„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Per pasaulį motociklu keliaujantys Jolanta ir Vilius Navickai: „Kelionės mums – adrenalino garantas“

28 tūkst. kilometrų, 3 mėnesiai, 5 žmonės. Per dieną – apie 300 kilometrų. Tai tik sausa statistika, tačiau su grupele entuziastų motociklais per pasaulio žemynus skrodžiantys verslininkai Jolanta ir Vilius Navickai išties turi kuo pasidalyti.
Vilius ir Jolanta Navickai
Vilius ir Jolanta Navickai / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Kitais metais bus 40 metų, kai Jolanta ir Vilius yra kartu. Iš jų – 10 metų jie renkasi aktyvų poilsį ir pasaulio šalis pažįsta keliaudami motociklu. Ne vieni, su bendraminčiais, kurie taip pat užsikrėtę motociklų žygiais.

Pakelės arbūzų pardavėja Meksikoje. Bažnyčios skliautai Ekvadore. Salų mergaitė Panamoje. Vienas seniausių planetos medžių Meksikoje. Motociklas, sėkmingai kirtęs druskožemio dykumas Bolivijoje. Tai tik dalis akimirkų iš verslininkės ir keliautojos vilnietės Jolantos Navickienės fotografijų parodos, kurioje iškabintos akimirkos iš kelionės motociklais po Šiaurės ir Pietų Ameriką. Parodą galima išvysti Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus galerijoje Vilniuje.

2015 metais Jolanta ir Vilius Navickai su dar trimis lietuviais motociklais įveikė 28 tūkst. kilometrų (iš jų – 1500 km vandenynais ir jūromis) per abiejų Amerikų žemynus – važiavo nuo Aliaskos sostinės Ankoridžo, per Kanadą ir JAV, per Meksiką, visą Pietų Ameriką iki Punta Arenasas miesto Čilėje. Tris mėnesius trukęs žygis buvo skirtas Lietuvos Nepriklausomybės 25-osioms metinėms paminėti.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Jolantos Navickienės fotografijų parodos „Motociklu per Amerikos žemynus“ atidarymas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Jolantos Navickienės fotografijų parodos „Motociklu per Amerikos žemynus“ atidarymas

Įspūdingos kelionės vaisius – Jolantos fotografijų paroda „Motociklu per Amerikos žemynus“ (jau trečioji) ir bendras su vyru kūrinys – knyga „Motociklais aplink pasaulį. Per Amerikos žemynus“ (antroji), kurios dienoraščio tipo tekstus, siunčiamus iš Amerikos, suguldė Saulius Paukštys.

„Apvažiuoti aplink Žemės rutulį – reiškia įveikti per 40 tūkstančių kilometrų. Kelionę motociklais aplink pasaulį pradėjome 2013 metais – tuomet iš Vilniaus į Bankoką nuvykome per 40 dienų, įveikėme 14 tūkstančių kilometrų“, – savo knygoje rašo jos autoriai keliautojai Navickai.

Nors per abi ilgąsias keliones, jei skaičiuotume, jau yra apvažiavę Žemės rutulį, jie tyrinėja naują maršrutą – planuoja žygį motociklais per Australiją...

– Ar sudėtinga kelionėje su būreliu žmonių praleisti 100 dienų? 15min pasiteiravo fotografijų parodą surengusios Jolantos Navickienės.

– Viskas priklauso nuo nusiteikimo. Pirma, aš viską darau užsidegusi, su dideliu noru. Kelionės man visada buvo adrenalino, poilsio, gero pojūčio garantas. Ilsėtis mėgdavau tik keliaudama, aktyviai ir būtinai su kokia nors protine mankšta. Jaunystėje irgi reikėjo visko: Sankt Peterburgą apibėgti, Ermitažą aplankyti, Petropavlovsko tvirtovę pamatyti, Čekijoje išvysti Karalių rūmus, Slovakijoje – Bratislavos kalnus ir teatrą.

Antra, turbūt genai. Mano tėtis – alpinistas Feliksas Mieliauskas. Jis buvo labai drąsus žmogus, deja, anksti žuvo. Atsimenu, jog mamai pažadėjau į kalnus nelipti, tačiau atsisakyti kelionių – negaliu.

Mane ir po šios kelionės motociklais daug kas vadina drąsia moterimi, didvyre, tačiau aš pati savęs tokia nelaikau. Važiuoju nejausdama ir negalvodama, kad tai yra mano galių išbandymas ar koks nors didvyriškumo įrodymas. Žinoma, galvoju apie galimus pavojus, tačiau nevažiuoju su baime, kad kas nors atsitiks, nors esam ir nuo motociklo ne kartą kritę, ir koja man yra lūžusi. Kiekvienas ieško būdų, kaip to adrenalino gauti. Mano adrenalinas – kelionės.

– Ir, žinoma, fotografavimas.

– Nuotraukų iš šios kelionės turiu gal kokius 8 tūkstančius, šiai parodai atrinkau mūsų pasiekimus, kaip antai aukščiausią kelionės vietą, paskui Machu Picchu, kurio negali nepamatyti, ir sunkiausius išbandymus – pasiklydę buvome, važiavome druskožemiu ir kt. O dar reikia turėti omenyje, kad visos nuotraukos buvo darytos beprotišku greičiu, neturint laiko nei geresnio fotografavimo kampo ieškojimui, nei meninei minčiai perteikti. Tik sustodavome, nulipdavau nuo motociklo, nubėgdavau, padarydavau nuotrauką – ir vėl į kelią.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Jolanta Navickienė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Jolanta Navickienė

Kai kurie kadrai įamžinti tiesiog ant motociklo – sėdint už vyro. Iš šono tai gali atrodyti romantiškai – juk kelionė ilga, niekur neskubi, tačiau viskas būna suplanuota: tai į keltą reikia spėti, tai nakvynės vietą pasiekti. Turėjome neišvengiamai laikytis režimo.

– Fotografuojate „nuo keleivio sėdynės“. Gal mėginote pati vairuoti?

– Mėginau aštuoniolikos metų motociklu pralėkti, bet kelionė baigėsi griovyje (šypsosi). Mamai sakiau, kad žaisdama krepšinį nusibrozdinau tą šlaunį... Tuo ir baigėsi mano pažintis su motociklu. Tačiau automobilį vairuoju, taip pat – vandens motociklą.

– Kada pajutote norą fotografuoti?

– Fotografuoju nuo 2008 metų – kai pradėjome keliauti motociklu. Man ši veikla patinka ir nenorėčiau nieko keisti. Kodėl pradėjau fotografuoti, sunku ir paaiškinti. Daug visokių užsiėmimų turėjau: tai verslui vadovavau, tai dailės griebiausi... O kodėl lakstau apsikabinusi vyrą ant motociklo, irgi negaliu paaiškinti (šypsosi). Tiesiog man tai patinka – kaip ir fotografuoti.

Šioje kelionėje, kaip ir visose iki tol, nesistengiau užfiksuoti meniškų akimirkų ar ieškoti geriausio laiko ar vietos kadrui. Norėjau perteikti emociją, įspūdį – ką matėme, kuo buvome sužavėti ar nustebinti, kas mūsų laukė kelionėje, pavyzdžiui, vėžlių paplūdimiai, įdomūs valgiai, kitokios pasaulėžiūros žmonės.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Jolantos Navickienės fotografijų parodos „Motociklu per Amerikos žemynus“ atidarymas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Jolantos Navickienės fotografijų parodos „Motociklu per Amerikos žemynus“ atidarymas

– Gal kuris nors iš jūsų vaikų paveldėjo tą aktyvaus laisvalaikio leidimo geną?

– Dukra keliauja, sūnus užsiima jėgos aitvarų sportu, filmuoja – yra sulipdęs mūsų pirmąjį filmuką iš kelionių.

– Koks jausmas leistis su savo gyvenimo vyru į kelionę ir dar tokią ilgą?

– Geras išbandymas. Kasdienybėje yra darbas, namai, pomėgiai, o kelionėje viskas keičiasi, kaip sakau, čia jau nebenubėgsi su draugėmis kavutės išgerti. Būni kartu visą parą keturis mėnesius ir turi atlaikyti tą emocinį krūvį – sėkmes ar nesėkmes – viską.

Tokia ilga mūsų kelionė yra antroji. Atlaikėme (šypsosi). Tiesa, pabaigoje buvo šiokios tokios trinties, įtampos, tačiau išgyvenome. Dabar esame emociškai patenkinti, kad mums pavyko, kad ir tokį nesklandumą visgi įveikėme. O dabar ir parodą surengėme, knygą pristatėme – tik džiaugsmas!

Kelionėje taip pat stengiausi išsaugoti gerą nuotaiką, padėti vyrams. Juk jiems didžiausias krūvis, o kas man – tik sėdėti ir fotografuoti (šypsosi).

Jolantos vyras Vilius Navickas – buvęs Vilniaus miesto meras. 15min nepraleido progos ir jį pakalbinti apie kelionių virusą.

– Kuo jus taip traukia kelionės motociklu? Koks jausmas pasaulį tyrinėti skriejant plieniniu žirgu?

– Nupasakoti sunku. Būsena turbūt kaip vaiko, kuris užsimano kokio nors žaislo – nori, ir viskas. Susiplanuoji kelionę su grupe bendraminčių, sėdi ant motociklo ir važiuoji.

Jolanta yra mano gyvenimo žmogus, mano gyvenimo moteris. Svajonė, tiksliau – išsipildžiusi svajonė.

Iš vienos pusės atrodo, kad tu esi gana laisvas, riedi per pasaulį, nesi prie nieko prisirišęs, atviras, o iš kitos pusės suvoki, kad ta Žemė yra nedidelė. Kai šiek tiek daugiau nei per tris mėnesius apvažiuoji pusę Žemės rutulio, pamatai, kad ji nedidelė ir netgi vienoda. Leki per Čilės laukus, o jie tau Lietuvą primena. Tokiomis akimirkomis pamatai, koks tas pasaulis skirtingas, įvairiapusis, tačiau kartu ir vienodas, nuspėjamas. Žmonės tiek Čilėje, tiek Argentinoje gyvena tais pačiais rūpesčiais, tais pačiais džiaugsmais.

Kelionė – tarsi iliuzija, kad pabėgsi nuo problemų, tačiau nebūtina apvažiuoti pusę pasaulio, kad suprastum, jog Lietuvoje yra geriausia.

– Kaip skiriasi nuotaika kelionės pradžioje ir pabaigoje? Apima malonus nuovargis?

Leki per Čilės laukus, o jie tau Lietuvą primena. Tokiomis akimirkomis pamatai, koks tas pasaulis skirtingas, įvairiapusis, tačiau kartu ir vienodas, nuspėjamas.

– Kai pradedi ruoštis, esi veiksme: tai tą padaryti reikia, tai aną, tai techniką paruošti, tai amuniciją susitvarkyti.

Kai pradedi keliauti, esi vedamas tikslo, o štai grįžus apima toks tuštumos jausmas – lyg būtum kažkokį darbą užbaigęs. Būtent ta pauzė leidžia viską sudėlioti, apmąstyti: o kas čia buvo, ką ir kaip darėme, ar to iš viso reikia, ir pan. Su tokia užklumpančia būsena susitaikai kaip su metų laikais: pavasarį sėjam, rudenį pjaunam. Visur sava tvarka (šypsosi).

– Per kiek laiko susiruošiama tokiai ilgai kelionei motociklais?

– Viskas susiguldo gal per metus, paskui prasideda logistika: kaip nusigabenti motociklą, išstudijuoti tos šalies taisykles, ko ten reikia, ir pan. Pavyzdžiui, kai važiavome per Kiniją, reikėjo išsilaikyti kiniškus vairuotojo pažymėjimus, atlikti techninę motociklo apžiūrą, keisti jo numerius.

Pavyzdžiui, į Kanadą net prieš du mėnesius turi išsiųsti tam tikras dokumentų formas, ir jie tikrina, ar tavo motociklas atitinka dujų išmetimo normas. Teko skaityti istoriją, kad vokiečiai atvažiavo prie Kanados sienos ir tris savaites buvo priversti gyventi pasienyje, kol gavo tą reikalingą dokumentą – šalies išduodamą patvirtinimą, kad tavo motociklas atitinka taršos normas.

Taigi to pasiruošimo yra: vien tų popierių – deklaracijų ir kitokių formų – reikėjo pildyti gal 15-ka (užtruko metus), paskui prieš mėnesį ar pusantro išsiunti motociklą, o tada jau prasideda kelionė. Ir čia ne viskas: grįžęs Lietuvon dar lauki du mėnesius, kol grįš tavo motociklas. Nusėda kelionių dulkės, prisiminimai ir... vėl planuoji kitą kelionę. Įprasti dalykai.

– Kuo privalu pasirūpinti susirengus į žygį motociklais?

– Svarbiausiu gal laikyčiau paties motociklo pasirinkimą. Yra daug puikių – „Honda“, „Yamaha“, tačiau daugelyje pasaulio šalių būtų sudėtinga gauti jiems aptarnavimą. Mūsiškis yra BMW – šios kompanijos atstovybės veikia visur, jokių problemų. Tai mūsų patikrintas „žirgas“ – keliaujame juo nuo 2009 metų, ir tas pasirinkimas pasiteisino.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Jolantos Navickienės fotografijų parodos „Motociklu per Amerikos žemynus“ atidarymas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Jolantos Navickienės fotografijų parodos „Motociklu per Amerikos žemynus“ atidarymas

Na, ir, žinoma, ilgoje kelionėje itin svarbus medicinos rinkinys – vaistai nuo peršalimo, skausmo, virškinimo problemų, šaldantys aerozoliai, dezinfekcijos priemonės.

– Kelionėje per Amerikos žemynus jūsų tykojo daugiau linksmų nuotykių ar pavojų?

– Kiekviena šalis turi savo specifikos. Pavyzdžiui, Kinijoje eismas yra toks, lyg ten taisyklės neegzistuotų. Viskas juda taip chaotiškai, kad tave gali bet kurioje vietoje nublokšti, pritrėkšti. Pėstieji ir motoroleriais važinėjantys daro, ką nori ir kaip nori. Visiška anarchija.

Būdavo ir tokių kelionės vietų, kai žiūrėdavai į veidrodėlius ir tikrindavai, ar tavęs kas nors nesiveja, ar neskrieja kulkos.

Šiaurės Amerikoje, Kanadoje viskas ramu, o jau Pietų Amerikoje, tarkim, Meksikoje, išlindo kriminalinių aspektų. Tu turi visada žinoti, kur važiuosi, kur apsistosi nakvoti, kad galėtum įvaryti motociklą nakčiai į garažą.

Ne kartą buvo ir taip: viešbučiuose mums ant laiptų padėdavo lentą ir įvažiuodavome per pagrindinį įėjimą, tiesiai į fojė, prie registratūros (šypsosi).

Būdavo ir tokių kelionės vietų, kai žiūrėdavai į veidrodėlius ir tikrindavai, ar tavęs kas nors nesiveja, ar neskrieja kulkos. Meksikoje buvome patekę į neaiškią blokadą, kur buvo susirinkusi apie 300 žmonių minia su Kalašnikovo automatais, tai teko, ir kaip reikiant, pasijaudinti. Tačiau kažkaip jie mūsų neužkabino.

Čiapaso valstijoje taip pat buvome papuolę į vadinamosios Meksikos revoliucionierių grupuotės, zapatistų, blokadą. 200 vyrų su beisbolo lazdomis kažką tau sako ispaniškai, o tu visai nieko nesupranti.

– Tačiau beisbolo lazda – gana įtikinamas argumentas, ar ne?

– Taip, taip (šypsosi). Knygoje šis kelionės momentas yra aprašytas. Beje, sugrįžus namo ir pradėjus dėlioti įspūdžius bei rengti knygą, skaityti, kiek ten visko vyksta, nusprendėme – antrą kartą į tokią kelionę po Amerikas tikrai nevyktume. Tikrai! Štai Akapulkas – antras pagal žmogžudysčių statistiką miestas pasaulyje. Tokia informacija užmuša bet kokį norą ten vykti.

– Kaip rinkotės vietas nakvynei?

– Kai žinojome, kur tikrai apsistosime, ten rezervavome kambarius internetu, o kitas vietas palikom likimui – tai buvo planas X, kai nežinodavome, kur ir kaip baigsis mūsų vakaras. Todėl pasitaikydavo ir vos nuvykus į kokį miestelį vietą nusižiūrėti, ir paplūdimyje apsinakvoti. Visko buvo.

– Kokia Jolanta jums yra gyvenimo ir kelionių partnerė?

– Jolanta yra mano gyvenimo žmogus, mano gyvenimo moteris. Svajonė, tiksliau – išsipildžiusi svajonė. Apie ją galiu sakyti tik geriausius žodžius. Kitais metais bus 40 metų, kaip esame kartu. Gal ir nekuklu būtų patiems sakyti, bet mes galėtume būti pavyzdys daugeliui.

Ji labai ištverminga. Žinote, moterys apskritai ištvermingesnės nei vyrai, gali pakentėti, vyrams to neduota. Ji visapusiška ir aktyvi: baigusi universitete matematiką, ISM verslo vadybos magistrantūrą, studijavo dailę. Žmogus struktūruotas, protingas, neskubus, visada viską apgalvojantis. Ko daugiau norėti? Tik leistis su juo į dar vieną planuojamą kelionę!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs