M.Galadauskas Lietuvoje iki pandemijos daug metų dirbo turizmo srityje. Koronavirusas šiai sričiai smogė labiausiai – pavasarį visi darbai sustojo. Sėdėti be darbo nenorėjęs M.Galadauskas tuomet įsidarbino kurjeriu didelėje siuntų pristatymo įmonėje. Vasarą ir vėl atsiradus galimybei dirbti gidu, jis šią veiklą sėkmingai tęsė. Na, o spalį paskelbus antrąjį karantiną ir vėl grįžo dirbti kurjeriu.
„Sąskaitos pačios neapsimokės“, – svarbiausią priežastį, kodėl vėl pradėjo dirbti kurjeriu, nurodė pašnekovas ir pridūrė, kad sėdėti be darbo jam neišeina.
15min M.Galadauskas papasakojo apie tai, su kuo susidūrė dirbdamas kurjeriu per pirmąjį karantiną ir dabar. Anot jo, kasdieną kurjeriai mato daugybę žmonių, kurie visiškai nesilaiko karantino taisyklių – ir tai ne tik netinkamas apsauginių veido kaukių dėvėjimas.
Daug pasirinkimų nebuvo
„COVID-19 pandemijos rimtumą turiu galimybę stebėti vos ne tiesiogiai, nes gyvenu visai šalia Santariškių infekcinės ligoninės ir girdžiu bei matau nuolat lekiančius greitosios pagalbos automobilius su darbuotojais „skafandruose“. Taip yra kasdien non stop. Vaizdas, priverčiantis susimąstyti savaime“, – pasakojo vilnietis.
Kadangi dirba turizmo srityje jau daugiau nei septynerius metus, matė įvairių situacijų: ir krizių, ir laikinų sunkumų. „Tačiau to, kas vyksta dabar, nebuvo tekę patirti. Mažiau nei per mėnesį netekau net ne 60 proc., bet 100 proc. pajamų, nes turizmo nebeliko. Man iš karto buvo visiškai akivaizdu, kad tai tęsis ilgai – ne mėnesį, ne du, o mažiausiai metus“, – apie pirmąją pandemijos bangą, smogusią pasauliniam turizmo sektoriui 2020 m. pavasarį, prisiminė gidu dirbantis vilnietis.
Mažiau nei per mėnesį netekau net ne 60 proc., bet 100 proc. pajamų, nes turizmo nebeliko.
Jis neslėpė, jog tai buvo smarkus smūgis šeimos biudžetui. „Tačiau, kaip sako žydai: „Jeigu nori pasiekti sėkmės, turi turėti kažką galvoje ir kažką piniginėje.“ Tad vos prasidėjus pirmajam karantinui nedelsiau – ėmiau ieškoti galimybių užsidirbti. Nes valstybės pasiūlyta pagalba 257 Eur nebuvo jokia parama. Gal tik bandymas parodyti, kad „valstybė jumis rūpinasi“.
Deja, mūsų (dirbančių turizme – aut.) atveju pasitvirtino posakis, kad „jeigu nori, jog viskas būtų gerai, viską turi daryti pats“. Sąskaitos pačios neapsimokės. Todėl pirmojo karantino metu nuėjau dirbti kurjeriu“, – neslėpė pašnekovas.
Pasirinkti, ką veikti, anot M.Galadausko, nebuvo sunku: „Negaliu pakęsti sėdėjimo tuščiai ir biuro darbo. Tai, sakykime, dirbdamas kurjeriu, suderinau tam tikrą malonumą su finansine nauda.“
Skirtumai tarp karantinų – kaip diena ir naktis
Kurjeriu jis dirbo iki vasaros. Tuomet, pasibaigus karantinui ir pradėjus mažėti susirgimų COVID-19 skaičiui, Lietuvoje buvo leista organizuoti ekskursijas, tad M.Galadauskas iš karto grįžo prie gidavimo. Tačiau tai truko iki rudens ir naujo karantino. Jo metu vilnietis vėl buvo priverstas nutraukti gido veiklą ir grįžti dirbti kurjeriu.
Pasakodamas apie šio darbo kasdienybę, pašnekovas akcentavo skirtumus tarp karantino pavasarį ir dabartinio. Šiuo metu, anot vyro, didžioji dalis lietuvių net nesivargina laikytis oficialių reikalavimų, galiojančių paskelbus karantiną.
Didžioji dalis lietuvių net nesivargina laikytis oficialių reikalavimų.
„Visą pirmąjį karantiną vežiojau žmonėms siuntas nuo ryto 8 iki vakaro 20 val. Tada visi masiškai pirko kaukes ir respiratorius. Dirbti per pirmąjį arba, kaip aš vadinu, tikrąjį karantiną, buvo nesunku, nes visi žmonės be jokių išlygų sėdėjo namuose. Tuo metu žmonės buvo labai susitelkę, elgėsi gerokai atsakingiau. Ką galiu pasakyti – dabar yra kas tik nori, tik ne karantinas. Jo nėra“, – tvirtino kurjeriu jau kurį laiką vėl dirbantis vyras.
Dabar yra kas tik nori, tik ne karantinas. Jo nėra.
Pasak jo, per pirmąjį karantiną žmonės iš tiesų sėdėjo namie, stengėsi nekišti nosies iš namų, saugojosi ir iš tiesų beveik niekas nedirbo.
„Tai matėsi ir iš eismo srautų, ir siuntų kiekio, kuris buvo neįsivaizduojamo dydžio. Tik skaičiai tada, palyginti su dabartiniais, atrodė juokingai. Tačiau tuometinis griežtas karantinas, nors ir labai keiktas valdžios sprendimas, mano nuomone, buvo visiškai teisingas“, – mintimis dalinosi M.Galadauskas.
Jis neslėpė, jog tikėjosi, kad toks pat karantinas bus ir rudenį. Tačiau tai, ką mato dabar, jį gąsdina ir piktina: „Jeigu reikėtų palyginti pirmąjį karantiną ir antrąjį, tai nebūtų net ką ir lyginti, nes (dabar – aut.) jo tiesiog nėra. Tik neatitinkantis realybės pavadinimas – chaotiškas ribojimų rinkinys, į kurį 60 proc. gyventojų visiškai atvirai nusispjauti. Ir jie to net nemėgina slėpti.“
Anot jo, žmonės namuose tikrai nesėdi. „Pristatant siuntą mes turime juos medžioti, gaudyti, derintis. Nes nurodytais laikais jų nėra namuose. Ir ne dėl to, kad jie yra darbe. Ne, tiesiog jie yra kažkur, bet ne namie“, – teigė pašnekovas.
Į kaukes visiems nusispjauti
Prasidėjus gruodžiui kurjerių darbo krūviai didžiuliai: kasdien jie aplanko mažiausiai keliasdešimt siuntų laukiančių klientų, be to, turi kontaktų ir sandėliuose, kitur. Kai net oficialūs užsikrėtusiųjų koronavirusu ir ligoninėse esančių sunkių COVID-19 pacientų skaičiai didžiuliai, atrodytų, visi turėtų saugoti save ir kitus ypač atsakingai. Tačiau kurjeriu dirbantis vyras tikina, jog yra priešingai.
„Į privalomą kaukių dėvėjimą žiūrima, švelniai tariant, atmestinai. Net mano darbe didžioji dalis dėvi taip, kad geriau išvis to nedarytų, – atvirai pasakojo kurjeriu dirbantis vilnietis. – Daugelis tiesiai šviesiai aiškina, kad viruso nėra, sako, kad „manęs tai nedomina“, „aš nebijau“, „manęs neims“, „valdžia meluoja“. Tai yra frazės, kurias tenka girdėti dažniausiai iš jaunesnių kolegų. Panašiai mąsto ir vyresni, jei tai galima vadinti mąstymu. Totali apatija tam, kas vyksta.“
„Manęs tai nedomina“, „aš nebijau“, „manęs neims“, „valdžia meluoja“. Tai yra frazės, kurias tenka girdėti dažniausiai.
Jis pats, žinodamas kuo rizikuoja, darbe su kauke praleidžia 10 valandų. Kolegos, kaip pats sako, žiūri su neslepiama pašaipa. „Į tave su kauke, pirštinėm ir visais dezinfekantais (nuo jų jau irgi darosi bloga) žiūri kaip į kosmonautą. Aš su kauke praleidžiu 10 valandų per parą, keisdamas jas kas dvi valandas, nes kitaip neįmanoma dirbti“, – teigė pašnekovas.
Anot jo, apsaugines kaukes atvirai ignoruoja ir didžiųjų prekybos tinklų darbuotojai. Jų sandėliuose niekas net neapsimeta, kad nešioja kaukes: „Arba turi ant kaklo kaip karolius, ir tiek.“
Pristatydamas siuntas jis atkreipė dėmesį, kad labiausiai kaukių dėvėjimą ignoruoja ne vadinamieji „marozai“, o į rizikos grupę patenkantys senjorai.
„Tenka nemažai tokių aplankyti namuose, pristatant siuntas, ir šiaip sutikti: daugumai „dzin“,“ – tikino kurjeriu dirbantis vyras.
Jis prisiminė, kad kovą ir balandį, kada Lietuvoje buvo paskelbtas pirmasis karantinas, buvo nežmoniški siuntų kiekiai. Dabar kol kas to nėra.
„Taip yra, nes viskas, išskyrus restoranus ir kavines bei pramogų vietas, veikia kaip įprasta. Žmonėms smagiau siaubti prekybcentrius statant ant kortos viską, ką galima. Nors daugumą dalykų (nesakau, kad viską) ramiai galima įsigyti internetu“, – mintimis dalinosi pašnekovas.
Pasigenda griežtesnio valdžios tono
Kodėl lietuviai pavasarį buvo sąmoningesni, o dabar, kai užsikrėtimo koronavirusu pavojus kur kas didesnis, elgiasi visiškai priešingai? M.Galadausko nuomone, dėl to iš dalies kalta valdžia ir iki galo neaiškūs ribojimai.
„Toks didelis skirtumas tarp pirmojo ir antrojo karantino, nes pirmas iš tiesų buvo karantinas, o dabar nieko panašaus. Kadangi Vyriausybė nesiryžo vėl uždaryti ir įvesti griežtų ribojimų, kaip buvo pavasarį, žmonės elgiasi pagal posakį: „Dievas aukštai – Roma toli.“
Manau, proga (suvaldyti situaciją – aut.) jau praleista ir dabar tik bejėgiškai stebėsime augančius skaičius, kurių net ir suskaičiuoti ir atsekti nesugebama. Deja, bet visuomenė nepajėgi suprasti (kokia yra reali situacija – aut.), kai pusiau leidžiama, pusiau ne“, – teigė kurjeriu dirbantis vilnietis, apgailestavęs, jog nemažai daliai lietuvių suprantama ir veikia tik griežtų draudimų politika.
Visuomenė nepajėgi suprasti, kai pusiau leidžiama, pusiau ne.
„Dar vienas skirtumas, kurio nebuvo per pirmą karantiną: vis dažniau išgirstu atvežęs siuntą žmonėms, kad yra izoliacijoje ir prašo siuntą palikti už durų. Tai įrodo, kad realus sergančių kiekis yra ir bus labai didelis. Netgi visų keikiama „KORONA STOP“ programėlė, kurią naudoju, jau parodė, kad buvau tarp 10-ies užsikrėtusiųjų. Tačiau čia tik tie, kurie „prisidavė“ ir naudoja programėlę. Apie tuos, kurie nenaudoja, tu nežinai. Taigi, kasdien ir nuolat vaikštai peilio ašmenimis“, – apie kurjerių kasdienybę pasakojo vyras. M.Galadauskas užtikrintas: šiuo metu tik izoliacija tapo vieninteliu būdu, galinčiu priversti žmones nesiblaškyti.
Negerbia kitų darbo
Dirbdamas turizme M.Galadauskas buvo gerai įsigilinęs į žydų istoriją ir apie ją gali pasakoti dienomis. Šios tautos išmintimi jis vadovaujasi ir kasdienybėje.
„Joks darbas, už kurį yra mokami pinigai, nėra blogas“ – byloja žydų išmintis. Tokia mintis man artima ir patinka. Tačiau dirbdamas kurjeriu pastebiu, kad lietuviai dar neišmoko gerbti kito žmogaus darbo“, – apgailestavo dėl pandemijos gidu dirbti negalintis, todėl kurjeriu dirbantis vyras.
Pasak jo, koronavirusas privertė daug protingų ir gabių žmonių pradėti dirbti tokius darbus, kurių kitomis aplinkybėmis jie, ko gero, niekada gyvenime nedirbtų.
„Pats žinau vieną buvusį vadovą ir aukštesnės kategorijos vadybininkus, kurie, kaip ir aš, dabar išvežioja siuntas arba dirba kitus ne itin gerai apmokamus darbus“, – pasakojo vilnietis.
Pasakodamas apie kurjerio kasdienybę, jis nevyniojo žodžių į dovanų popierių: šis darbas sunkus tiek emociškai, tiek fiziškai.
„Vienu pasikrovimu kurjeris vidutiniškai veža 40–60 (kartais ir daugiau) siuntų, skirtingais adresais. Siuntos būna skirtingų dydžių, pakuočių, svorių. Per dieną į autobusiuką dažnai tenka susikrauti ir iškrauti 400–800 kg siuntų. Pas mus siuntų svoriai skaičiuojami tonomis, – pasakojo pašnekovas. – Paprastai darbo diena trunka 10, o kartais ir 12 valandų. Tiek laiko važiuojame iš vienos vietos į kitą be jokios galimybės kažkur sustoti ir normaliai papietauti. Gelbsti iš namų pasiimti užkandžiai arba degalinių maistas, kebabai ir pan.“.
Siuntų svoriai skaičiuojami tonomis, o darbo diena trunka 10, kartais – ir 12 valandų.
Fizinis nuovargis, anot M.Galadausko, būtų niekis, jei greta jo nebūtų klientų „pageidavimų koncertų“. Taip kurjeriai tarpusavyje vadina didelę darbo laiko dalį „suvalgančius“ siuntų gavėjų skambučius ir derinimus, pageidavimus, paburnojimus.
„Kurjeris yra atsakingas už saugų siuntų pristatymą ir įteikimą. Patikėkite, tikrai niekas specialiai negadina siuntinių dėžių! Pastebėjau, kad labiausiai kurjeriais piktinasi tie, kurie gyvena vietovėse, kur kelio neranda net navigacija. Tačiau būtent tokiais atvejais vienintelis kelias kurjeriui jus pasiekti – paprašyti paaiškinti, kaip atvažiuoti, o kartais – pasitikti kurjerį.
Tikrai suprantu mamas, kurios yra namuose su mažais vaikais ir iš anksto įspėja, kad migdys kūdikius ir tam tikru metu negalės pasiimti siuntinio. Tačiau būna daug atvejų, kai net parašius žinutę ar paskambinus 10 kartų, niekas nesiteikia atsiliepti ar parašyti, kad šiuo metu siuntos pasiimti negali…“, – apie elementarią pagarbą kitam priminė kurjeris.
Artėjančių švenčių laukiantiems lietuviams jis patarė turėti daugiau atjautos ir supratimo. Taip pat būti sąmoningiems:
„Apsipirkite internetu, neikite iš namų be reikalo šiais neramiais ir sudėtingais laikais. Leiskite laiką su šeima ir vienas kitu. Būkite ramūs: kurjeris tikrai padarys viską, kad jūsų siunta jus pasiektų sveika ir laiku, kad niekas neliktų be dovanų.
Noriu palinkėti jausti daugiau empatijos vienas kitam ir kitų darbui: kaip bebūtų, sėdime vienoje valtyje. Tai gal bent jau irkluokime į tą pačią pusę?“