Prieš kelionę po Europą Ernestas su šeima kuriam laikui buvo išvykę pagyventi į Tenerifę, iš ten dirbo per nuotolį.
„Kadangi esu finansininkas, yra labai aiškūs terminai, kada ir ką turime pasidaryti. Besibaigiant 2021-iesiems, užsidarant ataskaitas, pagalvojau, kad būtų jau sveika pasiimti tą tėvystės mėnesį, – sako Turto banko Finansų departamento vadovo pareigas einantis pašnekovas. – Dukrelė gimė praėjusių metų rugsėjį, su žmona apsitarėme, kad tuo metu intensyvi pagalba namuose nebuvo reikalinga, todėl dirbau. Buvome nutarę palaukti geresnių orų ir tą laiką išnaudoti.
Tėvystės mėnesį buvau suplanavęs imti gegužę ir su žmona nutarėme, kada daugiau, jei ne dabar – tuo metu pakeliauti po Europą automobiliu. Jau seniai tai buvo vienas mūsų tikslų. Kadangi dažniausiai atostogas rinkdavomės kur nors toli, Europoje automobiliu ir nebuvome keliavę. Manau, kad buvo labai geras laikas – nes vaikas dar mažas, pabandėme susiplanuoti kelionės taškus, ką norėtume pamatyti, kokias šalis aplankyti, taip ir atsirado maršruto kontūrai.“
Ernestas su žmona nusprendė, kad kelionės pradžia bus Romoje, Italijoje.
„Iš Tenerifės skridome tiesiai į Romą, ten šeima apsigyveno, o aš parskridau į Lietuvą pasiimti automobilio, vaikiškos kėdutės ir kitų būtiniausių daiktų, ir po dviejų dienų automobiliu vėl pasiekiau Romą. Daugelis stebėjosi išgirdę, kad penktadienį parskridau, o sekmadienį jau buvau Italijos sostinėje“, – šypsodamasis pasakoja Ernestas ir priduria, kad yra daug keliavęs automobiliu arabų kraštuose, tad ilgi atstumai – ne problema, o vairuoti labai patinka.
Italijoje ir Austrijoje – muziejai
Italijoje pora buvo nusprendusi aplankyti keletą miestų, pajūrį, San Mariną. Iš viso ten praleido apie 10 dienų. Vienas pagrindinių akcentų, kuriuos Ernestas išskiria iš kelionės po šią šalį, – muziejai:
„Buvome „Ferrari“, „Lamborghini“ muziejuje Bolonijoje. Taip pat aplankėme miestus-muziejus po atviru dangumi – Florenciją, Veneciją, pasižiūrėjome į Pizos bokštą.“
Iš Italijos šeimos kelionė tęsėsi į Slovėniją, kurią Ernestas vadina šalimi atradimu: „Anksčiau Slovėniją yra tekę tik pravažiuoti. Ten praleidome porą naktų. Nedidelė kalnų valstybė, pagal gyventojų skaičių primenanti Lietuvą. Aplankėme sostinę Liublianą – patiko virtuvė, po gyvenimo Tenerifėje ir kelionės Italijoje – visų jūrų gėrybių, picų ir makaronų – jau buvome pasiilgę mėsiškų patiekalų.“
Iš Slovėnijos Ernestas su šeima patraukė į Austriją, Vieną. Ten praleido visą savaitgalį:
„Vienoje labai patiko zoologijos sodas, sužavėjo muziejai, kurie, kiek esame buvę kitose šalyse, aplenkė ir Londono, ir kitus. O mažylei daug įspūdžių buvo zoologijos sode – ir žirafas stebėjo, ir kitus gyvūnus, bet nusprendėme, kad ji – paukštininkė, nes labiausiai patiko paukščiai (juokiasi). Viena tikrai labai įstrigo – ir kultūrinė aplinka, ir švara, išbandėme ir viešąjį transportą, savo automobilį palikę prie gyvenamosios vietos.
Tiesa, iki Austrijos su mumis keliavo močiutė – žmonos mama, o iš Vienos jau skrido į Vilnių, nes turėjo sugrįžti.“
Tikslas – aplankyti Zakopanę
Kaip pasakoja Ernestas, juodu su žmona labai norėjo aplankyti Zakopanę, tad jau keliaudami iš Italijos maršrutą dėliojosi šio Lenkijos kalnų kurorto link.
„Mūsų tikslas buvo nuvažiuoti į Zakopanę. Ilgai apie tai svajojome, tad vykdami iš Italijos tą tašką ir buvome nusistatę. Sprendėme, važiuoti per Čekiją ar Slovakiją, bet pasirinkome pastarąją. Slovakijoje apsistojome Trenčine – gana mažas miestelis, garsus savo pilimi. Buvo smagu ir pavakarieniauti su vaizdu į pilį, ir gyvenome netoliese centre, tikrai labai gražus, sutvarkytas ir turistus traukiantis miestelis, – kelionės įspūdžiais dalijasi pašnekovas.
– Iš Trenčino kitą dieną pajudėjome Zakopanės link, ten praleidome keturias paras. Pavaikščiojome po miestelį, išragavome lenkų virtuvę, pasiturškenome baseine – mažajai labai patinka vanduo. Apačioje jau buvo šilta, 20 laipsnių, švietė saulė, o viršuj kalnuose – dar pilnos viršukalnės sniego. Sumanėme, kad vaikui sniegą reikia parodyti ir čia, kalnuose. Kitą dieną išsiruošėme į žygį – vaiką nešyklėje pasikeisdami nešiojome apie 12 km. Visoje kelionėje dienos buvo aktyvios, stengdavomės eiti miegoti apie aštuntą, keldavomės anksti.“
Po Zakopanės šeima dar aplankė Krokuvą. „Norėjome aplankyti druskų kasyklas, bet bėda ta, kad ekskursijos – tik grupėmis, turas trunka apie dvi valandas, turėdami jau tos patirties su urvais Italijoje, nutarėme antra karta nerizikuoti.
Ir, beje, tą dieną, kurią praleidome Krokuvoje, visą laiką pliaupė lietus. Išėjome su skėčiais pasivaikščioti po miestą, vyko kažkokia mugė, sutikome amatininkų net iš Lietuvos. Tiesa, dar baudą gavome – kai beieškodami viešbučio pataikėme į kažkokią draudžiamą zoną, kur gali važiuoti tik vietiniai su specialiais leidimais. Pamatė pareigūnai lietuviškus numerius ir čiupo mus, – su šypsena kelionės nuotykius prisimena Ernestas.
– Po Krokuvos dar aplankėme Varšuvą, ten praleidome porą dienų. Kadangi su žmona jau esame čia buvę ir visus muziejus išlandžioję, nieko labai įsimintino nebenuveikėme. O iš Varšuvos sekė šešių valandų kelionė į Lietuvą. Augustave žmona buvo atradusi labai fainą žuvies restoraniuką. Kol pavalgėme, mažoji pasnaudė, ir tada jau važiavome iki pat Vilniaus.
Viskas skamba gal labai paprastai, bet visa ši kelionė truko 3,5 savaitės, prasukome apie 6 tūkst. kilometrų.“
Keliaudavo po 4 valandas per dieną
Ernestas pasakoja, kad dėliodami maršrutą buvo apskaičiavę, jog per dieną važiuos ne daugiau kaip keturias valandas:
„Ryte po dukros pusryčių iškart šokdavome į automobilį ir važiuodavome – išeidavo dvi valandos iki pirmo dukros miego, po jo – dar dvi. Nuolat taikėmės prie mažosios miego.“
Kelius rinkosi įvairius – tiek mokamus, tiek ne, nes, kaip sako pašnekovas, važiuodamas autostrada, gali sutaupyti laiko, bet nieko nepamatai.
„Pavyzdžiui, keliaudami Toskanos regione, išvis nevažiavome autostradomis, vietoj jų rinkomės krašto keliukus su kalnų serpantinais. Tikslas buvo – kuo daugiau pamatyti. Važiavome, pamatėme vyninę, užsukome. Parodė visą procesą, kaip gamina vyną, leido pačiam pabandyti, dovanų įdėjo. Arba važiuodami pamatėme, kad už 10 km nuo mūsų kelio – vieni didžiausių Europoje ir didžiausi Italijoje urvai. Nuvykome ir ten. Per atsitiktinumą gavome bilietus, nes jau visos grupės buvo užpildytos. Kūdikį aprengėme žieminiu kombinezonu, nes urvuose šalta ir drėgna, ir pirmyn.
Man labai patiko, kad nebuvome prie nieko prisirišę ir nereikėjo skubėti. Ir dienos planas galėdavo keistis keletą kartų vien dėl to, kad vaikas anksčiau valgyti užsimano ar užmiega. Bet operatyviai persiplanuodavome ir prisitaikydavome. Buvo taškų, kuriuos norėjome aplankyti, bet, jei nepavykdavo tądien, bandydavome rytoj. Kelionės tempą diktavo dukra“, – pasakoja Ernestas.
Su vaiku keliauti sekėsi geriau, nei planavo
Paklaustas, kaip mažoji reagavo į tokią ilgą kelionę, Ernestas sako, kad puikiai, su šypsena ir pozityviai. Keliaujant nuolat keitėsi aplinka, žmonės, prie jų mažoji keliautoja taip pat priprato: „Pietiečiai labai šiltai reaguoja į vaikus, kalbina juos, pakibina, dukra prie viso to priprato ir jai tai keldavo šypseną.“
Užsiminus, kad galbūt jų vaikas tiesiog labai lengvo būdo, gero charakterio, Ernestas juokdamasis sako, kad dukra kaip tik labai užsispyrusi, tačiau daugiau juokiasi, nei verkia: „Sako, kad kiti vaikai labai daug verkia, mūsų vaikas ne toks. Kaip tik labai daug juokiasi, šypsosi, aišku, jei jau kas nepatinka, pasireiškia ir kitos emocijos.“
Pietiečiai labai šiltai reaguoja į vaikus, kalbina juos, pakibina, dukra prie viso to priprato ir jai tai keldavo šypseną.
Paprašytas pasidalyti susigulėjusiomis mintimis po kelionės – ką reiškia keliauti su tokiu mažu vaiku, Ernestas sako, kad sekėsi kur kas geriau, nei juodu su žmona manė, ir pridūrė, kad buvo itin gerai šiai kelionei pasiruošę. Kaip didelį jos pliusą įvardijo tai, kad visiškai nebeliko susikaustymo.
„Reikia vaikui pakeisti sauskelnes – keičiame. Romoje tai darėme prie Panteono, nes aplinkui nebuvo kavinių, kuriose būtų normalus vystymo stalas. Reikia maitinti – parkas, šešėlis ir maitiname. Žmona tai darė net Italijos urvuose, nes mus buvo patikinę, kad ekskursija truks apie valandą, o iš tiesų užsitęsė. Dukrai darėsi nebeįdomu, pradėjo zysti. Svarstėme, ką daryti. Žmona sako, tai pamaitinsiu. Ir nieko nelaukdama taip ir padarė. Tie žmonės, su kuriais ėjome, paskui sakė, kad pirmą kartą mato tokį kantrų vaiką, kuris tą ekskursiją atlaikė“, – pasakoja Ernestas.
Daug kas priklauso nuo požiūrio
Paklaustas, kas svarbiausia leidžiantis į kelią su kūdikiu ar mažu vaiku, pašnekovas įvardija keletą dalykų.
„Pirmiausia – saugumas, t. y. saugi, stabiliai įsitvirtinanti kūdikio kėdutė. Antra – labai gerai apgalvotas bagažo turinys, kas ir kur sudėta, suruoštas vaiko krepšys, kurį pasiimi išeidamas pasivaikščioti visai dienai po miestą. Kelionėje labai praverčia ir įvairūs šiuolaikiniai daiktai, kurie palengvina kūdikio buitį, – mes turėjome sulankstomą vonelę. Trečia – būtinas kelionės draudimas, nes joje visko nutinka – mūsų mažoji dar Tenerifėje buvo susirgusi kovidu, paskui dar buvo užklupusi alergija, teko kreiptis į medikus.
Reikia suprasti, kad visko bus ir viskas klostysis ne taip, kaip suplanuosite.
Taip pat svarbu susidėlioti preliminarų maršrutą, ką norite pamatyti, aplankyti. Sakyčiau, didžiausias džiaugsmas keliauti automobiliu ir žinoti, kad esi nuo nieko nepriklausomas. Net viešbučius užsisakydavome dieną prieš arba jau atvykę į vietą.
Na, ir galiausiai – geras nusiteikimas, nes tikrai daug kas priklauso nuo požiūrio. Reikia suprasti, kad visko bus ir viskas klostysis ne taip, kaip suplanuosite, nes čia mažiausias diktuoja tempą ir taisykles: vieną dieną nuotaika geresnė, kitą – prastesnė, valgo, nevalgo, miega, nemiega. Tad tokiais momentais svarbu neprarasti pozityvumo, nenusiminti, kad tai netrukdytų kelionės“, – patirtimi ir patarimais dalijasi Ernestas ir priduria, kad ir ateity nevengs tokių kelionių.