiemgališkas“, – kalbėjo Neringa.
Tikisi, jog virtienių paragauti užsuks ir turistai
Neringos restorane yra ruošiami ir dienos pietūs, nes net ištikimiausias virtienių gerbėjas jų nevalgys šešias ar septynias dienas per savaitę. Vėliau Neringa ketina siūlyti ir pusryčių meniu, tačiau ji gerai žino, ko nedarys – čia tikrai nebus tradicinių kepsnių su bulvių koše.
„Virtuvėje dirba virėja – aš viena tiesiog nespėčiau. Pati dirbu daugiau su klientais ir komunikacinį darbą. Stengiuosi klientą apglostyti, kad jis išeitų laimingas“, – šyptelėjo pašnekovė.
Tiesa, pats Joniškis – per maža erdvė restoranui, tačiau Neringa bendradarbiauja su Turizmo ir verslo informacijos centru bei tikisi, kad į restoraną užsuks miesto turistai.
„Jei tik yra laiko ir galimybių, matau, kad žmonės domisi – aš ir Joniškio istoriją papasakoju, ir nedidelę mini ekskursiją surengiu. Turiu gido pažymėjimą, labai gerai žinau Joniškio krašto istoriją, pažintines vietas – labai tuo domiuosi“, – sakė Neringa.
Kur daugiau laimės?
Kokia atmosfera turi būti restorane ir koks jis? Neringa sako, kad dirbdama Vilniuje išmoko ne tik verslo pamokų. Daug davė ir kelionės po pasaulį.
„Pavyzdžiui, mačiau, kaip dirba restoranai Vokietijoje. Prie kasos stovi 70-metis savininkas. Jis puikiai jaučiasi, jis pakalbina tave, klausia, ar skaniai pavalgei. Jis mane privertė šypsotis. Dar priduria, kad čia dirba jau 40 metų, kad čia – jo verslas. Aš taip pat norėjau autentiškumo ir išskirtinumo. Tiesą sakant, yra sudėtinga kurti savo verslą, kai tau beveik 50 metų“, – kalbėjo pašnekovė.
Neringa sako pasiilgusi Vilniaus – jo dvasios, jo senamiesčio ir buvimo jame: „Net paprastų dalykų, ko negaliu čia lengvai gauti. Pavyzdžiui, braškių. Aš negaliu nueiti ir nusipirkti, nes ne sezono metu jų čia nebūna. Negaliu staiga paruošti sugalvoto deserto, nes čia nėra jam reikalingų produktų. Pavyzdžiui, baziliko. Kai kurių produktų turiu važiuoti į Šiaulius, prieš tai susiplanavusi, ko man reikia.“
O kur laimės daugiau pačiai Neringai? „Gyvename nuosavame name, galiu laiką leisti kieme. Čia mažiau suvaržymo, o man nuo namų iki darbo – apie 700 metrų.
Aš esu čia laisvesnė. O laimė... Dabar aš galiu kiekvieną dieną matyti tėtį. Dabar aš nebūnu tokia įsitempusi, kokia būdavau seniau grįžusi po darbo ar labai vėlai vakare. Mane veža šis laisvumas“, – kalbėjo N.Striūgaitė.
