L.Kovaitienės, kaip personalo atrankos specialistės, karjera prasidėjo maždaug prieš 20 metų. „Dabar turiu savo veiklą, tačiau negaliu pavadinti to verslu. Savarankiškai dirbu dar tik ketverius metus.
Mano darbas – mano hobis, mano gyvenimo būdas. Sakoma, kad jei žmogus daro tai, kas jam patinka – jis nedirba. Dar ir kaip dirba! Būna, kad ir po 16 valandų per dieną. O per metus kandidatų atrankose tenka sutikti kelis tūkstančius žmonių“, – sako Lolita, per mėnesį įvykdanti daugiau kaip dešimt atrankų.
Kaip sako pati, kol kas pagalbininko nesamdanti todėl, kad ją kviečiančios įmonės kliaujasi būtent pačios Lolitos kompetencija ir patirtimi. Kodėl?
„Dvi dešimtys metų kasdienių treniruočių – juokiasi Lolita. – Dabar jau galiu sakyti, kad turiu savo autorinę metodiką. Visus tuos metus gilinuosi, kas žmones – darbuotojus ir vadovus – motyvuoja, nuo ko priklauso jų apsisprendimai samdyti darbuotoją, dirbti, atleisti, išeiti.
O kai ieškai atsakymų pakankamai ilgai ir atidžiai, anksčiau ar vėliau juos randi. Belieka atradimus išmintingai pritaikyti veikloje. Patikima teorija, kruopščiai patikrinta praktikoje ir papildyta asmeninėmis įžvalgomis, – tai ir yra vertė, kurią gerbia mano klientai.“
Tiesa, Lolita juokiasi prisiminusi, kaip karjeros pradžioje teko piešti trikampėlius. „Buvo baugu vykdyti IT specialistų atrankas, pačiai nieko apie tai nesuprantant. Daug vėliau, kai IT versle įgavau patirties, buvo lengviau, bet ką darydavau pirmųjų atrankų metu? Žinoma, gilinau žinias apie asmenybės pažinimą, tačiau pokalbiams su kandidatais pasikviesdavau kolegą, kuris išmano IT sritį.
Kalbamės su kandidatu ir jau suvokiu, kad – „netinkamas“, kandidato asmeninės savybės, deklaruojamos vertybės prasilenkia su įmonės požiūriu. Bet su nuostaba stebiu kolegos džiugų krykštavimą. Jam kandidatas patinka, nes jo turimos žinios ir patirtys galėtų būti naudingos.
Gudresnio būdo nesugalvojau, kaip efektyviai vykdyti IT specialistų atrankas, tad pasiūliau kolegai piešti trikampius: jei aš džiaugiuosi kandidato asmenybe, o kolega liūdi dėl žinių – piešia jis. Jei kolega teigiamai vertina kandidato kompetenciją, o liūdžiu aš, kandidato gyvenimo aprašyme piešiu trikampį aš.
Buvo sudėtinga, bet įdomu mokytis atrankų specialisto darbo. Matyt, kaip visi pradedantys, pradžioje remdavausi specialiu klausimų sąrašu, net išmokau jį atmintinai. Nesuvokiau, kad tai – labai neprofesionalu.
Dabar drąsiai galiu teigti, jog absoliuti dauguma kandidatų, dalyvavusių pokalbyje su manimi, sako, jog tai – įspūdingiausias pokalbis jų gyvenime. Ir jokios paslapties tame nėra. Jei kalbinamas žmogus jaučiasi saugiai, jaučia tavo pagarbą, nuoširdų susidomėjimą ir norą padėti – jis bus profesionalus ir atviras. Kai pasitikėjimo atmosfera sukurta, atrankų specialistui belieka priimti sprendimą per vieną valandą. Tuoktis ar ne“, – juokauja Lolita.
– Lolita, pradėkim turbūt nuo to, kad ieškantis darbo žmogus – kandidatas – ateina pas jus. Tai yra pradžia?
– Ne, čia jau beveik galutinis etapas. Atrankos sudėtingumas nėra pokalbis su kandidatu. Tai, be abejo, labai svarbus momentas, bet svarbiausias – pirmasis mano pokalbis su užsakovu, tai yra – su būsimu naujoko vadovu. Didžioji mano užduotis – suprasti, pažinti užsakovą ir tik tuomet rašyti komercinį pasiūlymą rinkai – darbo skelbimą. Šių pirmųjų žingsnių sėkmė lems atrankos rezultatą. Juk žinojote, kad viena dažniausių darbo keitimo priežasčių – santykis su vadovu?
Vadovų, kai kalbamės, paprašau nekurti darbo skelbimo, nenaudoti šabloninių frazių, o tiesiog atsakyti į paprastus klausimus. Pradedu nuo paprasčiausio: ką naujokas veiks darbe kasdien?
Atsakydami į klausimą apie lūkesčius kompetencijai, vadovai pasako maždaug taip: mano darbuotojas turi būti toks ir toks. Kantriai kartoju klausimą, kartais pajuokauju, kartais papasakoju istoriją, tuomet – truputis vadovo kančios, kol baigiasi „šabloninė“ būsena ir prasideda normalus pokalbis.
Dažnai šio pokalbio metu vadovai koreguoja savo norus, lūkesčius ir patys nustemba, kad atsakinėjant į, rodos, paprastus klausimus, paaiškėja situacija, reikalaujanti profesionalios personalo konsultanto pagalbos.
Kartais vadovas man sako: tu taip aiškiai klausi, kad net man pačiam gėda. Kažkokias nesąmones čia kalbėjau. Bet pasikalbėkime, sakau aš, apie kitą svarbų dalyką. Apie įmonę – jos istoriją, tradicijas, aplinką, o svarbiausia: dėl kokių priežasčių geriausias kandidatas turėtų pasirinkti darbą būtent jūsų kompanijoje? Dar svarbiau – ką tokio siūlysite būsimajam darbuotojui, kad jis turėtų priimti būtent jūsų pasiūlymą?
Atskleisiu paslaptį – šie klausimai vadovams sunkiausi. Jei per sunkūs, tada kalbamės taip, kaip vadovai įpratę – apie reikalavimus kandidatui.
Mano klausimas skamba gudriai: apibūdinkite idealų kandidatą. Vadovas: bet juk tokio nerasim, neįmanoma?
Galbūt. Tada man belieka nusišypsoti: smagu, kad suprantate, kokie dideli jūsų norai. Nes žinau – kad ir kokius sumažintus lūkesčius vadovas įvardins, vis vien norės to, ko nori.
Pasitaiko lūkesčių dėl konkretaus zodiako ženklo ar numerologinio portreto.
– O lūkesčių būna įvairių?
– Vienos įmonės vadovas sako: man svarbiausia, kad darbuotoja būtų tokio grožio, kaip „Olialia“ pupytė. Mintyse apšaukiau jį seksistu. Bet mandagiai paklausiau, kodėl taip svarbu išorinis grožis.
O jis: žinai, kai mano klientai už mūsų įmonės produktą ar paslaugą meta milijoną grynaisiais ant stalo, jie nori atsisveikinti su pinigais gražiai. Tad jei reikės, aš naujokei ir gražius batus nupirksiu, bet ji turi būti tiesiog... Graži. Kad klientai, žiūrėdami į ją, norėtų atiduoti pinigus.
Pasitaiko lūkesčių dėl konkretaus zodiako ženklo ar numerologinio portreto. Deja, tokiu atveju padėti negaliu ir atsidusus belieka tikėtis, kad vadovas ras savo svajonių kandidatą pats.
Būna, kai vadovai išsako pageidavimą dėl nerūkančių kandidatų ar kandidatų, kurie turėtų būti idėjų generatoriais ir tikru proveržiu, nes, kaip sakė vienos įmonės vadovas: visi kiti mūsų įmonės darbuotojai – niekam netinkami, tinginiai ir apsileidėliai.
Jis dar paklausė, gal aš galėčiau jam padėti rasti atsakymą – kodėl visi jo įmonės darbuotojai tokie nevykę. Atsakiau, kad žinau net konkrečią vietą biure, kuri yra viso to priežastis.
Vadovas sako: galit parodyt? Drąsiai, sakau, einam kartu, parodysiu. Ir veduosi vadovą į tą biuro vietą, kur yra veidrodis. Pastatau ir paprašau atidžiai pažiūrėti.
Tokį „veidrodžio“ atsakymą teikiu ir vadovams, kurie nori spręsti kylančias komandos valdymo problemas.
– Kokia vadovų reakcija į „veidrodinį“ atsakymą?
– Visi ima juoktis ir iš karto tariasi dėl asmeninių konsultacijų. Buvo vienintelis atvejis, kai vadovas pasakė: tu nesupranti. Aš – tobulas, nevykėliai – jie...
– Ir?
– Pasakiau jam, kad džiaugiuosi dėl jo. Tik turiu vieną klausimą: kaip jis, būdamas toks tobulas, pasisamdė tiek nevykusių darbuotojų?
– Kita jūsų darbo dalis – pokalbiai, susitikimai su kandidatais. Ir čia, matyt, vėl – istorijos...
– Taip. Štai neseniai kandidatė į rimtas pareigas skambina ir sako: aš galvoju, kad reiktų pavėlinti mūsų susitikimo laiką.
Klausiu, koks laikas jums tinkamas? Na, sako, kol grįšiu iš darbo, kol paruošiu vakarienę, kol pabendrausiu su šeima ir šiek tiek pailsėsiu, tai nuotoliniam pokalbiui galėčiau prisėsti 20.30 val.
– Gal taip kandidatas, sakykim, jaučia savo vertę?
– Gali būti daug priežasčių, kodėl žmonės peržengia ribas. Nepamirškime ir šių neįtikėtinų metų įtakos darbo rinkai, žmonių suvokimo pokyčiams ir vertybių peržiūrėjimui.
Nepaisant visų šių sąlygų, atrankų specialistas privalo turėti tvirtą vertybinį pagrindą. Savo sėkmės pagrindu įvardinčiau keturias vertybes, nukreiptas tiek į kandidatą, tiek į vadovą. Tai – rūpestis kitu žmogumi, dėmesys, užuojauta ir pagarba. Jokių išankstinių nuostatų, jokių vertinimų – turi būti pasiruošęs sutikti žmogų tokį, koks jis yra.
Šios vertybės padeda nusibrėžti savo ribas ir nenusverti svarstyklių į vieną pusę. Patikėkite, po 8–12 susitikimų per dieną, po kartais dramatiškų istorijų ir atsivėrimų, būtent emocinis specialisto stuburas padeda abiem pusėms.
O kai vadovaujuosi pagarbos vertybe, nesunku pasakyti „ačiū“ už kandidato skirtą laiką, pastangas, nesunku nuoširdžiai atsiprašyti, jei suklydai, dalintis žiniomis, pagalba, informacija. Atrodo, kad dabar to reikia kaip niekada anksčiau.
– Turbūt būna tokių kandidatų, kuriems visgi nesinori padėti?
– Būna. Jei kandidatė pasirodo ekrane gulėdama patogiai lovoje ir agresyvokai dėsto politines pažiūras, nors apie tai neišgirdo klausimo, tuomet belieka palaukti, kol emocingas pasisakymas baigsis ir neaštrinti situacijos. Bene grubiausia mano frazė tokiu atveju: Kokia įdomi idėja! Turėčiau apie tai pagalvoti.
Sunku vertinti ir kandidatę, kuri vaizdo skambučio metu, sėdėdama turkiškai ant supamo krėslo, paprašo: Palaukite, man čia reikia dar truputėlį pasiruošti.
Laukiu. Ji pasilenkia, dingsta iš ekrano, vėl pasirodo, tik jau su keturiomis jūros kiaulytėmis ant pečių ir rankų, linksmai besidžiaugiančiomis draugija. Taip ir kalbėjomės – ji krėsle su keturiomis draugėmis, aš – išblaškytu dėmesiu ir lengvu nusivylimu.
Pasitaiko kandidatų, kurie vis „negali“ pasikalbėti sutartu laiku, prašo perkelti pokalbio laiką, o jam atėjus – dingsta be pėdsakų.
Kartais labai norėtųsi parašyti tokiam žmogui žinutę: „Jūsų numeris juodajame sąraše – 478-as.“
– Ilgokas sąrašas.
– Žinoma, juodasis sąrašas – tik simbolinis pavadinimas. Pasitaiko, kai kvieti kandidatą, susitinki ir tik tada prisimeni, kad jis dalyvavo kitoje mano atrankoje ir praeitą kartą po susitikimo su juo ilgokai svarsčiau, kas įvyko. Beje, turbūt nesmerksite, kad po tiek susitikimų nepamenu žmonių vardų.
O su tuo vaikinu pirma pažintis buvo tokia. Laukiau jo kaip pavasario savo biure, nes vaikinas jau trečią kartą perkėlė susitikimo laiką. Jau turėtų pasibelsti. Bet tyla. Bandau susisiekti – gal kas nutiko? Tyla. Rašau žinutę. Vėl nieko. Po 12 minučių su trenksmu atsidaro durys, įsiveržia labai savimi pasitikintis vaikinas ir nedelsdamas pradeda pokalbį: Klausykit, laiko daug neturiu, sakykit, ką siūlot ir aš eisiu, nes dar čia reikia su draugais susitikt.
Štai taip galvoje gimsta „juodasis sąrašas kandidatų“, kurių negalėsiu siūlyti savo klientams – įmonių vadovams.
Kartais kandidato elgesys, atrodo, vertas to liūdno sąrašo, bet taisyklė, kuri padeda išvengti klaidų – nedaryti prielaidų, nespręsti iš anksto, nes kartais yra visai kitaip, nei atrodo.
Kaip ir tą kartą, kai kandidatas į padalinio vadovo poziciją, užėjęs į susitikimo kambarį, iš karto paklausė, ar būsim tik dviese? Aš: O keliese norėtumėt? Atsakymas: Aš mažiau kaip su akcininkais nekalbu.
Pasiūliau kavos. Gerdami kavą mes šiek tiek pasikalbėjome. Ramiai laukiau, kol jis baigs gerti kavą.
Kandidatas pradėjo muistytis, šiek tiek nerimauti ir akyse išvydau klausimą „Kodėl jūs tylit?“
„Dėkoju, kad atėjote. Gaila, kad negalėsime pasikalbėti, tad linkiu sėkmės ir, matyt, sudie?“ – ramiai pasakiau solidžiam ponui.
Kandidatas šokiruotas. Teko paaiškinti: „Kadangi jūs pageidaujate kalbėtis tik su akcininkais, o šioje atrankoje, deja, aš būčiau pirmasis pašnekovas, tad suprantu, kad jums tai turbūt netinka.“
Buvo šiek tiek gaila žmogaus, ką tik suvokusio, kad pasikarščiavo su pareiškimais, bet atsikrenkštęs paklausė: Tai gal tada pasikalbam? Nesusilaikiau nepajuokavusi: „Supratot, kad ir aš galiu būti akcininkė?“
Dabar, kai kartais susitinkame, vis dar juokiamės, prisiminę pirmą pažintį. O jam darbe sekasi puikiai. Nors net jo pasirinkta vieta atsisėsti nieko gero nežadėjo. Tarsi būtų kandidatas į kiosko pardavėją.
– Kur sėsis kiosko pardavėjas?
– Arčiausiai durų, nugara į duris. Ir ant kėdės kraštelio.
Kūno kalba pasako 90 proc. apie žmogų. Kartą viena kandidatė į gana paprastą darbo poziciją po pokalbio paklausė: Man įdomu, nes sakoma, kad atrankų specialistai viską pastebi. Ar taip yra? Jūs mane matot, ką apie mane galit pasakyti?
„Na, kandidatė šauni. Greičiausiai ne visai tai, ko ieškojau, bet jei jau metė man iššūkį, pabandysiu atsakyti“, – pamaniau. „Pirmiausia, ką matau, tai – jūs ką tik iš darbo (buvo aštunta valanda ryto). Antra: šios darbo pozicijos jūs neįrašėte į savo CV. Trečia: belieka nuspręsti, ar jūs šokate ant scenos, ar tiesiog nešiojate gėrimus striptizo klube.“
Mergina plykstelėjo raudoniu.
– Iš kur jūs žinot?
– Ir ji to paties klausė. Atsakiau, kad taip spėti man leidžia jos darbinės basutės.
Apskritai, jeigu žmogaus aprangoje, gestuose, kažkas užkabina, jei užkabina kūno kalboje – būtina į tai atkreipti dėmesį, nes ten, ko gero, yra daugiau, nei žmogus sako.
Pavyzdžiui, vienos įmonės vadovė paprašė įvertinti kandidatę. Jau pokalbio pradžioje merginos kūno kalba rodė, kad jos dėmesys nukreiptas kažkur kitur. Darbas žinomoje įmonėje jai svarbus, bet… Tokiu atveju kiekviena detalė, judesys, žvilgsnis – kaip mažos detektyvo detalės, vedančios į tiesą.
Todėl, kai kartą vienam įmonės vadovui pasiūliau keturias kandidates, jis pasirinko būtent tą, kuriai aš daviau mažiausiai šansų.
Kas paaiškėjo? Pokalbio pabaigoje ji su visa širdies šiluma bėgiojo po biurą ir dalino potencialiems kolegoms vienos sektos lankstinukus. Ar tai tinkamas elgesys? Ar galima kandidatę vertinti teigiamai? Ir taip, ir ne. Jei darbdaviui priimtinas kandidatės bruožų ir kompetencijų komplektas, jei kandidatei priimtinas įmonės pasiūlymas – galima tik džiaugtis, kad pavyko juos supažindinti. Bet pripažinkite – žinoti svarbius momentus yra gerai. Kuo mažiau staigmenų bendradarbiavime, tuo jis nuoširdesnis ir paprastesnis.
Todėl, kai kartą vienam įmonės vadovui pasiūliau keturias kandidates, jis pasirinko būtent tą, kuriai aš daviau mažiausiai šansų. Nulėmė tai, kad ir ji, ir vadovas žavisi budizmo filosofija.
– Vadinasi, panašus požiūris į tam tikrus dalykus – itin svarbus?
– Ko gero, labiau, nei galima įsivaizduoti. Negaliu pamiršti savo asmeninės patirties darbo paieškose.
Kai buvau dar labai jauna, turėjau svajonę – dirbti vienoje žinomiausių pasaulio kompanijų vadovaujantį darbą. Tad pamačius būtent tos kompanijos darbo skelbimą ir mano svajonių pozicijos pavadinimą, nedelsiau nė minutės.
Nenustebau, kad sulaukiau kvietimo į pokalbį. Labai atsakingai ruošiausi. Žinojau, kad pirmojo pokalbio metu turi susikaupti tik į tai, kaip kuo geriau pristatyti savo patirtį, kaip kuo geriau „parduoti“ savo kompetenciją.
Drebančia širdim kilau liftu į viršutinį biurų pastato aukštą. Liftas sustojo, aš giliai įkvėpiau ir – pirmyn į ateitį. Tuo metu atsidarė mano svajonių biuro durys ir grupelė potencialiai būsimų kolegų išėjo iš jų. Pamenat, kokios svarbios detalės? Tad štai, tų žmonių kūno kalba sakė kažką labai nesmagaus. Bet laiko apie tai galvoti nebuvo, tad nusprendžiau pagalvoti apie tai tada, kai gausiu šį darbo pasiūlymą.
Jau pirmojo pokalbio pabaigoje vadovas nekantraudamas paklausė, kada galėčiau pradėti darbą.
Sutrikau, nes pasiruošti „nupirkti“ darbo poziciją – užtrunka laiko. Vadovas pastebėjo mano abejonę ir nedelsė: Jei turi klausimų, klausk drąsiai.
Kaip paklausti vadovo, jei net nežinau, kas mane neramina, pamačius dalį kolektyvo? Atsargiai pradėjau: „Būtų naudinga sužinoti daugiau apie jūsų įmonės tradicijas, bendravimo kultūrą.“
Vadovas apsidžiaugė dėl tokio klausimo ir išsamiai papasakojo. Buvo smagu iki to momento, kol jis pasididžiuodamas pristatė paties įdiegtą taisyklę. Įdiegiau tokią kultūrą, kad kiekvienas darbuotojas turi kiekvieną savaitę man papasakoti, ką kalba kiti.
Ką atsakytumėt jūs vadovui, įdiegusiam tokią tradiciją, besididžiuojančiam ir aktyviai reikalaujančiam tikrai ne komandinio darbo?
– Nežinau.
– Va ir aš sutrikau. Bet jei kažkas dirba tokioje aplinkoje, vadinasi, yra žmonių, kuriems tai tinka. Man – ne. O gal vertėjo pabandyti? Juk tai atrodė svajonių darbas. Bet ar galėčiau pakeisti savo įsitikinimus? Svarsčiau neilgai. Padėkojau už susitikimą, už suteiktą galimybę ir tiesiog pasakiau: Labai gaila, bet manau, kad aš jums netinku.
– Jūs jam taip ir neįvardijot priežasties?
– Manau, kad prieš sakant svarbu pagalvoti, kam to reikia, ar tai bus naudinga tam žmogui, ar jam būtina tai žinoti. Psichologiškai kiekvienas iš mūsų, kai darome veiksmą, tikime, kad tai geriausia, ką tuo metu galime padaryti. Tad neskubėkime kritiškai vertinti, nežinodami to žmogaus istorijos, atvedusios jį iki sprendimo.
Suprantu, kad šios kelios istorijos sukėlė daugiau klausimų, nei atsakymų, tačiau atsakymų ieškau individualių konsultacijų metu kartu su žmogumi, kuriam reikalinga mano pagalba.
Kitą savaitę antroje pokalbio su L.Kovaitiene dalyje – klaidos, kurios daromos rašant CV, kodėl nedera meluoti savo amžiaus, mitai apie amžių ir darbo paiešką bei kodėl žmonės išeina iš, atrodytų, svajonių darbo.
